–

Zennaro Giuseppe Legnami Sas di Zennaro Mauro & C., atstovaujamos advokatų A. Santoro ir A. Cevese,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamo avvocati dello Stato G. M. De Socio ir F. Severi,

–

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos K. Boskovits ir V. Karra,

–

Latvijos vyriausybės, atstovaujamos V. Soņeca ir K. Pommere,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos F. Tomat ir G. Braga da Cruz,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 1407/2013 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai (OL L 352, 2013, p. 1) 3 ir 6 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Istituto nazionale per l’assicurazione contro gli infortuni sul lavoro (Nacionalinis draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe institutas, Italija) (toliau – INAIL) ir Zennaro Giuseppe Legnami Sas di Zennaro Mauro & C. (toliau – bendrovė Zennaro) ginčą dėl INAIL atsisakymo pervesti bendrovei Zennaro suteiktą finansavimą dėl to, kad būtų viršyta maksimali 200000 EUR suma, suteiktina per trejų metų laikotarpį, numatyta Reglamento Nr. 1407/2013 3 straipsnio 2 dalyje (toliau – de minimis viršutinė riba).

3

Reglamento Nr. 1407/2013 3, 10, 21 ir 22 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

4

Šio reglamento 3 straipsnyje „De minimis pagalba“ nustatyta:

„1.   Pagalbos priemonės, kurios atitinka šiame reglamente nustatytas sąlygas, nėra laikomos atitinkančiomis visus Sutarties 107 straipsnio 1 dalies kriterijus ir todėl joms netaikomas Sutarties 108 straipsnio 3 dalyje numatytas pranešimo reikalavimas.

2.   Bendra vienai įmonei suteiktos de minimis pagalbos suma kiekvienoje valstybėje narėje neviršija 200000 EUR per bet kurį trejų finansinių metų laikotarpį.

<…>

4.   De minimis pagalba laikoma suteikta tuo momentu, kai įmonė pagal taikomą nacionalinį teisinį režimą įgyja juridinę teisę tokią pagalbą gauti, nepriklausomai nuo de minimis pagalbos išmokėjimo įmonei datos.

5.   2 dalyje nustatytos viršutinės ribos taikomos neatsižvelgiant į de minimis pagalbos formą ar siekiamą tikslą <…>. Trejų finansinių metų laikotarpis nustatomas vertinant tuos finansinius metus, kuriuos vertina atitinkamos valstybės narės įmonė.

6.   Laikantis 2 dalyje nustatytos viršutinės ribos, pagalba išreiškiama kaip piniginė dotacija. Visi naudojami skaičiai yra bruto, t. y. prieš mokesčių ar kitokios rinkliavos atskaitymą. Jeigu pagalba teikiama ne dotacijos forma, pagalbos suma atitinka pagalbos bendrąjį subsidijos ekvivalentą.

Jeigu pagalba išmokama dalimis, jos vertė yra diskontuojama suteikimo metu. Palūkanų norma, naudojama diskontuojant, yra pagalbos suteikimo metu galiojusi diskonto norma.

7.   Jeigu suteikus naują de minimis pagalbą būtų viršyta atitinkama 2 dalyje nustatyta viršutinė riba, tai naujai pagalbai šis reglamentas negali būti taikomas.

<…>“

5

Minėto reglamento 6 straipsnyje „Stebėsena“ numatyta:

„1.   Jeigu valstybė narė ketina įmonei teikti de minimis pagalbą pagal šį reglamentą, ji raštu informuoja įmonę apie numatytą teikiamos pagalbos sumą, išreikštą bendruoju subsidijos ekvivalentu, ir tai, kad pagalba yra de minimis <…>. Prieš teikiant pagalbą, iš atitinkamos įmonės valstybė narė gauna raštišką arba elektroninę deklaraciją apie bet kokią kitą de minimis pagalbą, gautą pagal šį reglamentą arba kitus de minimis reglamentus per dvejus ankstesnius ir einamuosius finansinius metus.

2.   Jeigu valstybė narė įsteigė centrinį de minimis pagalbos registrą, kuriame kaupiama išsami informacija apie visų tos valstybės narės institucijų suteiktą de minimis pagalbą, 1 dalis netaikoma nuo momento, kai registre sukaupiama trejų finansinių metų informacija.

3.   Valstybė narė suteikia naują de minimis pagalbą pagal šį reglamentą tik patikrinusi, ar dėl jos bendra atitinkamai įmonei suteiktos de minimis pagalbos suma neviršys 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos atitinkamos viršutinės ribos ir ar laikomasi šiame reglamente nustatytų sąlygų.

4.   Valstybės narės registruoja ir renka visą informaciją apie šio reglamento taikymą. Saugoma visa informacija, reikalinga įrodyti, kad laikomasi šio reglamento sąlygų. Duomenys apie individualiai suteiktą de minimis pagalbą saugomi 10 finansinių metų nuo pagalbos suteikimo datos. Duomenys apie de minimis pagalbos schemą saugomi 10 finansinių metų nuo datos, kada paskutinį kartą pagal tokią schemą buvo suteikta individuali pagalba.

5.   Komisijai raštu paprašius, atitinkama valstybė narė <…> pateikia Komisijai visą informaciją, kurią Komisija mano esant reikalingą siekiant įvertinti, ar laikomasi šiuo reglamentu nustatytų sąlygų, ypač bendros de minimis pagalbos sumos <…>, kurią gavo bet kuri įmonė.“

6

Bendrovė Zennaro vykdo veiklą medienos ir jos išvestinių produktų sektoriuje. 2014 m. birželio 16 d. ji INAIL pateikė paraišką dėl finansavimo; joje prašė skirti dotaciją pagal 2013 m. INAIL viešąjį pranešimą „[Į]monių skatinimas imtis veiksmų darbuotojų sveikatai apsaugoti ir saugai darbe užtikrinti“ (toliau – viešasis pranešimas).

7

Procedūrą, susijusią su kvietimu teikti projektus, kuriai taikomas šis viešasis pranešimas, sudarė keturi etapai, t. y. pirma, telematinis paraiškų perdavimas, antra, su paraiška susijusių dokumentų siuntimas, trečia, INAIL atliekamas perduotų duomenų tikrinimas ir paraiškos priėmimas ir galiausiai, ketvirta, tyrimas ir ataskaitos, leidžiančios faktiškai išmokėti dotaciją, rengimas. Per šį paskutinį etapą įmonė turėjo pateikti vadinamąją de minimis deklaraciją, patvirtinančią, kad atitinka dotacijos reikalavimus dėl prašomos sumos. Jei ji neatitinka tokių reikalavimų, jai suteikta pagalba turėjo būti atšaukta.

8

2014 m. spalio 30 d. sprendimu INAIL pranešė bendrovei Zennaro, kad priėmė jos projektą dėl 130000 EUR sumos ir kad ji turi galimybę gauti prašomą 65000 EUR avansą su sąlyga, kad bus pateikta banko garantija.

9

Vis dėlto vykstant procedūrai paaiškėjo, kad 2014 m. rugpjūčio 1 d.Regione Veneto (Veneto regionas, Italija) tenkino bendrovės Zennaro, kartu su kitomis įmonėmis dalyvavusios laikinojoje įmonių grupėje, paraišką dėl kitos 64483,91 EUR dydžio dotacijos ir ji jai buvo pervesta. Be to, ši bendrovė taip pat gavo kitą 18985,26 EUR dydžio valstybės finansavimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pridėjus šias dvi sumas prie 130000 EUR sumos, kurią sutiko skirti INAIL, būtų gauta 213469,17 EUR suma ir būtų viršyta de minimis viršutinė riba.

10

2015 m. birželio 12 d. raštu bendrovė Zennaro paklausė INAIL, ar tam, kad nurodyta suma nebūtų viršyta, reikėtų sumažinti dotacijos dydį ataskaitos rengimo etape, ar pateikti projekto versiją nurodant mažesnę numatomo projekto, taigi ir dotacijos, sumą.

11

Negavusi atsakymo į šį raštą, bendrovė Zennaro pasirinko antrąjį variantą ir 2015 m. rugpjūčio 12 d. elektroniniu laišku pateikė INAIL projekto versiją, kuria bendra jos projekto kaina sumažinta iki 171386,40 EUR, atitinkamai dotacijos suma sumažėjo iki 111401,16 EUR.

12

2015 m. spalio 5 d. ir lapkričio 18 d. sprendimuose INAIL konstatavo, kad nors nauja projekto versija techniniu požiūriu yra priimtina, jis negali skirti bendrovei Zennaro finansavimo (nes neturi teisės skirti tik jo dalį), nebent ši bendrovė atsisakytų viso ankstesnio finansavimo. Antrajame sprendime INAIL nurodė, kad „dotacija gali būti išmokėta tik su sąlyga, kad įmonė atsisako ankstesnės kito subjekto skirtos dotacijos“.

13

Bendrovė Zennaro kreipėsi į Tribunale amministrativo regionale per il Veneto (Veneto regiono administracinis teismas, Italija) dėl 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo panaikinimo.

14

2016 m. balandžio 27 d. patvirtintu elektroniniu laišku bendrovė Zennaro perdavė INAIL dokumentus, patvirtinančius, kad ji atsisakė Veneto regiono skirtos 15000 EUR dotacijos ir kad ši suma buvo pervesta kitiems laikinosios asociacijos nariams, taip įrodydama, kad gauta valstybės pagalba neviršijo de minimis viršutinės ribos.

15

2016 m. birželio 6 d. sprendimu INAIL patvirtino, kad dėl prašomos dotacijos dydžio negali jos išmokėti, nes triskart suteikto valstybės finansavimo suma viršija de minimis viršutinę ribą, o dalinis dotacijos mokėjimas prieštarautų Reglamento Nr. 1407/2013 3 straipsnio 7 daliai. Atsižvelgusi į dokumentus, įrodančius ankstesnės regioninės dotacijos atsisakymą ir jos perskirstymą kitiems laikinosios asociacijos nariams, INAIL suabejojo dėl tokio atsakymo svarbos ir pažymėjo, jog „ši įmonė neatsisakė anksčiau gautos dotacijos ir jos negrąžino ją išmokėjusiam subjektui, o tai, kad ji buvo perskirstyta kitiems laikinosios asociacijos nariams, neturi reikšmės“. Dėl šių priežasčių INAIL paprašė grąžinti jau išmokėtą 65000 EUR avansą ir nurodė, jog to nepadarius ši suma bus išieškota iš banko garantijos.

16

2016 m. birželio 26 d. bendrovė Zennaro, nurodydama papildomus pagrindus, taip pat pareikalavo panaikinti 2016 m. birželio 6 d. INAIL sprendimą.

17

2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Tribunale amministrativo regionale per il Veneto (Veneto regiono administracinis teismas) patenkino bendrovės Zennaro ieškinį, atsižvelgdamas į Europos Komisijos Konkurencijos generalinio direktorato (DG COMP) nuomonę, pateiktą atsakant į bendrovės Zennaro užklausą dėl Reglamento Nr. 1407/2013 3 straipsnio 7 dalies išaiškinimo. Savo atsakyme DG COMP pažymėjo, kad dotacijas išmokanti viešoji įstaiga gali jas proporcingai sumažinti, kad nebūtų viršyta de minimis viršutinė riba, ir kad nacionalinės valdžios institucijos turi pasirinkti tinkamiausią išeitį, nes abu sprendimai – proporcingai sumažinti dotaciją arba visiškai atsisakyti ją skirti – teoriškai atitinka šį reglamentą.

18

Šis teismas nurodė, jog siekiant apsaugoti procedūros dalyvių teisėtus lūkesčius „[INAIL] pateiktas Reglamento Nr. 1407/2013 3 straipsnio 7 dalies išaiškinimas dėl prašymo sumažinti finansavimą ta dotacijos dalimi, kuri viršija minėtame reglamente nustatytą viršutinę ribą, t. y. 200000 EUR, nepriimtinumo, nors teoriškai atitiktų Sąjungos teisės aktus de minimis pagalbos srityje, kad jį būtų galima taikyti šioje byloje, turėjo būti aiškiai numatytas [viešajame pranešime]“. Jis manė, kad, atvirkščiai, INAIL nustatytų suvaržymų nebuvo įmanoma numatyti, atsižvelgiant į viešajame pranešime nurodytus kriterijus, ir jų buvo galima atsisakyti „taikant formaliu požiūriu mažiau griežtą Sąjungos teisės akto išaiškinimą, kuris labiau atitiktų [viešojo pranešimo] tikslą „paskatinti įmones įgyvendinti projektus, kuriais siekiama pagerinti sveikatos lygį ir saugą darbe“.

19

INAIL dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija).

20

INAIL, remdamasi Reglamento Nr. 1407/2013 3 straipsnio 2, 4 ir 7 dalių nuostatomis, tvirtina, kad de minimis pagalba turi būti laikoma suteikta tuo momentu, kai įmonei suteikta juridinė teisė ją gauti, neatsižvelgiant į faktinį jos išmokėjimą. Šios nuostatos įtvirtina imperatyvius reikalavimus, kurie tiesiogiai taikomi nacionalinės teisės sistemoje. Todėl, ar buvo laikytasi de minimis viršutinės ribos, turi būti tikrinama suteikiant dotaciją, šiuo atveju – paraiškos priėmimo etape. Taigi galimus taisymus paraišką pateikęs subjektas turi padaryti šiame etape.

21

Bendrovė Zennaro ginčija INAIL siūlomą aiškinimą. Pirma, ji teigia, kad taikytinos tik viešojo pranešimo nuostatos, nes iš Reglamento Nr. 1407/2013 3 straipsnio 4 dalies matyti, jog momentas, kai įmonė „įgyja juridinę teisę tokią pagalbą gauti“, nustatomas „pagal taikomą nacionalinį teisinį režimą“. Antra, ji tvirtina, kad šio reglamento 6 straipsnio 5 dalis, susijusi su valstybės narės pareiga pateikti Komisijai visą, kaip mano Komisija, reikalingą informaciją, taikoma visai faktiškai įmonės gautai pagalbai, o ne tik pagalbai, suteiktai remiantis pirmuoju pagalbos suteikimo aktu. Galiausiai, trečia, ji mano, kad teisės aktai de minimis pagalbos srityje buvo priimti ne tam, kad būtų apsunkinta įmonių padėtis, o siekiant sumažinti administracinę naštą nedidelės pagalbos skyrimo atveju ir kad INAIL siūlomas griežtas aiškinimas lemtų įmonėms nepalankų šių teisės aktų taikymą, kuris prieštarauja jų tikslui.

22

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad abiejų pagrindinės bylos šalių siūlomam išaiškinimui galima pritarti. Viena vertus, INAIL nurodytas išaiškinimas palankesnis sklandžiam procedūros eigos valdymui, nes atitiktis dotacijos skyrimo sąlygoms būtų nagrinėjama vien paraiškos priėmimo etape. Kita vertus, bendrovės Zennaro nurodytas aiškinimas lemtų lankstesnes dotacijos skyrimo sąlygas; jos būtų palankios ir procedūros dalyviams, kurie dar neįsitikinę, ar jų paraiška bus priimta, negali jos pakeisti, kad neviršytų viršutinės ribos. Iš tikrųjų valdyti galimus paraiškų dėl finansavimo pakeitimus būtų sudėtingiau, jei tai būtų daroma jų tyrimo stadijoje, nes būtų paveikta jau nustatyta eiliškumo tvarka.

23

Dėl svarbių Reglamento Nr. 1407/2013 nuostatų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia pažymi, kad šio reglamento 3 straipsnio 4 dalis, kurioje numatyta, kad pagalba laikoma „suteikta tuo momentu, kai įmonė <…> įgyja juridinę teisę tokią pagalbą gauti, nepriklausomai nuo <…> pagalbos išmokėjimo <…> datos“, pirma, neatrodo nesuderinama su procedūros modeliu, pagal kurį po pirmo – paraiškos priėmimo – etapo eina nuodugnesnio tyrimo etapas, kuriam pasibaigus teisė į dotaciją galiausiai laikytina „suteikta“. Antra, toje pačioje nuostatoje patikslinama, kad pagalba laikytina „suteikta“„pagal taikomą nacionalinį teisinį režimą“, o tai leidžia manyti, kad šis režimas gali reglamentuoti skirtingus procedūros modelius, kurie nėra iš anksto nustatyti. Be to, jis pažymi, kad pagal minėto reglamento 6 straipsnio 3 dalį pagalba išmokama patikrinus, ar laikomasi viršutinės ribos, o tai taip pat leidžia manyti, kad teisė gauti dotaciją galutinai „suteikiama“ tik atlikus tokį patikrinimą. Galiausiai iš to paties reglamento 6 straipsnio 1 dalies paskutinio sakinio formuluotės, ypač iš nuorodos į gautą „kitą de minimis pagalbą“, matyti, kad deklaracijoje turi būti nurodyta visa gauta pagalba. Svarbu nustatyti, ar sprendimas atsisakyti ankstesnės dotacijos būtinai turi būti priimtas prieš faktiškai ją išmokant.

24

Šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25

Pateikdamas pirmąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1407/2013 3 ir 6 straipsnius reikia aiškinti taip: įmonė, kuriai jos įsisteigimo valstybė narė ketina skirti de minimis pagalbą, kurią sudėjus su anksčiau suteikta pagalba bendra šiai įmonei suteiktų pagalbų suma viršytų de minimis viršutinę ribą, kad nebūtų viršyta tokia riba, iki faktinio šios pagalbos išmokėjimo gali sumažinti prašomo finansavimo dydį arba atsisakyti visos ar dalies anksčiau gautos pagalbos.

26

Pirma, pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1407/2013 3 ir 6 straipsniai turi būti analizuojami atsižvelgiant į bendrą šio reglamento, kurio tikslas – nedidelės valstybės pagalbos atveju leisti nukrypti nuo taisyklės, pagal kurią prieš suteikiant bet kokią pagalbą apie ją turi būti pranešta Komisijai, kontekstą (šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 28 d. Sprendimo ZPT, C‑518/16, EU:C:2018:126, 50 ir 51 punktus).

27

Vadinasi, tiek šio reglamento 3 straipsnis, apibrėžiantis de minimis pagalbą, kuria nukrypstama nuo Sutartyje įtvirtinto pagalbos draudimo principo, tiek jo 6 straipsnis, reglamentuojantis valstybių narių vykdomą stebėseną suteikiant tokią pagalbą, turi būti aiškinami siaurai.

28

Antra, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 9 d. Sprendimo BGL BNP Paribas, C‑548/18, EU:C:2019:848, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

29

Dėl nagrinėjamų Reglamento Nr. 1407/2013 nuostatų formuluotės reikia pažymėti, viena vertus, kad šio reglamento 3 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog „[j]eigu suteikus naują de minimis pagalbą būtų viršyta atitinkama [de minimis] viršutinė riba, tai naujai pagalbai [Reglamentas Nr. 1407/2013] negali būti taikomas“. Iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad momentas, kada reikia įvertinti, ar, naują de minimis pagalbos sumą sudėjus su kitų de minimis pagalbų suma, nebūtų viršyta de minimis viršutinė riba, yra pagalbos „suteikimo“ momentas.

30

Kita vertus, iš Reglamento Nr. 1407/2013 3 straipsnio 4 dalies formuluotės taip pat matyti, kad „[d]e minimis pagalba laikoma suteikta tuo momentu, kai įmonė pagal taikomą nacionalinį teisinį režimą įgyja juridinę teisę tokią pagalbą gauti, nepriklausomai nuo de minimis pagalbos išmokėjimo įmonei datos“.

31

Kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą patiekęs teismas, remdamasis taikytina nacionaline teise, turi nustatyti momentą, kada ši pagalba laikytina suteikta (žr. 2013 m. kovo 21 d. Sprendimo Magdeburger Mühlenwerke, C‑129/12, EU:C:2013:200, 40 ir 41 punktus ir 2017 m. liepos 6 d. Sprendimo Nerea, C‑245/16, EU:C:2017:521, 32 ir 33 punktus).

32

Tam prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atsižvelgti į visas nacionalinėje teisėje įtvirtintas nagrinėjamos pagalbos suteikimo sąlygas (šiuo klausimu žr. 2013 m. kovo 21 d. Sprendimo Magdeburger Mühlenwerke, C‑129/12, EU:C:2013:200, 41 punktą).

33

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti pagrindinėje byloje nagrinėjamos pagalbos suteikimo datą, remdamasis viešojo pranešimo ir prireikus jam taikomomis nacionalinės teisės aktų nuostatomis (šiuo klausimu žr. 2013 m. kovo 21 d. Sprendimo Magdeburger Mühlenwerke, C‑129/12, EU:C:2013:200, 40 punktą ir 2017 m. liepos 6 d. Sprendimo Nerea, C‑245/16, EU:C:2017:521, 32 punktą).

34

Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad nors pagalbos suteikimo data gali skirtis dėl nagrinėjamos pagalbos pobūdžio, jeigu pagalba nėra suteikiama pagal daugiametį režimą, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija ji nelaikytina suteikta jos mokėjimo dieną (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo France Télécom / Komisija, C‑81/10 P, EU:C:2011:811, 82 punktą).

35

Be to, dėl Reglamento Nr. 1407/2013 6 straipsnio nuostatų, susijusių su valstybių narių vykdoma stebėsena, kad būtų laikomasi sumavimo taisyklių, reikia pažymėti, kad šio reglamento 6 straipsnio 2 dalis, – kurioje numatyta, kad jeigu valstybė narė įsteigė centrinį de minimis pagalbos registrą, kuriame kaupiama informacija apie visų jos institucijų suteiktą de minimis pagalbą, šio reglamento 6 straipsnio 1 dalis netaikoma, – netaikytina pagrindinėje byloje. Centrinis de minimis pagalbos registras Italijos Respublikoje pradėjo veikti tik 2017 m. rugpjūčio 12 d., t. y. po to, kai buvo pateikta nagrinėjamos pagalbos paraiška.

36

Reglamento Nr. 1407/2013 6 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatyta, kad, „[p]rieš teik[dama] pagalbą, iš atitinkamos įmonės valstybė narė gauna <…> deklaraciją apie bet kokią kitą de minimis pagalbą, gautą <…> per dvejus ankstesnius ir einamuosius finansinius metus“, ir visose kalbinėse versijose, išskyrus versiją italų k., kad „[v]alstybė narė suteikia naują de minimis pagalbą <…> tik patikrinusi, ar dėl jos bendra atitinkamai įmonei suteiktos de minimis pagalbos suma neviršys [de minimis] viršutinės ribos“. Taigi iš šių nuostatų aiškiai matyti, jog tam, kad būtų laikomasi sumavimo taisyklių, valstybės narės turi vykdyti stebėseną „prieš suteikdamos pagalbą“.

37

Šio aiškinimo nepaneigia tai, kad tik šio straipsnio 3 dalies versijoje italų kalba nurodyta, jog valstybė narė „neteikia“ (eroga) naujos pagalbos, o visose kitose versijose vartojamas veiksmažodis, kuris atitinka veiksmažodį „skirti“ (italų kalba concedere). Remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, esant Sąjungos teisės akto įvairių kalbinių versijų neatitikimų, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į bendrą teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, struktūrą ir tikslą (2019 m. gegužės 14 d. Sprendimo M ir kt. (Pabėgėlio statuso panaikinimas), C‑391/16, C‑77/17 ir C‑78/17, EU:C:2019:403, 88 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Minėto reglamento 21 ir 22 konstatuojamosiose dalyse, kuriose iš esmės daroma nuoroda į 6 straipsnio 1 ir 3 dalis, versijoje italų kalba atitinkamai vartojami žodžių junginiai aiuti concessi („suteikta pagalba“) ir prima di concedere („prieš suteikdamos“). Taigi Reglamento Nr. 1407/2013 6 straipsnio 3 dalies kalbinių versijų neatitikimą lemia vertimo klaida šios nuostatos versijoje italų kalba.

38

Dėl Reglamento Nr. 1407/2013 3 ir 6 straipsnių konteksto reikia konstatuoti, kad reglamente nėra nuostatų, kuriomis remdamosi paraiškas pateikusios įmonės prireikus galėtų pakeisti pagalbos paraiškas, sumažindamos jos sumą arba atsisakydamos ankstesnės pagalbos, kad būtų laikomasi de minimis viršutinės ribos.

39

Kadangi vadovaujantis šio reglamento 3 straipsnio 4 dalimi pagalbos suteikimą reglamentuoja taikytini nacionalinės teisės aktai, valstybės narės turi plačią diskreciją nustatyti tokios pagalbos suteikimo procedūrą.

40

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Reglamento Nr. 1407/2013 21 konstatuojamojoje dalyje numatyta, jog remdamosi ESS 4 straipsnio 3 dalyje nurodytu bendradarbiavimo principu valstybės narės turėtų palengvinti valstybės pagalbai taikomų nuostatų laikymąsi ir „tam sukurti reikalingas priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad bendra de minimis pagalbos suma, suteikta vienai įmonei pagal de minimis pagalbos taisyklę, neviršytų bendros leidžiamos viršutinės ribos“.

41

Dėl Reglamento Nr. 1407/2013 tikslų reikia pažymėti, kad de minimis teisės aktais siekiama palengvinti įmonių, Komisijos ir valstybių narių administracinę naštą (šiuo klausimu žr. 2002 m. kovo 7 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑310/99, EU:C:2002:143, 94 punktą), laikantis šio reglamento 3 konstatuojamojoje dalyje priminto principo, kad pagalba, kurios suma neviršija de minimis viršutinės ribos, nedaro poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir neiškraipo konkurencijos.

42

Atsižvelgiant į šiuos tikslus, valstybių narių galimybė leisti paraiškas pateikusioms įmonėms pakeisti pagalbos paraiškas iki šios pagalbos suteikimo, sumažinant prašomo finansavimo sumą arba atsisakant anksčiau gautos pagalbos, neigiamai nepaveikia jų paraiškų nagrinėjimo procedūros eigos, jeigu atitiktis pagalbos gavimo sąlygai – de minimis viršutinės ribos laikymasis, tikrinama tik suteikiant pagalbą. Todėl, priešingai, nei teigia bendrovė Zennaro ir Italijos bei Graikijos vyriausybės, tai, kad šios įmonės negali pakeisti pagalbos paraiškos po to, kai buvo suteikta nauja pagalba, savaime nėra „nepalanki“ atitinkamoms įmonėms.

43

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, jog Reglamento Nr. 1407/2013 3 ir 6 straipsniai turi būti aiškinami taip: įmonė, kuriai jos įsisteigimo valstybė narė ketina skirti de minimis pagalbą, kurią sudėjus su anksčiau suteikta pagalba bendra šiai įmonei suteiktų pagalbų suma viršytų de minimis viršutinę ribą, kad nebūtų viršyta tokia riba, iki faktinio šios pagalbos išmokėjimo gali prašyti, kad būtų sumažintas prašomo finansavimo dydis, arba atsisakyti visos ar dalies anksčiau gautos pagalbos.

44

Pateikdamas antrąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1407/2013 3 ir 6 straipsniai turi būti aiškinami taip: pagalbos prašanti įmonė gali pakeisti savo pagalbos paraišką, sumažindama prašomo finansavimo sumą arba atsisakydama jau gautos pagalbos, kad neviršytų de minimis viršutinės ribos, nors valstybės narės, kurioje ji įsteigta, teisės aktuose ši galimybė nenumatyta.

45

Atsakymas į šį klausimą glaudžiai susijęs su atsakymu, pateiktu į pirmąjį klausimą. Viena vertus, kaip konstatuota šio sprendimo 38 punkte, Reglamente Nr. 1407/2013 nėra nuostatų, kuriomis remdamosi paraiškas pateikusios įmonės galėtų prireikus pakeisti savo pagalbos paraiškas, sumažindamos pagalbos dydį arba atsisakydamos ankstesnės pagalbos, kad būtų laikomasi de minimis viršutinės ribos, taigi valstybėms narėms nenustatyta jokia su tuo susijusi pareiga. Kita vertus, kaip matyti iš šio sprendimo 42 ir 43 punktų, valstybės narės paraiškas pateikusioms įmonėms gali leisti pakeisti pagalbos paraiškas, kad suteikiant naują de minimis pagalbą bendra suteiktos pagalbos suma neviršytų de minimis viršutinės ribos, kai tokie pakeitimai daromi prieš suteikiant de minimis pagalbą.

46

Taigi, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1407/2013 3 ir 6 straipsniai aiškintini taip: valstybės narės neprivalo paraiškas pateikusioms įmonėms leisti pakeisti pagalbos paraiškas prieš suteikdamos šią pagalbą, kad nebūtų viršyta de minimis viršutinė riba. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, kokių teisinių pasekmių kyla dėl to, kad įmonėms neleidžiama daryti tokių pakeitimų, o tiksliau jie gali būti padaryti tik iki de minimis pagalbos suteikimo datos.

47

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia: