1

Ieškovas Janusz Korwin-Mikke yra Europos Parlamento narys.

2

Per 2017 m. kovo 1 d. Parlamento plenarinį posėdį (toliau – 2017 m. kovo 1 d. plenarinis posėdis), kuriame buvo diskutuojama apie „Gender pay gap“, t. y. skirtingo vyrų ir moterų darbo užmokesčio problemą, ieškovas Europos Parlamento narei pateikė tokį klausimą:

„Ar žinote, kokie moterų pasiekimai Lenkijos teorinės fizikos olimpiadoje? Kokią aukščiausią vietą yra užėmusi moteris ar mergina? Galiu jums pasakyti: 800-ąją. Ar žinote, kiek moterų yra geriausių pasaulio šachmatininkų šimtuke? Pasakysiu jums: nė vienos. Žinoma, moterys turi uždirbti mažiau negu vyrai, nes jos silpnesnės, mažesnės ir ne tokios protingos. Jos turi uždirbti mažiau. Tai tiek.“

3

2017 m. kovo 3 d. raštu Parlamento pirmininkas informavo ieškovą apie tai, kad, pirma, per 2017 m. kovo 1 d. plenarinį posėdį jo pareiškimais buvo išreikšta nepagarba Parlamentui ir vertybėms, nustatytoms Parlamento darbo tvarkos taisyklių (toliau – Darbo tvarkos taisyklės) 11 straipsnyje, ir, antra, dėl jo pradėta drausminė procedūra pagal šių Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 1 dalį, taip pat paprašė jo pateikti savo pastabas.

4

2017 m. kovo 7 d. rašte ieškovas Parlamento pirmininkui pateikė savo pastabas.

5

2017 m. kovo 14 d. sprendimu (toliau – pirmininko sprendimas) Parlamento pirmininkas skyrė ieškovui šias nuobaudas:

6

2017 m. kovo 27 d. ieškovas pagal Darbo tvarkos taisyklių 167 straipsnį Parlamento biurui pateikė vidaus skundą dėl pirmininko sprendimo ir paprašė panaikinti jam skirtas nuobaudas.

7

Parlamento biuras 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu (toliau – Biuro sprendimas) paliko galioti pirmininko sprendimu ieškovui skirtas nuobaudas.

8

2017 m. birželio 2 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovo ieškinį.

9

Šeštosios kolegijos siūlymu Bendrasis Teismas, taikydamas savo Procedūros reglamento 28 straipsnį, nusprendė perduoti bylą nagrinėti išplėstinei kolegijai.

10

Remdamasis teisėjo pranešėjo siūlymu, Bendrasis Teismas (šeštoji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, paprašė šalių atsakyti į klausimą. Šalys šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą.

11

Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus per 2017 m. lapkričio 29 d. teismo posėdį.

12

Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:

13

Parlamentas Bendrojo Teismo prašo:

14

Per teismo posėdį ieškovas nurodė, kad atsiima ieškinio dalį dėl pirmininko sprendimo, nes šis sprendimas pakeistas Biuro sprendimu, kuriame pateikta galutinė Parlamento pozicija; apie atsiėmimą nurodyta teismo posėdžio protokole.

15

Grįsdamas savo reikalavimus panaikinti, ieškovas pateikia du ieškinio pagrindus: pirmasis iš esmės susijęs su bendrojo saviraiškos laisvės principo, Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio ir pareigos motyvuoti pažeidimu, o antrasis – su proporcingumo principo ir pareigos motyvuoti pažeidimu.

16

Iš tikrųjų, nors ieškinyje pateiktame šių pagrindų pavadinime nurodyti ir kiti kaltinimai, visų pirma susiję su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 straipsnio pažeidimu ir įgaliojimų viršijimu, reikia konstatuoti, kad iš ieškovo esminių argumentų matyti, kad jis kaltina Parlamentą pažeidus jo teisę į saviraiškos laisvę, užtikrinamą Chartijos 11 straipsnyje ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 10 straipsnį (pirmojo pagrindo pirma dalis); padarius akivaizdžią vertinimo klaidą ir neatsižvelgus į Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio taikymo sritį (pirmojo pagrindo antra dalis); pažeidus pareigą motyvuoti, Parlamentui tenkančią pagal SESV 296 straipsnį (pirmojo pagrindo trečia dalis ir antrojo pagrindo antra dalis); galiausiai pažeidus proporcingumo principą, kiek tai susiję su skirtomis drausminėmis nuobaudomis (antrojo pagrindo pirma dalis).

17

Visų pirma reikia išnagrinėti pirmojo ieškinio pagrindo trečią dalį, paskui kartu – pirmą ir antrą dalis.

18

Ieškovas teigia, kad iš Biuro sprendimo motyvų negalima nei sužinoti, ar jis ypač rimtai sutrukdė 2017 m. kovo 1 d. plenarinio posėdžio darbui, nei nustatyti, kurie Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnyje nurodyti principai buvo pažeisti, nei suprasti, kodėl neatsižvelgta į tai, kad jis, kaip Europos Parlamento narys, turi didesnę saviraiškos laisvę.

19

Parlamentas ginčija šiuos argumentus.

20

Reikia priminti, kad pareiga motyvuoti yra esminis formos reikalavimas ir jį reikia skirti nuo klausimo dėl motyvų pagrįstumo, kuris susijęs su materialiniu ginčijamo akto teisėtumu (žr. 2012 m. gegužės 22 d. Sprendimo InternationalerHilfsfonds / Komisija, T‑300/10, EU:T:2012:247, 180 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Iš tikrųjų sprendimas motyvuojamas formaliai išdėstant motyvus, kuriais jis grindžiamas. Šis motyvavimas gali būti pakankamas taip pat išdėsčius jame klaidingus motyvus (žr. 2012 m. liepos 12 d. Nutarties Dover / Parlamentas, C‑278/11 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2012:457, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

21

Be to, motyvuojant nereikalaujama tiksliai nurodyti visų reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar teisės akto motyvavimas atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į jo kontekstą bei atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą (žr. 2012 m. gegužės 22 d. Sprendimo InternationalerHilfsfonds / Komisija, T‑300/10, EU:T:2012:247, 181 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

22

Šiuo atveju Biuro sprendimą sudaro trys dalys. Pirmojoje (sprendimo 1–16 punktai) išdėstytos faktinės aplinkybės, dėl kurių priimtos nagrinėjamos nuobaudos, ankstesni ieškovo pareiškimai, už kuriuos jam jau buvo skirtos nuobaudos, ir tai, kad ieškovo iniciatyva pradėta vidaus skundo procedūra dėl pirmininko sprendimo. Antrojoje dalyje (sprendimo 17–23 punktai) nurodyti taikytini teisės aktai, o trečiojoje (sprendimo 24–37 punktai) pateiktas teisinis vertinimas, kuriame siekiama įrodyti, kad ieškovas pažeidė Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnį, taigi ir jų 166 straipsnį.

23

Konkrečiai savo sprendimo 26–28 punktuose Parlamento biuras, priminęs vyrų ir moterų lygybės principo, įtvirtinto ESS 2 straipsnyje ir pripažinto Chartijoje, svarbą, visų pirma konstatavo, kad savo diskriminacine, įžeidžiama ir neabejotinai iš anksto apgalvota kalba, kuri, beje, buvo pateikta kaip pagrįsta tendencingais statistikos duomenimis, ieškovas pažeidė vieną iš pagrindinių Europos Sąjungos vertybių. Be to, ieškovas neginčijamai ketino išprovokuoti ir įžeisti moteris, taip pat Parlamentą kaip instituciją, kuri yra lyčių lygybę skatinančių Europos vertybių sergėtoja. Minėti pareiškimai taip pat sulaukė žiniasklaidos susidomėjimo ir reakcijų socialiniuose tinkluose ir taip padarė neigiamą poveikį Parlamento ir jo narių įvaizdžiui Sąjungos piliečių akyse.

24

Paskui Parlamento biuras, priminęs Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje ir įvairiuose žmogaus teises reglamentuojančiuose tarptautinės teisės aktuose pripažįstamos saviraiškos laisvės svarbą, pažymėjo, kad, remiantis šiais aktais ir saviraiškos laisvės aiškinimu jurisprudencijoje, naudojimasis šia laisve gali būti ribojamas, jeigu pažeidžiamos kitos teisės, „visų pirma, jeigu užgaunami arba įžeidžiami kiti asmenys“, arba „siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ar reputaciją“ (Biuro sprendimo 29 ir 30 punktai). Šio sprendimo 31 punkte Parlamento biuras taip pat nurodė, kad visiems Parlamento nariams užtikrinamas žodžio laisvės principas netaikomas „įžeidžiamoms, užgaulioms ar nepagarbioms kalboms“ arba „elgesiui, kuriuo išreiškiama nepagarba Parlamentui ir pažeidžiami pagrindiniai Sąjungos principai ir vertybės“.

25

Nurodęs tai, Parlamento biuras savo sprendimo 32 punkte konstatavo, kad savo elgesiu ieškovas pažeidė Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnio 3 dalį, nes buvo pažeisti Sutartyse, įskaitant Chartiją, nustatyti principai bei vertybės, ir išreiškė nepagarbą Parlamentui. Be to, jis pabrėžė, kad šio elgesio negalima pateisinti pagal Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnio 4 dalį, atsižvelgiant į tai, kad užgauliai ir įžeidžiamai kalbai negalima taikyti saviraiškos laisvės principo. Tuo remdamasis jis padarė išvadą, kad šiomis aplinkybėmis ieškovas sutrikdė Parlamento darbą ir pažeidė Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnyje nurodytus principus, kaip tai suprantama pagal šių taisyklių 166 straipsnį.

26

Galiausiai savo sprendimo 33–35 punktuose Parlamento biuras pažymėjo, kad ieškovas jau buvo kalbėjęs netinkamai ir pažeidęs Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnio 3 dalį, todėl Parlamento pirmininkas tris kartus jam buvo skyręs nuobaudas, kurias vėliau patvirtino Parlamento biuras. Tad jis padarė išvadą, kad ieškovo elgesį reikia laikyti šiurkščiu ir pasikartojančiu, o tai, kad jis neatsiprašė, bet, priešingai, pakartojo savo komentarus, dar labiau pateisina skirtos nuobaudos griežtumą.

27

Taigi Biuro sprendime yra pateikti SESV 296 straipsnio reikalavimus atitinkantys motyvai, nedarant poveikio jų pagrįstumo analizei – ji bus atlikta nagrinėjant pirmojo ieškinio pagrindo pirmą ir antrą dalis.

28

Vadinasi, pirmojo ieškinio pagrindo trečia dalis turi būti atmesta.

29

Ieškovas iš esmės pažymi, kad Parlamentas neįrodė, jog įvykdytos sąlygos, būtinos siekiant taikyti Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 1 dalį, ir kad drausminė nuobauda jam skirta pažeidžiant didesnę saviraiškos laisvę, kuri pagal suformuotą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją jam suteikiama kaip Parlamento nariui.

30

Šiuo klausimu jis, pirma, tvirtina, kad Biuro sprendime padaryta teisės klaida, nes jame pakankamai neatsižvelgta į tai, kad vykdant Parlamento nario pareigas Parlamente išdėstyti pareiškimai buvo politinės kalbos dalis.

31

Antra, ieškovas mano, kad, siekdamas nubausti jį už pareiškimų turinį, o ne už galimą Parlamento diskusijų taisyklės pažeidimą, Parlamentas padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir nepaisė Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio taikymo srities. Jis pažymi, pirma, kad iš šio sprendimo motyvų matyti, jog išsakydamas nuomonę per 2017 m. kovo 1 d. plenarinį posėdį jis laikėsi tvarkos, todėl reikėtų kelti klausimą, ar dėl jo pareiškimų iš tikrųjų buvo sutrukdyta Parlamento diskusijoms arba jos rimtai sutrikdytos. Antra, jis pabrėžia, kad atsižvelgiant į tai, jog Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio nuostata išdėstyta „neaiškiai ir netiksliai“ („[r]imto trukdymo posėdžio darbui ir sutrikimų Parlamento darbe atvejais, kai pažeidžiami 11 straipsnyje nustatyti principai“), Parlamentas turėtų konkrečiai įrodyti, kad jo pareiškimai iš tikrųjų patenka į šios nuostatos taikymo sritį, o šiuo atveju taip nebuvo.

32

Trečia, ieškovas tvirtina, kad Biuro sprendime neįrodyta, jog dėl jo pareiškimų iš tikrųjų buvo sutrukdyta kovo 1 d. plenariniam posėdžiui ar rimtai sutrikdytas Parlamento darbas, pažeidžiant Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnį taip, kad šių taisyklių 166 straipsnyje nurodytos esminės sąlygos būtų laikomos iš tikrųjų įvykdytomis.

33

Ketvirta, ieškovas pažymi, kad Parlamentas neįrodė, jog Biuro sprendimą galima laikyti leidžiama teisės į saviraiškos laisvę išimtimi.

34

Parlamentas visų pirma nurodo, kad vertinti, ar galioja Biuro sprendimas reikia atsižvelgiant tik į Chartijoje užtikrinamas pagrindines teises, ypač į jos 11 straipsnį, kuriame įtvirtinta saviraiškos laisvė, ir į tai, kaip jį yra išaiškinęs Sąjungos teismas. Taigi EŽTT jurisprudencija, kuria remiasi ieškovas, šiuo atveju netaikytina, o ja būtų galima remtis nebent kaip įkvėpimo šaltiniu. Net jeigu ji būtų taikytina, ja remiantis negalima daryti išvados, kad ieškovo žodžio laisvė yra neribota.

35

Be to, Parlamentas pabrėžia, kad vykdydami Darbo tvarkos taisyklių 166 ir 167 straipsniuose numatytus įgaliojimus Parlamento pirmininkas ir prireikus Biuras turi tam tikrą diskreciją. Taigi atlikdamas kontrolę Bendrasis Teismas turėtų tik išnagrinėti, ar vykdant tokius įgaliojimus nepadaryta akivaizdžios vertinimo klaidos arba nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais, taip pat ar laikytasi procesinių garantijų.

36

Galiausiai dėl Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio pažeidimo, kuriuo remiamasi pirmojo ieškinio pagrindo antroje dalyje, Parlamentas teigia, kad iš ieškinio nėra pakankamai aišku, ar ieškovas kritikuoja Biuro sprendimą, nes jis priimtas pažeidžiant šį straipsnį, ar ginčija šio straipsnio, kaip to sprendimo teisinio pagrindo, teisėtumą, dėl to nagrinėjama pagrindo dalis nepriimtina. Vis dėlto Parlamentas papildomai kaip gynybos argumentą nurodo, kad sutinka su ieškovo pateiktu Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio ratio legis aiškinimu, ir teigia, kad šioje nuostatoje reglamentuojama situacija tiksliai atitinka susidariusią šiuo atveju, nes savo pareiškimais ieškovas sutrikdė Parlamento diskusijas ir darbą, pažeidė Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnyje nurodytus principus ir parodė nepagarbą Parlamentui, todėl jam buvo skirta nuobauda. Pateikęs nuorodą į Biuro sprendimo 27 punktą Parlamentas priduria, kad, be kita ko, kai kurie Parlamento nariai iš karto sureagavo į ieškovo pareiškimus, taip pat sureagavo žiniasklaida ir socialinių tinklų naudotojai, todėl buvo labai pakenkta institucijos reputacijai.

37

Pirma, reikia iš karto konstatuoti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 16 ir 29–33 punktų, atsižvelgiant į ieškinį gana aiškūs (priešingai, nei teigia Parlamentas) su pirmojo pagrindo antra dalimi susiję esminiai ieškovo argumentai, todėl Parlamentas galėjo tinkamai gintis, pateikdamas rašytines pastabas (žr. šio sprendimo 36 punktą) ir per teismo posėdį. Iš tikrųjų per šį posėdį, kaip matyti iš jo protokolo, Parlamentas išsamiai išdėstė savo poziciją dėl Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio, siejamo su šių taisyklių 11 straipsniu, į kurį daroma nuoroda 166 straipsnyje, taikymo sąlygų. Todėl Parlamento nurodytą nepriimtinumo pagrindą reikia atmesti.

38

Antra, Parlamentas negali ginčyti EŽTK ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos svarbos šioje byloje, nagrinėjant Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio pažeidimą.

39

Iš tiesų, nors tol, kol Sąjunga neprisijungė prie EŽTK, ši konvencija iš tikrųjų nėra į Sąjungos teisės sistemą oficialiai įtraukta teisės priemonė (2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, EU:C:2013:105, 44 punktas ir 2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Komisija, C‑398/13 P, EU:C:2015:535, 45 punktas), todėl nagrinėjant Sąjungos antrinės teisės akto galiojimą turi būti remiamasi tik pagrindinėmis teisėmis, kurios užtikrinamos Chartijoje (2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N., C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84, 46 punktas), primintina, kad, pirma, pagal ESS 6 straipsnio 3 dalį EŽTK pripažįstamos pagrindinės teisės yra Sąjungos teisės dalis, kaip bendrieji principai, ir, antra, iš Chartijos 52 straipsnio 3 dalies matyti, kad šioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK užtikrinamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokios pačios kaip EŽTK įtvirtintų teisių. Kaip nurodyta su šia nuostata susijusiuose išaiškinimuose, į kuriuos, remiantis ESS 6 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa ir Chartijos 52 straipsnio 7 dalimi, reikia atsižvelgti ją aiškinant, užtikrinamų teisių esmė ir taikymo sritis apibrėžiamos ne tik EŽTK tekste, bet ir, be kita ko, EŽTT jurisprudencijoje (žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Toma ir Biroul Executorului Judecătoresc Horațiu-Vasile Cruduleci, C‑205/15, EU:C:2016:499, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, iš šių išaiškinimų matyti, kad pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį siekiama užtikrinti būtiną Chartijoje įtvirtintų teisių ir atitinkamų EŽTK užtikrinamų teisių darną, nedarant neigiamos įtakos Sąjungos teisės ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo autonomijai (2016 m. liepos 28 d. Sprendimo JZ,C‑294/16 PPU, EU:C:2016:610, 50 punktas). Taip pat reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su saviraiškos laisve, šis Chartijoje ir EŽTK užtikrinamų teisių lygiavertiškumas oficialiai patvirtintas (2016 m. gegužės 4 d. Sprendimo Philip Morris Brands ir kt., C‑547/14, EU:C:2016:325, 147 punktas).

40

Visų pirma, kalbant apie saviraiškos laisvę, primintina, kad demokratinėse visuomenėse ji užima esminę vietą ir yra pagrindinė teisė, užtikrinama, be kita ko, pagal Chartijos 11 straipsnį, EŽTK 10 straipsnį ir 1966 m. gruodžio 16 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimto Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 19 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Patriciello, C‑163/10, EU:C:2011:543, 31 punktą).

41

Atsižvelgiant į tai reikia priminti, kad iš EŽTT jurisprudencijos matyti, jog pagal EŽTK 10 straipsnio 2 dalį saviraiškos laisvė taikoma ne tik informacijai arba idėjoms, kurioms pritariama arba kurios laikomos nepavojingomis ar nereikšmingomis, bet ir informacijai bei idėjoms, kurios sukrečia, šokiruoja arba trikdo valstybę ar kurią nors visuomenės dalį. To reikia siekiant užtikrinti pliuralizmą, toleranciją ir atvirumą, be kurių nėra demokratinės visuomenės (1976 m. gruodžio 7 d. EŽTT sprendimo Handyside prieš Jungtinę Karalystę, CE:ECHR:1976:1207JUD000549372, 49 punktas).

42

Vis dėlto teisė į saviraiškos laisvę nėra absoliuti ir naudojimasis ja, esant tam tikroms sąlygoms, gali būti ribojamas.

43

Atsižvelgiant į tai, kad saviraiškos laisvė labai svarbi, jos apribojimai turi būti vertinami griežtai ir, kaip matyti tiek iš EŽTK 10 straipsnio 2 dalies, tiek iš Chartijos 52 straipsnio 1 dalies, kištis į saviraiškos laisvę leidžiama tik jeigu yra įvykdytos trys sąlygos. Pirma, nagrinėjamas apribojimas turi būti „numatytas įstatyme“. Kitaip tariant, Sąjungos institucija, priimanti priemones, galinčias riboti asmens saviraiškos laisvę, turi turėti tam teisinį pagrindą. Antra, nagrinėjamu apribojimu turi būti siekiama Sąjungos pripažinto bendrojo intereso tikslo. Trečia, nagrinėjamas apribojimas neturi būti pernelyg didelis – tai reiškia, kad, pirma, jis turi būti būtinas ir proporcingas siekiamam tikslui ir, antra, neturi būti pažeista nurodytos laisvės esmė (šiuo klausimu žr. 2017 m. birželio 15 d. Sprendimo Kiselev / Taryba, T‑262/15, EU:T:2017:392, 69 ir 84 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

44

Taip pat svarbu pažymėti, kad kišimasis į saviraiškos laisvę arba jos ribojimas gali būti laikomi „numatytais įstatyme“ tik jeigu teisės norma yra išdėstyta gana tiksliai – taip, kad būtų nuspėjamas jos poveikis, ir jos adresatas galėtų pagal tai priderinti savo elgesį (šiuo klausimu žr. 2004 m. vasario 17 d. EŽTT sprendimo Maestri prieš Italiją, CE:ECHR:2004:0217JUD003974898, 30 punktą).

45

Be to, pažymėtina, kad demokratinėje santvarkoje Parlamentas arba panašūs organai yra politinei diskusijai būtina tribūna. Taigi kišimąsi į saviraiškos laisvę, kuria naudojamasi šiuose organuose, galima pateisinti tik privalomaisiais pagrindais (2002 m. gruodžio 17 d. EŽTT sprendimo A. prieš Jungtinę Karalystę, CE:ECHR:2002:1217JUD003537397, 79 punktas).

46

Be to, kaip savo jurisprudencijoje nekart nurodė EŽTT, Parlamento narių saviraiškos laisvė yra labai svarbi. Iš tikrųjų saviraiškos laisvė, kuri yra vertybė kiekvienam asmeniui, ypač svarbi tautos išrinktiesiems; jie atstovauja savo rinkėjams, išreiškia jų susirūpinimą ir gina jų interesus. Todėl kišdamasis į opozicijai priklausančio Parlamento nario (tokio kaip ieškovas) saviraiškos laisvę teismas privalo atlikti vieną griežčiausių kontrolių (1992 m. balandžio 23 d. EŽTT sprendimo Castells prieš Ispaniją, CE:ECHR:1992:0423JUD001179885, 42 punktas).

47

Taigi darytina išvada, kad turi būti užtikrinta didesnė parlamento narių saviraiškos laisvės apsauga, atsižvelgiant į didžiulę Parlamento svarbą demokratinėje visuomenėje.

48

Vis dėlto EŽTT, pabrėžęs, kad visoms Parlamente pasakytoms kalboms turi būti taikoma aukšto lygio apsauga, neseniai pripažino, kad atsižvelgiant į tai, jog iš tikrųjų demokratinis politinis režimas ir Parlamento veikla glaudžiai susiję, kartais pirmenybė turi būti teikiama ne naudojimuisi saviraiškos laisve Parlamente, o teisėtiems interesams – tinkamos tvarkos vykdant Parlamento veiklą užtikrinimui ir kitų Parlamento narių teisių apsaugai (2016 m. gegužės 17 d. EŽTT sprendimo Karácsony ir kiti prieš Vengriją, CE:ECHR:2016:0517JUD004246113, 138–141 punktai).

49

Pažymėtina, kad EŽTT, pirma, Parlamento galimybę skirti nuobaudą už vieno iš savo narių elgesį susiejo su būtinybe užtikrinti tinkamą Parlamento darbo tvarką ir, antra, pripažino plačią Parlamento autonomiją reglamentuoti narių savo kalboms pasirenkamą būdą, laiką ir vietą (taigi EŽTT vykdoma kontrolė yra ribota), tačiau labai mažą diskreciją apibrėžti jų pareiškimų turinį (todėl EŽTT vykdoma kontrolė yra griežtesnė). Savo jurisprudencijoje EŽTT šiuo klausimu nurodo tik „tam tikro masto reglamentavimą <…>, reikalingą siekiant užtikrinti, kad nebūtų naudojamasi tokiomis saviraiškos priemonėmis, kaip tiesioginis ar netiesioginis raginimas imtis smurto“ (2016 m. gegužės 17 d. EŽTT sprendimo Karácsony ir kiti prieš Vengriją, CE:ECHR:2016:0517JUD004246113, 140 punktas).

50

Tai reiškia, kad, pirma, Parlamento darbo tvarkos taisyklėse galimybė skirti nuobaudą už narių pareiškimus galėtų būti numatyta tik tuo atveju, kai tokias pareiškimais trukdoma sklandžiai Parlamento veiklai arba keliamas didelis pavojus visuomenei, kaip antai kurstomas smurtas ar rasinė neapykanta.

51

Antra, Parlamentui pripažįstama teisė skirti drausmines nuobaudas siekiant užtikrinti sklandų veiklos vykdymą ar apsaugoti tam tikras teises, principus ar pagrindines laisves turėtų derėti su būtinybe užtikrinti Parlamento narių saviraiškos laisvės gerbimą.

52

Taigi atsižvelgiant į Parlamento narių saviraiškos laisvės ypatingą svarbą ir griežtas šios laisvės apribojimams taikomas ribas, vadovaujantis EŽTT jurisprudencijoje šiomis aplinkybėmis suformuluotais principais, reikia patikrinti, ar paskirdamas nagrinėjamą drausminę nuobaudą Parlamentas laikėsi savo Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų.

53

Šioje byloje Darbo tvarkos taisyklių redakcijos, galiojusios tuo metu, kai įvyko nagrinėjami įvykiai, ir kuria vadovavosi Parlamento biuras, VII antraštinės dalies 4 skyriuje „Priemonės, taikomos nesilaikant narių elgesio normų“ numatytos neatidėliotinai taikomos priemonės, kurias gali skirti posėdžio pirmininkas, siekdamas atkurti tvarką (Darbo tvarkos taisyklių 165 straipsnis), ir drausminės nuobaudos, kurias Parlamento nariui gali skirti Parlamento pirmininkas (Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnis).

54

Pagal Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, taikytą šioje byloje, Parlamento pirmininkas priima motyvuotą sprendimą, kuriuo paskiriama tinkama nuobauda „[r]imto trukdymo posėdžio darbui ir sutrikimų Parlamento darbe atvejais, kai pažeidžiami 11 straipsnyje nustatyti principai <…>“.

55

Vis dėlto reikia pabrėžti, kad šių Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos formuluotė įvairiomis kalbomis skiriasi. Taigi, skirtingai nei šios nuostatos versijoje prancūzų kalba ir, be kita ko, vokiečių, italų, ispanų, nyderlandų ir graikų kalbomis, versijoje anglų kalba nenurodomi Parlamento „darbo“ ar „veiklos“ sutrikimai, o vartojamas terminas „disruption of Parliament“. Parlamento teigimu, šis terminas ne tik susijęs su Parlamento darbu posėdžių salėje, bet ir reiškia platesnę situaciją nei posėdis, apimančią taip pat poveikį jo, kaip institucijos, reputacijai ar pagarbai.

56

Šiuo klausimu primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją būtinybė nuostatą aiškinti vienodai, reikalauja, kad, esant įvairių kalbinių versijų neatitikimų, nagrinėjama nuostata būtų aiškinama atsižvelgiant į teisės akto, kurio dalis ji yra, kontekstą ir tikslą (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Bayer CropScience ir Stichting De Bijenstichting, C‑442/14, EU:C:2016:890, 84 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

57

Taigi negalima pritarti Parlamento per teismo posėdį pateiktam argumentui, kad, aiškinant teisės aktų leidėjo valią ir visas kalbines versijas, reikia remtis Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio versija anglų kalba.

58

Iš tiesų, atsižvelgiant į Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio kontekstą ir tikslą, jame numatytas atvejis, kai trukdoma sklandžiai vykti Parlamento veiklai ar darbui, taigi juo siekiama nustatyti nuobaudas už dalyvaujančio posėdyje ar Parlamento veikloje Parlamento nario elgesį, kuriuo gali būti rimtai jiems kliudoma. Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 49–51 punktuose, toks aiškinimas atitinka Parlamento drausminių nuobaudų skyrimo taisyklėmis bendrai siekiamą tikslą, kurį teisėtu pripažino EŽTT (šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 17 d. EŽTT sprendimo Karácsony ir kiti prieš Vengriją, CE:ECHR:2016:0517JUD004246113, 138–140 punktus).

59

Taip pat reikia pažymėti, kad atsižvelgiant į Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio formuluotę laikytina, kad nuobauda gali būti paskirta dviem atvejais, būtent „[r]imto trukdymo posėdžio darbui <…>, kai pažeidžiami 11 straipsnyje nustatyti principai“, arba „[rimtų] sutrikimų Parlamento darbe <…>, kai pažeidžiami 11 straipsnyje nustatyti principai <…>“, atvejais.

60

Šiuo klausimu svarbu konstatuoti, kad nei iš Biuro sprendimo, nei iš šalių rašytinių dokumentų nematyti, kad ieškovo pareiškimai, išdėstyti per 2017 m. kovo 1 d. plenarinį posėdį Parlamente, kaip nors sutrukdė šį posėdį, kaip tai suprantama pagal Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatytą pirmąją alternatyvą. Kaip matyti iš atsakymų į Bendrojo Teismo klausimus, į ieškovo pareiškimus iš karto sureagavo vienintelė Parlamento narė, kuriai jis uždavė klausimą, pasinaudojęs mėlynąja kortele. Savo pasipiktinimą ji išreiškė taip: „Gerbiamas Parlamento nary, pagal tai, ką jūs kalbate, aš, jūsų nuomone, net neturiu teisės būti čia kaip Parlamento narė. Žinau, jus skaudina ir erzina tai, kad šiandien moterys gali atstovauti piliečiams tokiomis pačiomis sąlygomis ir teisėmis, kaip ir jūs. Aš esu moteris ir turiu apginti moterų teises nuo tokių vyrų kaip jūs“. Vis dėlto remiantis šia reakcija negalima teigti, kad buvo rimtai sutrukdyta 2017 m. kovo 1 d. plenariniam posėdžiui ar rimtai sutrikdytas Parlamento darbas. Be to, tai nematyti ir iš Biuro sprendimo, dėl kurio teisėtumo patikrinimo šiuo ieškiniu kreiptasi į Bendrąjį Teismą.

61

Parlamentas tiek savo atsakymuose į Bendrojo Teismo rašytinius klausimus, tiek per teismo posėdį taip pat patvirtino, kad po ieškovo pareiškimų per 2017 m. kovo 1 d. plenarinį posėdį ir vykstant su šiuo posėdžiu susijusioms diskusijoms darbams Parlamente a fortiori rimtai nebuvo trukdoma ar jie nebuvo trikdomi. Tačiau Parlamentas tvirtino, kad ieškovo atvejis vis dėlto atitinka Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatytą alternatyvą, susijusią būtent su „sutrikim[ais] Parlamento darbe“, tiesiogiai atsiradusiais dėl šių taisyklių 11 straipsnyje, kuriame nustatomos Parlamento narių elgesio taisyklės, įtvirtintų principų pažeidimo. Šiuo klausimu Parlamentas teigė, kad „sutrikim[ai]“, kuriais pateisintas drausminių nuobaudų skyrimas ieškovui, atsirado ne per posėdį, – buvo pažeista jo, kaip institucijos, reputacija ir jam parodyta nepagarba. Be to, Parlamentas patikslino, kad Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyti sutrikimai darbe apima ne vien Parlamento diskusijas ar darbą, bet turi būti suprantami plačiau, kaip apimantys visą Parlamentą, pagarbą jam, jo reputaciją, taigi ir jo veiklą.

62

Su šiais argumentais negalima sutikti.

63

Iš tikrųjų, pirma, reikia konstatuoti, kad per teismo posėdį Parlamento išsakytas teiginys, jog ieškovo situacijai taikoma antroji Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta alternatyva, susijusi būtent su sutrikimais Parlamento darbe, nėra nurodytas Biuro sprendime; šiame sprendime nepateikiama tikslaus pagrindo, kuriuo remiantis konkretus pažeidimas šioje byloje laikytas vienu iš minėtoje nuostatoje numatytų atvejų. Minėto sprendimo 32 punkte šiuo klausimu tik konstatuojama, kad ieškovas savo elgesiu pažeidė Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnio 3 dalyje nustatytus principus, nes pažeidė Sąjungos sutartyse nustatytas vertybes ir principus ir išreiškė nepagarbą Parlamentui; tuo remiantis jame padaryta išvada, kad „sutrikdytas Parlamento darbas“, kaip tai suprantama pagal šių taisyklių 166 straipsnį. Priešingai, nei Parlamentas teigė per teismo posėdį, kitaip aiškinti Biuro sprendimo 32 punkto negalima remiantis šio sprendimo 26 ir 27 punktuose pateiktais motyvais, pagal kuriuos reikėtų jį aiškinti. Iš tikrųjų šiuose punktuose tik nurodoma, kad iš anksto apgalvota provokaciniais, įžeidžiamais ir diskriminaciniais (tiek moterų, tiek Parlamento, kaip institucijos, atžvilgiu) pareiškimais buvo pažeista pagrindinė Sąjungos vertybė ir galėjo būti prisidėta prie neigiamo visuomenės požiūrio į Parlamentą ir jo narius. Taigi, nors gal buvo galima aiškinti, kad šiame vertinime konstatuojamas Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnio pažeidimas, vis dėlto iš vertinimo visiškai nematyti, kad sutrikdytas Parlamento darbas, kaip to reikalaujama Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnyje.

64

Šiuo klausimu užtenka priminti, kad sąlygos, kuriomis Parlamento nariui gali būti skirta nuobauda, nurodytos būtent Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnyje, o ne jų 11 straipsnyje. Iš tikrųjų šių taisyklių 11 straipsnyje pateiktos elgesio taisyklės, kuriose primenami principai ir vertybės, ir Parlamento narių elgesys juos turi atitikti; pagal šių taisyklių 11 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą jų elgesys neturi trukdyti sklandžiam Parlamento darbui, kenkti saugumui ir tvarkai Parlamento patalpose ar šios institucijos įrangos veikimui. Be to, Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad, vykstant diskusijoms Parlamente jo nariai neturi vartoti įžeidžiamos, rasistinės ar ksenofobiškos kalbos, neturi elgtis įžeidžiamai, rasistiškai ar ksenofobiškai. Tačiau Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnio 3 dalies ketvirtoje pastraipoje dėl galimų padarinių, kylančių nesilaikant šių elgesio taisyklių, tik nurodoma, kad nesilaikant jų „gali“ būti taikomos „priemonės“ pagal Darbo tvarkos taisyklių 165, 166 ir 167 straipsnius. Taigi Biuro sprendimo 32 punkte padaryta išvada, kad pažeidus šių taisyklių 11 straipsnyje nustatytus principus ir vertybes ipso facto konstatuojama, jog rimtai sutrukdyta posėdžiui ar rimtai sutrikdytas Parlamento darbas, visiškai neišplaukia iš šios nuostatos.

65

Tokios išvados negalima paneigti remiantis aplinkybe, kad šiam ginčui taikomos redakcijos Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje yra nurodyta „įžeidžia[ma], rasistin[ė] ar ksenofobišk[a] kalb[a] [arba elgesys]“. Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad nors Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 1 dalyje (kaip ir ankstesnėje jos redakcijoje) daroma nuoroda į tų pačių taisyklių 11 straipsnyje nustatytus principus, pažodžiui aiškinant pirmąją iš šių nuostatų reikėtų pripažinti, kad šių principų pažeidimas yra ne savarankiškas kaltinimo motyvas, o papildoma sąlyga, būtina tam, kad būtų galima skirti nuobaudą už rimtą trukdymą posėdžio darbui ar Parlamento darbo trikdymą, – tai, be kita ko, Parlamentas patvirtino per teismo posėdį. Taigi vien už patį Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnyje nustatytų principų pažeidimą (jeigu jis būtų įrodytas) negalima skirti nuobaudos – ją galima skirti tik tuomet, jeigu padarius pažeidimą yra rimtai sutrukdyta Parlamento darbui arba jis rimtai sutrikdytas, ir Parlamentas tai irgi patvirtino per teismo posėdį.

66

Antra, to, kad, kaip nurodyta Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, Parlamento darbas sutrikdytas ne posėdžių salėje, nes ieškovo kalbos sulaukė atgarsio už Parlamento ribų, negalima suprasti kaip pakenkimo Parlamento, kaip institucijos, reputacijai arba nepagarbos jam, kitaip, nei teigė Parlamentas per teismo posėdį. Iš tikrųjų Biuro sprendimo 27 punkte nurodyta aplinkybė, kad po 2017 m. kovo 1 d. plenarinio posėdžio ieškovo pareiškimai sulaukė dėmesio žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose ir „galėjo“ (likely) prisidėti prie visuomenės neigiamo požiūrio į Parlamentą ir jo narius, yra nereikšminga, nes dėl jų negalima nuspręsti, kad Parlamentas įrodė, kad jo darbas sutrikdytas, kaip tai suprantama pagal Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnį. Be to, Biuro sprendime nepateikta jokio vertinimo, susijusio su kriterijais, dėl kurių Parlamento biuras galėjo konstatuoti tariamą nepagarbą Parlamentui. Be kita ko, kadangi nenustatyta objektyvių tokios nepagarbos vertinimo kriterijų, ir atsižvelgiant į tai, kad sąvoka „pagarba Parlamentui“ arba „išreiškiama nepagarba“ vis dėlto yra neaiški, taip pat į tai, kad Parlamentas šioje srityje turi plačią diskreciją, dėl tokio aiškinimo būtų nepagrįstai ribojama Parlamento narių saviraiškos laisvė.

67

Taip pat reikia pabrėžti, kad Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas Parlamento narių elgesys ir numatyta, kad siekiant įvertinti šį elgesį turi būti atsižvelgiama į jo išskirtinį, pasikartojantį ar nuolatinį pobūdį, taip pat į jo šiurkštumo laipsnį. Tačiau nenurodyti pareiškimai, nuomonės ar kalbos, todėl nuobaudos priemonė dėl pačių pareiškimų, nuomonių, ar kalbų negali būti taikoma.

68

Tuo remiantis darytina išvada, kad net jeigu vykdant Parlamento nario pareigas išsakyti pareiškimai gali būti prilyginti elgesiui, kuris pagal Darbo tvarkos taisyklių 11 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą, be kita ko, turi būti grindžiamas tam tikromis vertybėmis ir netrukdyti sklandžiam Parlamento darbui, todėl nagrinėjamais pareiškimais galėjo būti pažeisti toje nuostatoje nustatyti principai ir vertybės, vis dėlto nebuvo galima skirti nuobaudos už tas kalbas, nes Parlamento darbui rimtai nesutrukdyta arba jis rimtai nesutrikdytas.

69

Apskritai, remiantis tuo, kad, kaip nustatyta Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, siekiant įvertinti Parlamento narių elgesį vykdant Parlamento nario pareigas skiriamas, pirma, matomo pobūdžio elgesys, kuris gali būti toleruojamas tam tikromis aplinkybėmis, ir, antra, „elgesys, kuriuo aktyviai trikdoma Parlamento veikla“, negalima daryti išvados, kad per Parlamento posėdį pasakyti pareiškimai gali būti įtraukti į pastarąją elgesio kategoriją ir dėl to už juos gali būti skirtos nuobaudos, nekonstatavus, kad buvo rimtai sutrukdyta posėdžiui arba rimtai sutrikdytas Parlamento darbas.

70

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ir į ypatingą Parlamento narių saviraiškos laisvės svarbą bei griežtas šios laisvės apribojimams taikomas ribas, nurodytas šio sprendimo 37–51 punktuose, Darbo tvarkos taisyklių 11 ir 166 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos neleidžiama Parlamento nariui skirti nuobaudos už pareiškimus, išsakytus vykdant Parlamento nario pareigas, jeigu rimtai nesutrukdyta posėdžiui ir rimtai nesutrikdytas Parlamento darbas.

71

Šiomis aplinkybėmis ir, nepaisant ypač šokiruojančių ieškovo kalboje per 2017 m. kovo 1 d. plenarinį posėdį pavartotų žodžių, Parlamentas šiuo atveju susiklosčiusiomis aplinkybėmis negalėjo skirti jam drausminės nuobaudos pagal savo Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 1 dalį.

72

Be to, net jei būtų laikoma, kad sutrikimai darbe apima ne tik stricto sensu darbą posėdžių salėje, atsižvelgiant į aplinkybę, kad Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio 1 dalyje „posėd[is]“ nurodomas tik pirmosios alternatyvos, susijusios būtent su rimtu trukdymu, atveju, tokiam plačiam supratimui, kaip pateikiamas Parlamento, negali būti pritarta dėl šio sprendimo 66 punkte išdėstytų motyvų.

73

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, pirmąjį ieškinio pagrindą reikia pripažinti pagrįstu tiek, kiek juo siekiama įrodyti Darbo tvarkos taisyklių 166 straipsnio pažeidimą; taip pat reikia pripažinti pagrįstu pirmąjį reikalavimą ir panaikinti Biuro sprendimą; antrojo pagrindo, pateikto grindžiant reikalavimą panaikinti, nagrinėti nereikia.

74

Savo reikalavimuose dėl žalos atlyginimo ieškovas teigia, kad panaikinus Biuro sprendimą jam nebus atlyginta visa patirta žala. Taigi jis prašo, pirma, atlyginti 9180 EUR turtinę žalą, patirtą dėl teisės gauti dienpinigių išmoką atėmimo. Antra, jis reikalauja priteisti iš Parlamento 10000 EUR sumą kaip neturtinės žalos, patirtos dėl uždraudimo dalyvauti Parlamento veikloje ir atstovauti Parlamentui, taip pat dėl pakenkimo jo reputacijai ir garbei, atlyginimą.

75

Parlamentas teigia, kad ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo nepriimtinas. Be to, jis mano, kad Biuro sprendimo panaikinimas būtų tinkamas ieškovo patirtos neturtinės žalos atlyginimas. Jei ieškovo reikalavimai būtų patenkinti, jo nuomone, turėtų būti atlyginta ne didesnė kaip 1000 EUR suma.

76

Šioje byloje, pirma, dėl reikalavimo atlyginti turtinę žalą, patirtą dėl teisės gauti dienpinigių išmoką atėmimo, pakanka nurodyti, kad ieškovas nepaaiškina, kodėl, net ir panaikinus Biuro sprendimą, dėl aplinkybės, kad nagrinėjama nuobauda jam jau pritaikyta, nebus atlyginta visa jo patirta žala, juo labiau kad jis tik reikalauja sumokėti sumą, atitinkančią išmoką, kurią būtų gavęs, jei nebūtų paskirta nuobauda, būtent 9180 EUR. Vis dėlto atsižvelgdamas į Biuro sprendimo panaikinimą ir į SESV 266 straipsnį Parlamentas privalės imtis priemonių šiam sprendimui įvykdyti, o tai apima ir dienpinigių išmoką atitinkančių sumų, kurių mokėjimas buvo sustabdytas, grąžinimą.

77

Darytina išvada, kad reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo turi būti atmesti.

78

Antra, dėl reikalavimų atlyginti ieškovo tariamai patirtą neturtinę žalą reikia pažymėti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją neteisėto akto panaikinimas pats savaime gali būti tinkamas ir iš esmės pakankamas bet kokios neturtinės žalos, galėjusios atsirasti dėl šio akto, atlyginimas (1987 m. liepos 9 d. Sprendimo Hochbaum ir Rawes / Komisija, 44/85, 77/85, 294/85 ir 295/85, EU:C:1987:348, 22 punktas ir 2004 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Montalto / Taryba, T‑116/03, EU:T:2004:325, 127 punktas), nebent ieškovas įrodo, kad patyrė neturtinę žalą, nesusijusią su neteisėtumu, kuriuo grindžiamas akto panaikinimas, ir negalinčią būti visiškai atlygintai panaikinus šį aktą (žr. 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo EE / Komisija, F‑55/14, EU:F:2015:66, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

79

Remiantis šios bylos medžiaga negalima konstatuoti, kad Biuro sprendimas priimtas tokiomis sąlygoms, dėl kurių ieškovas patyrė neturtinės žalos, neatsižvelgiant į panaikintą aktą. Taigi reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti atmesti.

80

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Kadangi šioje byloje patenkintas tik reikalavimas dėl panaikinimo, reikia nuspręsti, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia: