9.7.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 173/16

(1)

laisvas darbuotojų judėjimas, įsisteigimo laisvė ir laisvė teikti paslaugas – esminiai vidaus rinkos principai, įtvirtinti Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV). Sąjunga toliau stiprina tų principų įgyvendinimą ir vykdymo užtikrinimą, ir jais siekiama užtikrinti vienodas verslininkų veiklos sąlygas ir darbuotojų teisių apsaugą;

(2)

laisvė teikti paslaugas apima įmonių teisę teikti paslaugas kitos valstybės narės teritorijoje ir tuo tikslu į tos valstybės narės teritoriją jos gali laikinai komandiruoti savo darbuotojus. Remiantis SESV 56 straipsniu, Sąjungoje turi būti uždrausti laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje nei valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos;

(3)

remiantis Europos Sąjungos sutarties 3 straipsniu, Sąjunga turi skatinti socialinį teisingumą ir apsaugą. Remiantis SESV 9 straipsniu, nustatydama ir įgyvendindama savo politikos kryptis ir veiksmus, Sąjunga turi atsižvelgti į reikalavimus, susijusius su didelio užimtumo skatinimu, tinkamos socialinės apsaugos užtikrinimu, kova su socialine atskirtimi, aukšto lygio švietimu, mokymu ir žmonių sveikatos apsauga;

(4)

praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų po Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB (4) priėmimo tapo būtina įvertinti, ar ja tebėra užtikrinama dviejų poreikių – poreikio skatinti paslaugų teikimo laisvę ir užtikrinti vienodas sąlygas ir poreikio apsaugoti komandiruotų darbuotojų teises – pusiausvyra. Siekiant užtikrinti, kad taisyklės būtų taikomos vienodai, ir pasiekti realią socialinę konvergenciją, peržiūrint Direktyvą 96/71/EB, pirmenybė turėtų būti teikiama Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/67/ES (5) įgyvendinimui ir vykdymo užtikrinimui;

(5)

labai svarbu turėti pakankamai ir tikslių statistinių duomenų komandiruotų darbuotojų srityje, visų pirma susijusių su komandiruotų darbuotojų skaičiumi konkrečiuose užimtumo sektoriuose ir valstybėse narėse. Valstybės narės ir Komisija turėtų rinkti ir stebėti tokius duomenis;

(6)

vienodų sąlygų taikymo principas ir bet kokios diskriminacijos dėl pilietybės uždraudimas Sąjungos teisėje buvo įtvirtinti dar steigiamosiomis sutartimis. Antrinės teisės aktais įgyvendintas vienodo darbo užmokesčio principas galioja ne tik vyrų ir moterų atžvilgiu, bet ir pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų bei panašų darbą dirbančių nuolatinių darbuotojų, ne visą bei visą darbo dieną dirbančių darbuotojų ir laikinųjų darbuotojų bei panašų darbą dirbančių įmonės laikinojo darbo naudotojos darbuotojų atžvilgiu. Tie principai apima visų priemonių, kuriomis tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojama dėl pilietybės, uždraudimą. Taikant tuos principus, kartu turi būti atsižvelgiama į atitinkamą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką;

(7)

kompetentingos institucijos ir įstaigos, vadovaudamosi nacionaline teise ir (arba) praktika, turėtų galėti patikrinti, ar darbdavio tiesiogiai ar netiesiogiai užtikrinamos komandiruotų darbuotojų apgyvendinimo sąlygos atitinka valstybės narės, į kurios teritoriją jie yra komandiruoti (toliau – priimančioji valstybė narė), nacionalines taisykles, kurios taip pat taikomos komandiruotiems darbuotojams;

(8)

komandiruoti darbuotojai, kurie iš jų įprastos darbo vietos priimančiojoje valstybėje narėje laikinai siunčiami į kitą darbo vietą, turėtų gauti bent tokio paties dydžio komandiruotpinigius ar išlaidų kompensavimo sumą kelionės, maitinimo ir apgyvendinimo išlaidoms padengti, kurie taikomi toli nuo namų dėl profesinių priežasčių esantiems vietiniams tos valstybės narės darbuotojams. Tas pats turėtų būti taikoma komandiruotų darbuotojų patirtoms išlaidoms, kai jie turi keliauti į įprastą darbo vietą priimančioje valstybėje narėje ir iš jos. Turėtų būti vengiama atvejų, kai kelionės, maitinimo ir apgyvendinimo išlaidos padengiamos du kartus;

(9)

komandiravimas pagal savo pobūdį yra laikinas. Komandiruoti darbuotojai paprastai grįžta į valstybę narę, iš kurios jie buvo komandiruoti, kai užbaigiamas darbas, kurį atlikti jie buvo komandiruoti. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad kai kurios komandiruotės yra ilgalaikės, ir pripažįstant priimančiosios valstybės narės darbo rinkos ir tokiems ilgiems laikotarpiams komandiruotų darbuotojų sąsają, ilgesnių nei 12 mėnesių komandiruočių atveju priimančiosios valstybės narės turėtų užtikrinti, kad į jų teritoriją darbuotojus komandiruojančios įmonės garantuotų tiems darbuotojams papildomas darbo sąlygas, kurios būtų privalomai taikomos darbuotojams valstybėje narėje, kurioje atliekamas darbas. Gavus motyvuotą paslaugų teikėjo pranešimą, tas laikotarpis turėtų būti pratęstas;

(10)

būtina užtikrinti didesnę darbuotojų apsaugą siekiant garantuoti laisvę teikti paslaugas teisingomis sąlygomis tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu, visų pirma užkertant kelią Sutartimis garantuotų teisių pažeidimui. Tačiau tokią darbuotojų apsaugą užtikrinančiomis taisyklėmis negali būti daromas poveikis į kitos valstybės narės teritoriją darbuotojus komandiruojančių įmonių teisei naudotis laisve teikti paslaugas taip pat ir tais atvejais, kai komandiruotės trukmė viršija 12 mėnesių, arba, kai taikytina, – 18 mėnesių. Todėl bet kokia nuostata, taikytina komandiruotiems darbuotojams, kai komandiruotės trukmė viršija 12 mėnesių arba, kai taikytina, – 18 mėnesių, turi būti suderinama su ta laisve. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką laisvės teikti paslaugas apribojimai yra leistini tik jei tie apribojimai yra pateisinami dėl svarbių viešojo intereso priežasčių ir jei jie yra proporcingi ir būtini;

(11)

kai komandiruotės trukmė viršija 12 mėnesių, arba, kai taikytina, – 18 mėnesių, papildomos darbo sąlygos, kurias turi garantuoti darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją komandiruojančios įmonės, turėtų būti taikomos ir darbuotojams, kurie yra komandiruojami kitiems komandiruotiems darbuotojams, atliekantiems tą pačią užduotį toje pačioje vietoje, pakeisti, siekiant užtikrinti, kad tokiais pakeitimais nebūtų naudojamasi norint apeiti taisykles, kurios priešingu atveju būtų taikytinos;

(12)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/104/EB (6) įtvirtinamas principas, pagal kurį laikiniesiems darbuotojams turėtų būti taikomos bent tokios pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos, kurios būtų taikomos tokiems darbuotojams, jei įmonė laikinojo darbo naudotoja būtų juos įdarbinusi tai pačiai darbo vietai užimti. Tas principas turėtų būti taikomas ir laikinojo įdarbinimo įmonių darbuotojams, komandiruotiems į kitos valstybės narės teritoriją. Kai taikomas tas principas, įmonė laikinojo darbo naudotoja turėtų informuoti laikinojo įdarbinimo įmonę apie darbo sąlygas ir darbo užmokestį, kuriuos ji taiko savo darbuotojams. Valstybės narės gali tam tikromis sąlygomis nukrypti nuo vienodų sąlygų taikymo ir vienodo darbo užmokesčio principų pagal Direktyvos 2008/104/EB 5 straipsnio 2 ir 3 dalis. Kai taikoma tokia nukrypti leidžianti nuostata, laikinojo įdarbinimo įmonei nėra reikalinga informacija apie įmonės laikinojo darbo naudotojos darbo sąlygas, todėl reikalavimas teikti informaciją neturėtų būti taikomas;

(13)

iš patirties matyti, kad darbuotojai, kuriuos laikinojo įdarbinimo įmonė ar įdarbinimo agentūra paskyrė laikinai dirbti įmonei laikinojo darbo naudotojai, kartais yra siunčiami į kitos valstybės narės teritoriją tarpvalstybinių paslaugų teikimo tikslu. Turėtų būti užtikrinta tų darbuotojų apsauga. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad įmonė laikinojo darbo naudotoja informuotų laikinojo įdarbinimo įmonę ar įdarbinimo agentūrą apie komandiruotus darbuotojus, laikinai dirbančius kitos valstybės narės teritorijoje nei ta, kurioje jie paprastai dirba laikinojo įdarbinimo įmonei ar įdarbinimo agentūrai ar įmonei laikinojo darbo naudotojai, kad darbdavys galėtų taikyti, kai tinkama, komandiruotam darbuotojui palankesnes darbo sutarties sąlygas;

(14)

šia direktyva, kaip ir Direktyva 96/71/EB, neturėtų būti daromas poveikis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentų (EB) Nr. 883/2004 (7) ir (EB) Nr. 987/2009 (8) taikymui;

(15)

tarptautinio kelių transporto sektoriui būdingas didelis darbo judumas, todėl šios direktyvos įgyvendinimas tame sektoriuje kelia ypatingų teisinių klausimų ir sunkumų; šie aspektai turi būti išnagrinėti judumo dokumentų rinkinyje nustačius konkrečias kelių transportui skirtas taisykles, be kita ko, skirtas kovai su sukčiavimu bei piktnaudžiavimu sugriežtinti;

(16)

iš tiesų integruotoje ir konkurencingoje vidaus rinkoje įmonės konkuruoja remdamosi tokiais veiksniais, kaip antai našumas, veiksmingumas ir darbuotojų išsilavinimo ir įgūdžių lygis, taip pat jų prekių ir paslaugų kokybė ir jų novatoriškumo lygis;

(17)

darbo užmokesčio taisykles nustato pačios valstybės narės vadovaudamosi nacionaline teise ir (arba) praktika. Darbo užmokesčio nustatymas yra tik valstybių narių ir socialinių partnerių reikalas. Ypatingas dėmesys turėtų būti kreipiamas į tai, kad nebūtų pažeistos nacionalinės darbo užmokesčio nustatymo sistemos ar atitinkamų šalių laisvė;

(18)

lyginant komandiruotam darbuotojui mokamą darbo užmokestį ir pagal priimančios valstybės narės nacionalinius įstatymus ir (arba) praktiką priklausantį darbo užmokestį, turėtų būti atsižvelgiama į bendrą darbo užmokesčio sumą. Turėtų būti lyginama bendra darbo užmokesčio sudedamųjų dalių suma, o ne atskiros darbo užmokesčio sudedamosios dalys, kurios tapo privalomos, kaip numatyta šioje direktyvoje. Tačiau siekiant užtikrinti skaidrumą ir padėti kompetentingoms institucijoms ir įstaigoms atlikti patikrinimus ir vykdyti kontrolę, būtina, kad darbo užmokesčio sudedamąsias dalis būtų galima nustatyti pakankamai išsamiai pagal valstybės narės, iš kurios darbuotojas buvo komandiruotas, nacionalinę teisę ir (arba) praktiką. Su komandiruote faktiškai susiję komandiruotpinigiai, išskyrus atvejus, kai jie yra susiję su komandiruotės išlaidomis, pavyzdžiui, kelionės, maitinimo ir apgyvendinimo išlaidomis, turėtų būti laikomi darbo užmokesčio dalimi ir į tokius komandiruotpinigius turėtų būti atsižvelgiama siekiant palyginti bendrą darbo užmokesčio sumą;

(19)

su komandiruote susiję komandiruotpinigiai dažnai skiriami siekiant kelių tikslų. Tiek, kiek jų tikslas yra kompensuoti išlaidas, susijusias su komandiruote, kaip antai kelionės, maitinimo ir apgyvendinimo išlaidas, jie neturėtų būti laikomi darbo užmokesčio dalimi. Tokių išlaidų kompensavimo taisykles turi nustatyti pačios valstybės narės, vadovaudamosi savo nacionaline teise ir (arba) praktika. Darbdavys turėtų kompensuoti komandiruotiems darbuotojams tokias išlaidas vadovaudamasis darbo santykiams taikytina nacionaline teise ir (arba) praktika;

(20)

atsižvelgiant į su komandiruote susijusių komandiruotpinigių svarbą, turėtų būti užkirstas kelias neaiškumui dėl to, kurie tokių komandiruotpinigių elementai yra skirti išlaidoms, atsiradusioms dėl komandiravimo, kompensuoti. Turėtų būti laikoma, kad visa komandiruotpinigių suma mokama išlaidoms kompensuoti, išskyrus atvejus, kai pagal darbo santykiams taikomas darbo sąlygas, nustatytas vadovaujantis įstatymais ar kitais teisės aktais, kolektyvinėmis sutartimis, arbitražo sprendimais ar sutartimis, yra apibrėžta, kurie komandiruotpinigių elementai yra skiriami išlaidoms, atsiradusioms dėl komandiravimo, kompensuoti ir kurie yra darbo užmokesčio dalis;

(21)

darbo užmokesčio sudedamosios dalys ir kitos darbo sutarties sąlygos, nustatytos pagal nacionalinės teisės aktus ar kolektyvines sutartis, kaip nurodyta šioje direktyvoje, turėtų būti skaidrios ir aiškios visiems įmonėms ir komandiruotiems darbuotojams. Kadangi informacijos skaidrumas ir prieiga prie jos yra esminiai dalykai siekiant teisinio tikrumo ir įstatymų vykdymo, Direktyvos 2014/67/ES 5 straipsnio atžvilgiu pagrįsta išplėsti valstybių narių pareigą skelbti informaciją apie darbo sutarties sąlygas bendroje oficialioje nacionalinėje interneto svetainėje, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, kurios tapo privalomomis, ir papildomas darbo sutarties sąlygas, taikomas pagal šią direktyvą ilgesnėms nei 12 mėnesių, arba, kai taikoma, – 18 mėnesių komandiruotėms. Kiekviena valstybė narė turėtų užtikrinti, kad jos bendroje oficialioje nacionalinėje interneto svetainėje pateikiama informacija būtų tiksli ir kad ji būtų nuolat atnaujinama. Bet kokia įmonei už darbo sutarties sąlygų, kurios turi būti užtikrintos komandiruotiems darbuotojams, nesilaikymą nustatyta sankcija turėtų būti proporcinga ir nustatant sankciją turėtų būti visų pirma atsižvelgiama į tai, ar informacija apie darbo sutarties sąlygas bendroje oficialioje nacionalinėje interneto svetainėje buvo pateikta laikantis Direktyvos 2014/67/ES 5 straipsnio, užtikrinant socialinių partnerių savarankiškumą;

(22)

Direktyvoje 2014/67/ES nustatyta keletas nuostatų, skirtų užtikrinti, kad būtų įgyvendinamos taisyklės dėl darbuotojų komandiravimo ir jų laikytųsi visos įmonės. Tos direktyvos 4 straipsnyje numatyti faktiniai elementai, į kuriuos gali būti atsižvelgta atliekant bendrą konkrečių atvejų vertinimą, kad būtų identifikuojami tikro komandiravimo atvejai ir užkirstas kelias piktnaudžiavimui ir taisyklių apėjimui;

(23)

darbdaviai iki komandiruotės pradžios turėtų imtis tinkamų priemonių, kad pagal Tarybos direktyvą 91/533/EEB (9) pateiktų esminę informaciją darbuotojams apie darbo sutarties sąlygas, susijusias su komandiruote;

(24)

šia direktyva nustatoma subalansuota sistema laisvės teikti paslaugas ir komandiruotų darbuotojų apsaugos atžvilgiu, kuri yra nediskriminuojamojo pobūdžio, skaidri ir proporcinga ir kuria tuo pačiu metu atsižvelgiama į nacionalinių darbo santykių įvairovę. Šia direktyva netrukdoma taikyti palankesnes darbo sutarties sąlygas komandiruotiems darbuotojams;

(25)

siekiant kovoti su piktnaudžiavimu subrangos atvejais ir apsaugoti komandiruotų darbuotojų teises, valstybės narės turėtų imtis tinkamų priemonių pagal Direktyvos 2014/67/ES 12 straipsnį, kad užtikrintų atsakomybę subrangos atveju;

(26)

siekiant užtikrinti tinkamą Direktyvos 96/71/EB taikymą, turėtų būti sustiprintas valstybių narių kompetentingų institucijų ir (arba) įstaigų veiklos koordinavimas ir bendradarbiavimas Sąjungos lygmeniu kovojant su sukčiavimu darbuotojų komandiravimo srityje;

(27)

kovojant su sukčiavimu darbuotojų komandiravimo srityje, Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu (ES) 2016/344 (10) sukurta Europos platforma (toliau – Platforma), skirta gerinti bendradarbiavimą sprendžiant nedeklaruojamo darbo problemą, turėtų pagal savo įgaliojimus dalyvauti vykdant sukčiavimo atvejų stebėseną ir vertinimą, gerinti valstybių narių administracinio bendradarbiavimo įgyvendinimą ir efektyvumą, plėtoti įspėjimo mechanizmus ir teikti pagalbą bei paramą kompetentingoms institucijoms ir įstaigoms tvirtesniam administraciniam bendradarbiavimui ir keitimuisi informacija. Vykdydama šią veiklą Platforma turi glaudžiai bendradarbiauti su Darbuotojų komandiravimo ekspertų komitetu, įsteigtu Komisijos sprendimu 2009/17/EB (11);

(28)

dėl tam tikrų sukčiavimo ar piktnaudžiavimo atvejų, susijusių su darbuotojų komandiravimu, tarpvalstybinio pobūdžio pateisinamos konkrečios priemonės, kuriomis siekiama sustiprinti patikrinimų, tyrimų ir keitimosi informacija tarp atitinkamų valstybių narių kompetentingų institucijų ar įstaigų tarpvalstybinį aspektą. Tuo tikslu, vykdant direktyvose 96/71/EB ir 2014/67/ES, visų pirma Direktyvos 2014/67/ES 7 straipsnio 4 dalyje, numatytą administracinį bendradarbiavimą kompetentingos institucijos ar įstaigos turėtų turėti reikiamas priemones, kad galėtų įspėti apie tokius atvejus ir keistis informacija, siekiant užkirsti kelią tokiems sukčiavimo ir piktnaudžiavimo atvejams ir su jais kovoti;

(29)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. Bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (12) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie perkėlimo į nacionalinę teisę priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudedamųjų dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(30)

Direktyva 96/71/EB turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista,

1)

1 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

2)

3 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

3)

4 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa pakeičiama taip:

„2.   Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos ar įstaigos, įskaitant valdžios institucijas, kurios pagal nacionalinę teisę yra atsakingos už 3 straipsnyje nurodytų darbo sutarties sąlygų stebėseną, tarpusavyje bendradarbiautų, taip pat ir Sąjungos lygmeniu. Toks bendradarbiavimas visų pirma apima atsakymus į pagrįstus tų valdžios institucijų ar įstaigų prašymus suteikti informacijos apie tarpvalstybinį darbuotojų paskyrimą laikinai dirbti ir akivaizdžių pažeidimų arba galimų neteisėtos veiklos atvejų, kaip antai tarpvalstybinių nedeklaruojamo darbo ir fiktyvaus savarankiško darbo atvejų, susijusių su darbuotojų komandiravimu, nagrinėjimą. Jei kompetentinga institucija ar įstaiga valstybėje narėje, iš kurios komandiruojamas darbuotojas, neturi valstybės narės, į kurią komandiruojamas darbuotojas, kompetentingos institucijos ar įstaigos prašomos informacijos, ji stengiasi tą informaciją gauti iš kitų tos valstybės narės institucijų ar įstaigų. Jei nuolat vėluojama pateikti tokią informaciją valstybei narei, į kurią komandiruojamas darbuotojas, apie tai informuojama Komisija ir ji imasi tinkamų priemonių.“;

4)

5 straipsnis pakeičiamas taip:

„5 straipsnis

Stebėsena, kontrolė ir vykdymo užtikrinimas

Valstybė narė, į kurios teritoriją komandiruojamas darbuotojas, ir valstybė narė, iš kurios komandiruojamas darbuotojas, atsako už šioje direktyvoje ir Direktyvoje 2014/67/ES nustatytų pareigų stebėseną, kontrolę ir vykdymo užtikrinimą ir, jei nesilaikoma šios direktyvos nuostatų, imasi tinkamų priemonių.

Valstybės narės nustato sankcijų, taikomų pažeidus pagal šią direktyvą priimtas nacionalines nuostatas, taisykles ir imasi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad šios sankcijos būtų įgyvendintos. Numatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos.

Valstybės narės visų pirma užtikrina, kad darbuotojai ir (arba) darbuotojų atstovai galėtų pasinaudoti tinkamomis procedūromis siekiant užtikrinti pagal šią direktyvą nustatytų pareigų vykdymą.

Tuo atveju, jeigu valstybei narei atlikus bendrą vertinimą pagal Direktyvos 2014/67/ES 4 straipsnį nustatoma, kad įmonė neteisėtai arba nesąžiningai sudaro įspūdį, jog tam tikro darbuotojo padėtis patenka į šios direktyvos taikymo sritį, ta valstybė narė užtikrina, kad tam darbuotojui būtų taikoma atitinkama teisė ir praktika.

Valstybės narės užtikrina, kad dėl šio straipsnio atitinkamam darbuotojui nebūtų taikomos mažiau palankios sąlygos nei komandiruotiems darbuotojams taikytinos sąlygos.“;

5)

priedo įžanginė dalis pakeičiama taip:

„3 straipsnio 2 dalyje nurodytos veiklos apima visus statybos darbus, susijusius su pastatų statyba, remontu, priežiūra, rekonstravimu ar griovimu, visų pirma:“.

a)

subrangos atveju;

b)

remiantis šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgiant į pokyčius, susijusius su teisėkūros procedūra priimamu aktu, kuriuo iš dalies keičiamos Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/22/EB (13) nuostatos dėl vykdymo užtikrinimo reikalavimų ir nustatomos konkrečios su Direktyva 96/71/EB ir Direktyva 2014/67/ES susijusios kelių transporto vairuotojų komandiravimo taisyklės.