(1)

žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje reikšmingas žemės ūkio ir maisto produktų tiekėjų ir pirkėjų derybinės galios disbalansas yra dažnas reiškinys. Tikėtina, kad toks derybinės galios disbalansas gali lemti nesąžiningos prekybos praktiką, kai didesni ir daugiau galios turintys prekybos partneriai siekia nustatyti tam tikrą sau naudingą praktiką ar sutartines sąlygas prekybos sandoriuose. Tokia praktika, pavyzdžiui, gali būti labai nukrypstama nuo tinkamo verslo elgesio, ji gali prieštarauti sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos principams ir gali būti vieno prekybos partnerio vienašališkai primetama kitam, gali būti primetamas nepagrįstas ir neproporcingas vieno prekybos partnerio ekonominės rizikos perkėlimas kitam, arba gali būti vienam prekybos partneriui primetamos itin neproporcingos teisės ir pareigos. Tam tikra praktika gali būti akivaizdžiai nesąžininga, net jei abi šalys jai pritaria. Kad tokios praktikos, kuri gali daryti neigiamą poveikį žemės ūkio bendruomenės gyvenimo lygiui, atvejų būtų kuo mažiau, reikėtų nustatyti apsaugos nuo nesąžiningos prekybos praktikos minimalųjį Sąjungos standartą. Šioje direktyvoje numatytas minimalaus suderinimo metodas leidžia valstybėms narėms priimti ar toliau taikyti nacionalines taisykles, kurios taikomos ne vien šioje direktyvoje išvardytai nesąžiningos prekybos praktikai;

(2)

nuo 2009 m. trijuose Komisijos leidiniuose (2009 m. spalio 28 d. Komisijos komunikatas dėl veiksmingesnės Europos maisto produktų tiekimo grandinės, 2014 m. liepos 15 d. Komisijos komunikatas „Kova su nesąžiningos prekybos praktika įmonių tarpusavio maisto produktų tiekimo grandinėje“, ir 2016 m. sausio 29 d. Komisijos ataskaita dėl nesąžiningos įmonių tarpusavio prekybos praktikos maisto tiekimo grandinėje) daug dėmesio skirta maisto produktų tiekimo grandinės veikimui, įskaitant nesąžiningos prekybos praktiką. Komisija pasiūlė pageidautinų elementų, kurie turėtų būti įtraukti į nacionalines ir savanoriškas nesąžiningos prekybos praktikos maisto produktų tiekimo grandinėje valdymo sistemas. Ne visi šie elementai buvo įtraukti į valstybių narių teisinę sistemą ar savanoriškas valdymo sistemas, todėl tokios praktikos atvejai tebėra Sąjungoje vykstančių politinių diskusijų objektas;

(3)

2011 m. Komisijos vadovaujamame Veiksmingesnės maisto produktų tiekimo grandinės aukšto lygio forume buvo pritarta vertikaliųjų santykių maisto produktų tiekimo grandinėje gerosios praktikos principams, dėl kurių susitarė organizacijos, atstovaujančios daugumai maisto produktų tiekimo grandinės veikloje dalyvaujančių vykdytojų. Šie principai tapo 2013 m. pradėtos iniciatyvos dėl Tiekimo grandinės pagrindu;

(4)

Europos Parlamentas savo 2016 m. birželio 7 d. rezoliucijoje dėl nesąžiningos prekybos praktikos maisto tiekimo grandinėje (4) paprašė Komisijos pateikti pasiūlymą dėl Sąjungos teisinės sistemos, kuria būtų užtikrinama apsauga nuo nesąžiningos prekybos praktikos. Taryba savo 2016 m. gruodžio 12 d. išvadose dėl ūkininkų padėties stiprinimo maisto tiekimo grandinėje ir kovos su nesąžininga prekybos praktika paprašė Komisijos laiku atlikti poveikio vertinimą, kad būtų galima pateikti pasiūlymą dėl Sąjungos teisinės sistemos arba ne teisėkūros priemonių nesąžiningos prekybos praktikos problemai spręsti. Buvo surengtos atviros viešos konsultacijos ir tikslinės konsultacijos, kurioms pasibaigus Komisija parengė poveikio vertinimą. Be to, teisėkūros proceso metu Komisija pateikė informaciją, kuri įrodo, kad visoje produkcijos gamybos vertėje didžiausia dalis tenka stambiems veiklos vykdytojams;

(5)

žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje – skirtinguose žemės ūkio ir maisto produktų gamybos, perdirbimo, rinkodaros, platinimo ir mažmeninės prekybos etapuose – veikia įvairūs veiklos vykdytojai. Ta grandinė yra bene svarbiausia priemonė, padedanti žemės ūkio ir maisto produktus tiekti „nuo ūkio iki stalo“. Tie veiklos vykdytojai prekiauja žemės ūkio ir maisto produktais, t. y. pirminiais žemės ūkio produktais, įskaitant žvejybos ir akvakultūros produktus, įtrauktais į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) I priedą, ir produktais, neįtrauktais į tą priedą, bet naudojamais maistui, perdirbus tame priede išvardytus produktus;

(6)

verslo rizika yra neatsiejama visos ekonominės veiklos dalis, tačiau žemės ūkio produktų gamybai būdingas itin didelis nepastovumas, nes ji priklauso nuo biologinių procesų ir oro sąlygų. Tą nepastovumą dar labiau didina tai, kad žemės ūkio ir maisto produktai yra daugiau ar mažiau gendantys ir sezoninio pobūdžio. Žemės ūkio politika tapo kur kas labiau orientuota į rinką nei anksčiau, todėl žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje veikiantiems veiklos vykdytojams apsauga nuo nesąžiningos prekybos praktikos tapo svarbesnė;

(7)

visų pirma, tokia nesąžiningos prekybos praktika gali daryti neigiamą poveikį žemės ūkio bendruomenės gyvenimo lygiui. Tas poveikis suprantamas kaip tiesioginis, nes jį kaip tiekėjai patiria žemės ūkio produktų gamintojai ir jų organizacijos, arba kaip netiesioginis, nes nesąžiningos prekybos praktikos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje pasekmės perduodamos iš vienos grandies į kitą tokiu būdu, kuris daro neigiamą poveikį pirminiams gamintojams toje grandinėje;

(8)

dauguma valstybių narių, tačiau ne visos, yra priėmusios specialias nacionalines taisykles, kad apsaugotų tiekėjus nuo įmonių vienų kitoms taikomos nesąžiningos prekybos praktikos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje. Tais atvejais, kai yra galimybė remtis sutarčių teise arba savireguliavimo iniciatyvomis, baimė, kad skundo teikėjas sulauks komercinio pobūdžio atsakomųjų veiksmų, taip pat su tokios praktikos ginčijimu susijusi finansinė rizika riboja praktinę tokių teisių gynimo priemonių vertę. Todėl kai kurios valstybės narės, turinčios specialias apsaugos nuo nesąžiningos prekybos praktikos taisykles, įgalioja administracines institucijas užtikrinti tų taisyklių vykdymą. Vis dėlto valstybių narių taikomoms apsaugos nuo nesąžiningos prekybos praktikos taisyklėms – tiek, kiek jų yra – būdingi dideli skirtumai;

(9)

veiklos vykdytojų skaičius ir dydis įvairiuose žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinės etapuose skiriasi. Tikėtina, kad dėl derybinės galios skirtumų, kurie yra proporcingi tiekėjo ekonominei priklausomybei nuo pirkėjo, didesni veiklos vykdytojai primes mažesniems nesąžiningos prekybos praktiką. Dinamiškas požiūris, grindžiamas tiekėjo ir pirkėjo santykiniu dydžiu pagal metinę apyvartą, turėtų užtikrinti geresnę apsaugą nuo nesąžiningos prekybos praktikos tiems veiklos vykdytojams, kuriems jos labiausiai reikia. Nesąžiningos prekybos praktika žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje yra ypač žalinga mažosioms ir vidutinėms įmonėms (toliau – MVĮ). Įmonės, kurios yra didesnės nei MVĮ, tačiau kurių metinė apyvarta neviršija 350 000 000 EUR, taip pat turėtų būti apsaugotos nuo nesąžiningos prekybos praktikos, kad būtų išvengta tokios praktikos padarinių perkėlimo žemės ūkio produktų gamintojams. Iš grandies į grandį perduodamas poveikis žemės ūkio produktų gamintojams yra ypač reikšmingas įmonių, kurių metinė apyvarta neviršija 350 000 000 EUR, atveju. Žemės ūkio ir maisto produktų, įskaitant perdirbtų produktų, tarpinių tiekėjų apsaugos užtikrinimas taip pat gali padėti išvengti prekybos srautų nukreipimo nuo perdirbtus produktus gaminančių žemės ūkio produktų gamintojų ir jų asociacijų į neapsaugotus tiekėjus;

(10)

šioje direktyvoje numatyta apsauga turėtų būti naudinga žemės ūkio produktų gamintojams ir fiziniams ar juridiniams asmenims, tiekiantiems žemės ūkio ir maisto produktus, įskaitant gamintojų organizacijas, nesvarbu, ar jos pripažintos, ar ne, ir gamintojų organizacijų asociacijas, nesvarbu, ar jos pripažintos, ar ne, atsižvelgiant į jų santykinę derybinę galią. Tos gamintojų organizacijos ir gamintojų organizacijų asociacijos apima kooperatyvus. Tie gamintojai ir asmenys yra itin pažeidžiami nesąžiningos prekybos praktikos ir mažiausiai pajėgūs su ja kovoti nepatirdami neigiamo poveikio savo ekonominiam gyvybingumui. Kalbant apie tiekėjų, kurie turėtų būti apsaugoti pagal šią direktyvą, kategorijas, reikėtų pažymėti, kad reikšminga dalis ūkininkų sukurtų kooperatyvų yra įmonės, kurios yra didesnės nei MVĮ, tačiau kurių metinė apyvarta neviršija 350 000 000 EUR;

(11)

ši direktyva prekybos sandoriams turėtų būti taikoma neatsižvelgiant į tai, ar jie vykdomi tarp įmonių ar tarp įmonių ir valdžios institucijų, nes, kai valdžios institucijos perka žemės ūkio ir maisto produktus, joms turėtų būti taikomi tie patys standartai. Ši direktyva turėtų būti taikoma visoms valdžios institucijoms, veikiančioms kaip pirkėjai;

(12)

Sąjungos tiekėjai turėtų būti apsaugoti ne tik nuo nesąžiningos prekybos praktikos, kurią taiko pirkėjai, įsisteigę toje pačioje valstybėje narėje kaip ir tiekėjas arba kitoje valstybėje narėje nei tiekėjas, bet ir nuo nesąžiningos prekybos praktikos, kurią taiko už Sąjungos ribų įsisteigę pirkėjai. Tokia apsauga padėtų išvengti galimų nepageidaujamų padarinių, tokių kaip įsisteigimo vietos pasirinkimas priklausomai nuo taikytinų taisyklių. Už Sąjungos ribų įsisteigusiems tiekėjams, parduodantiems žemės ūkio ir maisto produktus į Sąjungą, taip pat turėtų būti taikoma apsauga nuo nesąžiningos prekybos praktikos. Tokie tiekėjai gali būti ne mažiau pažeidžiami nesąžiningos prekybos praktikos atveju; be to, apsaugos priemonių taikymas platesne apimtimi galėtų leisti išvengti netyčinio prekybos srautų nukreipimo į neapsaugotus tiekėjus, kuris pakenktų tiekėjų apsaugai Sąjungoje;

(13)

į šios direktyvos taikymo sritį turėtų būti įtrauktos tam tikros paslaugos, susijusios su žemės ūkio ir maisto produktų pardavimu;

(14)

ši direktyva turėtų būti taikoma didesnių veiklos vykdytojų verslo elgesiui mažesnę derybinę galią turinčių veiklos vykdytojų atžvilgiu. Tinkamo santykinės derybinės galios suderinimo kriterijaus apytikrė išraiška yra skirtingų veiklos vykdytojų metinė apyvarta. Nors šis kriterijus yra tik apytikris, jis suteikia galimybę veiklos vykdytojams numatyti savo teises ir pareigas pagal šią direktyvą. Viršutinė apyvartos riba turėtų užkirsti kelią tam, kad apsauga būtų teikiama veiklos vykdytojams, kurie nėra pažeidžiami arba yra kur kas mažiau pažeidžiami nei mažesni jų partneriai ar konkurentai. Todėl šia direktyva nustatomos apyvarta grindžiamos veiklos vykdytojų kategorijos, kuriomis remiantis ir suteikiama apsauga;

(15)

nesąžiningos prekybos praktikos atvejų gali pasitaikyti bet kuriame žemės ūkio ar maisto produkto pardavimo etape, prieš sudarant pardavimo sandorį, jo sudarymo metu arba jį sudarius, todėl valstybės narės turėtų užtikrinti, kad ši direktyva tokios praktikos atvejais būtų taikoma bet kuriuo metu, kai jie pasitaiko;

(16)

priimant sprendimą, ar konkretus prekybos praktikos atvejis laikomas nesąžiningu, svarbu sumažinti riziką, kad bus ribojamas sąžiningų ir efektyvumą užtikrinančių sutarčių, dėl kurių šalys susitarė, taikymas. Todėl tikslinga atskirti šalių sudarytose tiekimo sutartyse ar vėlesnėse sutartyse aiškiai ir nedviprasmiškai numatytą praktiką nuo praktikos, kuri pasitaiko, kai sandoris pradedamas vykdyti, iš anksto nesusitarus, kad būtų draudžiami tik vienašališki ir atgaline data daromi minėtų aiškių ir nedviprasmiškų tiekimo sutarties sąlygų pakeitimai. Vis dėlto tam tikra prekybos praktika laikoma nesąžininga vien dėl savo pobūdžio ir dėl to jos atžvilgiu neturėtų būti taikoma šalių laisvė sudaryti sutartis;

(17)

pavėluoti mokėjimai už žemės ūkio ir maisto produktus, įskaitant pavėluotus mokėjimus už greitai gendančius produktus, ir greitai gendančių produktų užsakymų staigus atšaukimas, nesuteikiant jokios kompensacijos, daro neigiamą poveikį tiekėjo ekonominiam gyvybingumui. Todėl tokia praktika turėtų būti draudžiama. Tokiomis aplinkybėmis šios direktyvos tikslais tikslinga numatyti greitai gendančių žemės ūkio ir maisto produktų apibrėžtį. Su maisto srities teise susijusiuose Sąjungos aktuose naudojamomis terminų apibrėžtimis siekiama kitokių tikslų, pavyzdžiui, sveikatos ir maisto saugos tikslų, todėl šios direktyvos tikslais jos nėra tinkamos. Produktas turėtų būti laikomas greitai gendančiu, jei galima tikėtis, kad jis taps netinkamu parduoti per 30 dienų nuo tiekėjo derliaus nuėmimo, gamybos arba perdirbimo paskutinio veiksmo, nepaisant to, ar produktas toliau perdirbamas po pardavimo ir ar po pardavimo produktas tvarkomas (naudojamas) laikantis kitų taisyklių, visų pirma maisto saugos taisyklių. Greitai gendantys produktai paprastai yra greitai sunaudojami ar parduodami. Mokėjimai už greitai gendančius produktus, atliekami vėliau nei po 30 dienų nuo jų pristatymo, 30 dienų nuo sutarto pristatymo laikotarpio pabaigos, kai produktai pristatomi reguliariai, arba 30 dienų nuo mokėtinos sumos nustatymo dienos, yra nesuderinami su sąžininga prekyba. Siekiant geriau apsaugoti ūkininkus ir jų likvidumą, kitų žemės ūkio ir maisto produktų tiekėjai neturėtų būti priversti laukti mokėjimo ilgiau nei 60 dienų nuo jų pristatymo dienos, 60 dienų nuo sutarto pristatymo laikotarpio pabaigos, kai produktai pristatomi reguliariai, arba 60 dienų nuo mokėtinos sumos nustatymo dienos.

Tie apribojimai turėtų būti taikomi tik mokėjimams, susijusiems su žemės ūkio ir maisto produktų pardavimu, o ne kitiems mokėjimams, pavyzdžiui, kooperatyvo atliekamiems papildomiems mokėjimams jo nariams. Laikantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES (5), taip pat turėtų būti numatyta galimybė už sutartą pristatymo laikotarpį mokėtinos sumos nustatymo dieną šios direktyvos tikslais laikyti diena, kai sąskaita faktūra buvo išrašyta, arba diena, kai pirkėjas gavo sąskaitą faktūrą;

(18)

Direktyvos 2011/7/ES nuostatų dėl mokėjimo terminų atžvilgiu šios direktyvos nuostatos dėl pavėluoto mokėjimo yra žemės ūkio ir maisto produktų sektoriui skirtos specialios taisyklės. Šioje direktyvoje nustatytos nuostatos dėl pavėluoto mokėjimo neturėtų daryti poveikio susitarimams dėl vertės pasidalijimo sąlygų, kaip nustatyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1308/2013 172a straipsnyje (6). Norint apsaugoti pagal Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 23 straipsnį vykdomos mokykloms skirtos programos sklandų veikimą, šios direktyvos nuostatos dėl pavėluoto mokėjimo turėtų būti netaikomos pirkėjo (t. y. paramos paraiškų teikėjo) pagal mokykloms skirtą programą atliekamiems mokėjimams tiekėjui. Atsižvelgiant į tai, kad sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms valstybinėms įstaigoms tenka sunkus uždavinys nustatyti sveikatos priežiūros prioritetus tokiu būdu, kad atskirų pacientų poreikiai būtų suderinami su finansiniais ištekliais, šios nuostatos taip pat turėtų būti netaikomos sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms valstybinėms įstaigoms, kaip apibrėžta Direktyvos 2011/7/ES 4 straipsnio 4 dalies b punkte;

(19)

vyno gamybai skirtos vynuogės ir misa turi ypatingų savybių, kadangi vynuogių derlius kasmet nuimamas tik labai ribotą laikotarpį, tačiau jos naudojamos gaminant vyną, kuris kai kuriais atvejais bus parduodamas tik po kelerių metų. Kad būtų atsižvelgta į tokią ypatingą padėtį, gamintojų organizacijos ir tarpšakinės organizacijos tradiciškai išplėtojo standartines tokių produktų tiekimui taikomas sutartis. Tokiose standartinėse sutartyse numatomi konkretūs mokėjimo terminai su numatytomis mokėjimo dalimis. Kadangi tomis standartinėmis sutartimis tiekėjai ir pirkėjai naudojasi siekiant įtvirtinti daugiamečius susitarimus, jomis ne tik užtikrinamas ilgalaikių prekybos santykių saugumas žemės ūkio produktų gamintojams, bet ir prisidedama prie tiekimo grandinės stabilumo. Tais atvejais, kai tokias standartines sutartis parengia pripažinta gamintojų organizacija, tarpšakinė organizacija ar gamintojų organizacijų asociacija, o valstybė narė iki 2019 m. sausio 1 d. pagal Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 164 straipsnį (taikymo pratęsimas) yra nustačiusi, kad tokios sutartys yra privalomos, arba kai valstybė narė pratęsia standartinių sutarčių taikymą be jokių reikšmingų mokėjimo sąlygų pakeitimų, kurie būtų nepalankūs vynuogių ir misos tiekėjams, šios direktyvos nuostatos dėl pavėluotų mokėjimų neturėtų būti taikomos tokioms vyno gamybai skirtų vynuogių ir misos tiekėjų ir jų tiesioginių pirkėjų sutartims. Valstybės narės pagal Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 164 straipsnio 6 dalį turi pranešti Komisijai apie pripažintų gamintojų organizacijų, tarpšakinių organizacijų ir gamintojų organizacijų asociacijų atitinkamus susitarimus;

(20)

pranešimai apie greitai gendančių produktų užsakymų atšaukimą likus mažiau nei 30 dienų turėtų būti laikomi nesąžiningais, nes tiekėjas neturėtų galimybės rasti alternatyvių tokių produktų realizavimo galimybių. Tačiau tam tikrų sektorių produktų atveju net trumpesni atšaukimo laikotarpiai gali palikti tiekėjams pakankamai laiko parduoti produktus kitur ar patiems juos panaudoti. Todėl valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė tinkamai pagrįstais atvejais tokiems sektoriams numatyti trumpesnius atšaukimo laikotarpius;

(21)

stambesni pirkėjai neturėtų vienašališkai keisti sutartų sutarties sąlygų, pvz., išbraukti iš sąrašo produktų, kuriems taikoma tiekimo sutartis. Tačiau tai neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai tiekėjo ir pirkėjo sutartyje konkrečiai nurodyta, kad būsimų užsakymų atveju pirkėjas gali nurodyti konkretų sandorio elementą vėlesniame etape. Tai galėtų būti susiję, pavyzdžiui, su užsakomais kiekiais. Tiekėjo ir pirkėjo sutartis nebūtinai sudaroma vienu momentu dėl visų sandorio aspektų;

(22)

žemės ūkio ir maisto produktų tiekėjai ir pirkėjai turėtų turėti galimybę laisvai derėtis dėl prekybos sandorių, įskaitant kainas. Tokios derybos taip pat apima mokėjimus už pirkėjo tiekėjui suteiktas paslaugas, pavyzdžiui, įtraukimą į sąrašus, rinkodarą ir pardavimo skatinimą. Tačiau jei pirkėjas ima iš tiekėjo mokesčius, nesusijusius su konkrečiu prekybos sandoriu, tai turėtų būti laikoma nesąžininga praktika ir draudžiama pagal šią direktyvą;

(23)

nors neturėtų būti nustatyta pareiga naudotis rašytinėmis sutartimis, rašytinių sutarčių naudojimas žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje gali padėti išvengti tam tikros nesąžiningos prekybos praktikos. Todėl, siekiant apsaugoti tiekėjus nuo tokios nesąžiningos praktikos, tiekėjai arba jų asociacijos turėtų turėti teisę prašyti rašytinio tiekimo sutarties sąlygų patvirtinimo, kai dėl tų sąlygų jau yra susitarta. Tokiais atvejais pirkėjo atsisakymas raštu patvirtinti tiekimo sutarties sąlygas turėtų būti laikomas nesąžiningos prekybos praktika ir turėtų būti draudžiamas. Be to, valstybės narės galėtų nustatyti su ilgalaikių sutarčių sudarymu susijusią geriausią praktiką, ja dalintis ir ją skatinti, siekiant stiprinti gamintojų derybinę poziciją žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje;

(24)

šia direktyva nesuderinamos taisyklės dėl įrodinėjimo pareigos, kuri turi būti taikoma nacionalinių vykdymo užtikrinimo institucijų vykdomuose procesuose, taip pat nesuderinama tiekimo sutarčių apibrėžtis. Todėl taisyklės dėl įrodinėjimo pareigos ir tiekimo sutarčių apibrėžties yra nustatytos valstybių narių nacionalinėje teisėje;

(25)

pagal šią direktyvą tiekėjai turėtų turėti galimybę pateikti skundus dėl tam tikros nesąžiningos prekybos praktikos. Pirkėjų komercinio pobūdžio atsakomieji veiksmai tiekėjų, kurie naudojasi savo teisėmis, atžvilgiu arba grasinimas jų imtis, pvz., produktų išbraukimas iš sąrašų, užsakomų produktų kiekių sumažinimas ar tam tikrų paslaugų, kurias pirkėjas teikia tiekėjui, pavyzdžiui, tiekėjo produktų pardavimo skatinimo paslaugų, teikimo nutraukimas, turėtų būti draudžiami ir laikomi nesąžiningos prekybos praktika;

(26)

žemės ūkio ir maisto produktų sandėliavimo, demonstravimo arba įtraukimo į sąrašus, arba tokių produktų tiekimo rinkai išlaidas įprastai padengia pirkėjas. Todėl pagal šią direktyvą turėtų būti draudžiama už tokias paslaugas imti iš tiekėjo mokestį, mokėtiną pirkėjui arba trečiajai šaliai, išskyrus atvejus, kai dėl mokesčio aiškiai ir nedviprasmiškai susitarta sudarant tiekimo sutartį arba vėlesnėje pirkėjo ir tiekėjo sutartyje. Kai dėl tokio mokesčio susitarta, jis turėtų būti grindžiamas objektyviais ir pagrįstais skaičiavimais;

(27)

tam, kad tiekėjo įnašai į žemės ūkio ir maisto produktų pardavimo skatinimo, rinkodaros ar reklamos išlaidas, įskaitant pardavimo skatinimo stendus parduotuvėse ir prekybos kampanijas, būtų laikomi sąžiningais, dėl jų turėtų būti aiškiai ir nedviprasmiškai susitarta sudarant tiekimo sutartį arba vėlesnėje pirkėjo ir tiekėjo sutartyje. Antraip jie pagal šią direktyvą turėtų būti draudžiami. Kai dėl tokių įnašų susitarta, jie turėtų būti grindžiami objektyviais ir pagrįstais skaičiavimais;

(28)

kad būtų veiksmingai laikomasi šioje direktyvoje nustatytų draudimų, valstybės narės turėtų paskirti vykdymo užtikrinimo institucijas. Toms institucijoms turėtų būti suteikta galimybė veikti savo iniciatyva arba remiantis skundais, pateiktais šalių, nukentėjusių nuo nesąžiningos prekybos praktikos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje, informatorių skundais ar anonimiškai pateiktais skundais. Vykdymo užtikrinimo institucija galėtų nustatyti, kad nėra pakankamo pagrindo imtis veiksmų dėl skundo. Administraciniai prioritetai taip pat galėtų būti tokios išvados pagrindu. Jei vykdymo užtikrinimo institucija nustato, kad negalės teikti prioriteto skundui, ji turėtų informuoti apie tai skundo teikėją ir nurodyti priežastis. Jei skundo teikėjas prašo, kad jo tapatybė nebūtų atskleista, nes bijo, kad jo atžvilgiu gali būti imtasi komercinių atsakomųjų veiksmų, valstybių narių vykdymo užtikrinimo institucijos turėtų imtis tinkamų priemonių;

(29)

jei valstybė narė turi daugiau nei vieną vykdymo užtikrinimo instituciją, ji turėtų paskirti bendrą informacinį punktą, kad palengvintų veiksmingą vykdymo užtikrinimo institucijų tarpusavio bendradarbiavimą ir jų bendradarbiavimą su Komisija;

(30)

tiekėjams gali būti lengviau teikti skundus savo valstybės narės vykdymo užtikrinimo institucijai, pvz., dėl kalbinių priežasčių. Tačiau vykdymo užtikrinimo tikslais galėtų būti veiksmingiau teikti skundą valstybės narės, kurioje pirkėjas yra įsisteigęs, vykdymo užtikrinimo institucijai. Tiekėjai turėtų turėti galimybę rinktis, kuriai institucijai jie teiks skundus;

(31)

gamintojų organizacijų, kitų tiekėjų organizacijų ir tokių organizacijų asociacijų, įskaitant atstovaujamąsias organizacijas, teikiami skundai gali padėti apsaugoti atskirų organizacijos narių, kurie mano, kad jiems daro poveikį nesąžiningos prekybos praktika, tapatybes. Kitos organizacijos, turinčios teisėtą interesą atstovauti tiekėjams, taip pat turėtų turėti teisę pateikti skundus tiekėjo prašymu ir vadovaudamosi to tiekėjo interesais, su sąlyga, kad tokios organizacijos yra nepriklausomi pelno nesiekiantys juridiniai asmenys. Todėl valstybių narių vykdymo užtikrinimo institucijos turėtų turėti galimybę priimti ir nagrinėti tokių subjektų pateiktus skundus, kartu apsaugant pirkėjo procesines teises;

(32)

siekiant užtikrinti veiksmingą nesąžiningos prekybos praktikos draudimo įgyvendinimą, paskirtosios vykdymo užtikrinimo institucijos turėtų turėti reikiamus išteklius ir ekspertines žinias;

(33)

valstybių narių vykdymo užtikrinimo institucijos turėtų turėti reikiamus įgaliojimus ir ekspertinių žinių, kad galėtų vykdyti tyrimus. Įgaliojimų suteikimas toms institucijoms nereiškia, kad jos privalo naudotis tais įgaliojimais kiekvieno jų vykdomo tyrimo atveju. Vykdymo užtikrinimo institucijų įgaliojimai turėtų, pavyzdžiui, sudaryti joms sąlygas veiksmingai rinkti faktinę informaciją, ir vykdymo užtikrinimo institucijos turėtų turėti įgaliojimus, kai taikytina, nurodyti nutraukti draudžiamą praktiką;

(34)

atgrasomosios priemonės, tokios kaip įgaliojimas skirti baudas ir kitas vienodai veiksmingas sankcijas arba inicijuoti procesą, pavyzdžiui, teismo procesą, dėl tų baudų ir sankcijų skyrimo, taip pat skelbti tyrimo rezultatus, įskaitant informacijos, susijusios su pažeidimus padariusiais pirkėjais, paskelbimą, gali paskatinti šalis keisti elgseną ir rasti ikiteisminius sprendimus, todėl vykdymo užtikrinimo institucijų įgaliojimai turėtų apimti įgaliojimus taikyti tokias priemones. Baudos gali būti itin veiksmingos ir atgrasančios. Tačiau kiekvieno tyrimo atveju vykdymo užtikrinimo institucija turėtų turėti galimybę nuspręsti, kuriuo iš savo įgaliojimų ji pasinaudos ir ar skirs baudą arba kitą vienodai veiksmingą sankciją, ar inicijuos procesą dėl baudos arba sankcijos skyrimo;

(35)

naudojimasis vykdymo užtikrinimo institucijoms suteiktais įgaliojimais pagal šią direktyvą turėtų būti susietas su sąlyga, kad bus taikomos tinkamos apsaugos priemonės, atitinkančios Sąjungos teisės bendrųjų principų ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos normas, vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, įskaitant pirkėjo teisę į gynybą;

(36)

Komisija ir valstybių narių vykdymo užtikrinimo institucijos turėtų glaudžiai bendradarbiauti siekdamos užtikrinti, kad būtų laikomasi bendro požiūrio į šioje direktyvoje nustatytų taisyklių taikymą. Visų pirma, vykdymo užtikrinimo institucijos turėtų vienos kitoms teikti savitarpio pagalbą, pavyzdžiui, dalintis informacija ir teikti pagalbą atliekant tarpvalstybinio pobūdžio tyrimus;

(37)

siekiant palengvinti veiksmingą vykdymo užtikrinimą, Komisija turėtų padėti rengti reguliarius valstybių narių vykdymo užtikrinimo institucijų susitikimus, kuriuose būtų galima dalintis atitinkama su šios direktyvos nuostatų taikymu susijusia informacija, geriausios praktikos pavyzdžiais, informacija apie naujus pokyčius, vykdymo užtikrinimo praktikos pavyzdžiais ir rekomendacijomis;

(38)

siekiant palengvinti keitimąsi tokia informacija, Komisija turėtų sukurti viešą interneto svetainę, kurioje pateikiami nacionalinių vykdymo užtikrinimo institucijų duomenys, įskaitant informaciją apie nacionalines šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemones;

(39)

dauguma valstybių narių jau yra priėmusios nacionalines apsaugos nuo nesąžiningos prekybos praktikos taisykles, nors ir skirtingas, todėl, siekiant įvesti minimalų apsaugos pagal Sąjungos teisę standartą, tikslinga priimti direktyvą. Tai turėtų sudaryti sąlygas valstybėms narėms įtraukti atitinkamas taisykles į savo nacionalinę teisinę sistemą taip, kad būtų sudarytos sąlygos sukurti darnias sistemas. Valstybėms narėms neturėtų būti kliudoma savo teritorijoje toliau taikyti esamas ar nustatyti griežtesnes nacionalines taisykles, kuriomis numatoma aukštesnio lygio apsauga nuo įmonių vienų kitoms taikomos nesąžiningos prekybos praktikos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje, jei laikomasi vidaus rinkos veikimui taikytinoje Sąjungos teisėje nustatytų apribojimų ir jei tokios taisyklės yra proporcingos;

(40)

valstybės narės taip pat turėtų turėti galimybę toliau taikyti arba nustatyti nacionalines taisykles, skirtas kovoti su nesąžiningos prekybos praktika, kuri nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, jei laikomasi vidaus rinkos veikimui taikytinoje Sąjungos teisėje nustatytų apribojimų ir jei tokios taisyklės yra proporcingos. Tokios nacionalinės taisyklės galėtų apimti platesnę sritį, nei numatyta šioje direktyvoje, pavyzdžiui, kalbant apie pirkėjų ir tiekėjų dydį, pirkėjų apsaugą, produktų apibrėžtąją sritį ir paslaugų apibrėžtąją sritį. Tokios nacionalinės taisyklės taip pat galėtų būti taikomos daugiau nei vien šioje direktyvoje išvardytos draudžiamos nesąžiningos prekybos praktikos rūšims ir atvejams;

(41)

tokios nacionalinės taisyklės būtų taikomos kartu su savanoriškomis valdymo priemonėmis, pavyzdžiui, nacionaliniais elgesio kodeksais arba Iniciatyva dėl tiekimo grandinės. Tiekėjų ir pirkėjų ginčų sprendimo savanoriškų alternatyvų naudojimas turėtų būti itin skatinamas, nedarant poveikio tiekėjo teisei teikti skundus arba kreiptis į civilines bylas nagrinėjančius teismus;

(42)

Komisija turėtų turėti bendrą vaizdą, kaip ši direktyva įgyvendinama valstybėse narėse. Be to, Komisija turėtų turėti galimybę įvertinti šios direktyvos veiksmingumą. Tuo tikslu valstybių narių vykdymo užtikrinimo institucijos turėtų Komisijai teikti metines ataskaitas. Tose ataskaitose, kai taikytina, turėtų būti pateikiama kiekybinė ir kokybinė informacija apie skundus, tyrimus ir priimtus sprendimus. Siekiant užtikrinti vienodas ataskaitų teikimo pareigos vykdymo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (7);

(43)

kad būtų galima veiksmingai įgyvendinti politiką, susijusią su įmonių vienų kitoms taikoma nesąžiningos prekybos praktika žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje, Komisija turėtų atlikti šios direktyvos taikymo peržiūrą ir pateikti ataskaitą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui. Atliekant tą peržiūrą turėtų būti įvertintas, visų pirma, nacionalinių priemonių, kuriomis siekiama kovoti su nesąžiningos prekybos praktika žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje, veiksmingumas ir vykdymo užtikrinimo institucijų tarpusavio bendradarbiavimo veiksmingumas. Atliekant peržiūrą ypatingą dėmesį taip pat reikėtų skirti tam, ar ateityje, be to, kad yra apsaugomi tiekėjai, būtų pagrįsta apsaugoti ir žemės ūkio ir maisto produktų pirkėjus tiekimo grandinėje. Jei tikslinga, kartu su ataskaita turėtų būti pateikiama pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų;

(44)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. nustatyti minimalų Sąjungos apsaugos standartą, kuriuo būtų suderintos skirtingos valstybių narių priemonės, susijusios su nesąžiningos prekybos praktika, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl jo masto ir poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti,