Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pilietinės visuomenės dalyvavimo įgyvendinant Europos kaimynystės politikos veiksmų planus Pietų Kaukazo šalyse: Armėnijoje, Azerbaidžane ir Gruzijoje

(2009/C 277/07)

Pranešėjas Andrzej ADAMCZYK

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių 29 str. 2 dalimi, 2007 m. vasario 15–16 d. plenarinėje sesijoje nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

Pilietinės visuomenės dalyvavimo įgyvendinant Europos kaimynystės politikos veiksmų planus Pietų Kaukazo šalyse: Armėnijoje, Azerbaidžane ir Gruzijoje.

Išorės santykių skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. balandžio 16 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Andrzej ADAMCZYK.

453-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. gegužės 13–14 d. (2009 m. gegužės 14 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 151 nariui balsavus už, 2 – prieš ir 1 susilaikius.

1.   Išvados

1.1.   Pietų Kaukazui būdinga nepaprasta etninė, kalbinė, istorinė, religinė ir politinė įvairovė. Šios ypatybės, taip pat neišspręsti teritoriniai konfliktai ir amžius trukęs svetimųjų viešpatavimas lėmė, kad šio regiono šalyse visi, ypač pilietinės visuomenės organizacijos, skiria labai daug energijos nepriklausomos valstybės ir nacionalinės tapatybės kūrimui bei nepriklausomybės gynimui.

1.2.   Nuo derybų dėl partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimų, kurie įsigaliojo 1999 m., ir dėl Europos kaimynystės politikos veiksmų planų 2007–2011 m. pradžios iki šių dienų nei socialiniai partneriai, nei pilietinės visuomenės organizacijos nebuvo pakankamai aktyvios juos rengiant ar įgyvendinant.

1.3.   Veiksmų planų įgyvendinimas, numatomos derybos dėl asociacijos susitarimų kaip dvišalių priemonių bei daugiašalės Rytų partnerystės iniciatyva atveria galimybę organizuotai pilietinei visuomenei įsitraukti į šių programų veiklą. Tačiau šiam tikslui pasiekti būtinas tiek Europos institucijų, tiek ir valstybių narių dalyvavimas.

1.4.   Europos Komisija turėtų skatinti Pietų Kaukazo valstybių vyriausybes aktyviai bendradarbiauti su socialiniais partneriais ir pilietinės visuomenės organizacijomis įgyvendinant veiksmų planus ir partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimus.

1.5.   Europos institucijos turėtų taip pat nuolat pabrėžti, kad būtina gerbti žmogaus teises ir laikytis demokratijos, socialinio dialogo ir pilietinio dialogo principų derybose aptariant veiksmų planus. Metinėse ataskaitose apie veiksmų planų įgyvendinimą turėtų būti pateiktas ir šių principų laikymosi įvertinimas. Tai padėtų stiprinti pilietinės visuomenės autoritetą ir jos organizacijų nepriklausomybę, paskatintų gerbti pagrindines darbo teises ir laikytis moterų lygiateisiškumo principo.

1.6.   Pilietinės visuomenės forumas, kurį surengti numatyta Rytų partnerystės iniciatyvoje, gali sukurti palankesnes sąlygas partnerystėje dalyvaujančių šalių PVO tarpusavio dialogui ir jų dialogui su valdžios institucijomis. Tačiau reikia užtikrinti, kad šiame forume dalyvautų nepriklausomos ir pilietinei visuomenei tikrai atstovaujančios organizacijos. EESRK gali atlikti svarbų vaidmenį užtikrindamas, kad būtų laikomasi šių kriterijų ir forumas veiktų.

1.7.   Reikia skatinti visokeriopus, ypač dvišalius, šio regiono šalių gyventojų ir organizacijų ryšius su ES valstybių piliečiais ir organizacijomis. Šiuo tikslu būtina supaprastinti vizų išdavimo tvarką Pietų Kaukazo šalių piliečiams.

1.8.   ES institucijos, kurios gali atlikti tam tikrą vaidmenį bandydamos spręsti Pietų Kaukazo regiono valstybių tarpusavio konfliktus, turėtų stengtis įtraukti į taikos užtikrinimo procesą pilietinės visuomenės organizacijas, nes jos gali daryti teigiamą poveikį susitaikymo procesui.

2.   Įvadas

2.1.   Pietų Kaukazo regioną sudaro trys šalys: Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija. Nors regiono teritorija nedidelė, jai būdinga nepaprasta etninė, kalbinė, istorinė, religinė ir politinė įvairovė.

2.2.   Padėtį joje dar paaštrina tai, kad dvi šio regiono šalys: Armėnija ir Azerbaidžanas jau 20 metų neišsprendžia ginčo dėl Kalnų Karabacho, o Gruzija jau kurį laiką nebevaldo dviejų savo provincijų: Abchazijos ir Pietų Osetijos, kur neseniai įvykęs karinis konfliktas su Rusija sukėlė dar daugiau sumaišties.

2.3.   Nors Pietų Kaukazo šalių tradicijos, istorija ir raidos keliai skirtingi, jas visas vienija bendra praeitis – buvimas Tarybų Sąjungos sudėtyje, palikęs ryškius pėdsakus daugelyje sričių, ypač ekonominiame ir socialiniame gyvenime.

2.4.   Pietų Kaukazo etninė įvairovė ir nesibaigiantys ginkluoti konfliktai lemia, kad prioritetiniai klausimai, kuriuos tenka spręsti visoms trims šalims, visų pirma jų pilietinės visuomenės organizacijoms, yra nacionalinės tapatybės stiprinimas, savo valstybės ir jos institucijų kūrimas bei nepriklausomybės gynimas.

2.5.   Politiniams procesams šiame regione būdinga tai, kad jie vyksta labai nedemokratiškai. Per pastarąjį neilgą, tik keliolikos metų nepriklausomybės laikotarpį šiose šalyse buvo valstybės perversmų, pilietinių karų ir labiau ar mažiau sėkmingų revoliucijų. Visos valdžioje buvusios vyriausybės bandė riboti politinės opozicijos veiklos galimybes, kontroliuoti žiniasklaidą ir daryti poveikį pilietinės visuomenės organizacijoms, ypač socialiniams partneriams. Tik įvykus „rožių revoliucijai“, Gruzijoje prasidėjo demokratiniai pokyčiai, tačiau ir ten nepriklausomos organizacijos ir išorės stebėtojai nurodo daugelį demokratijos funkcionavimo trūkumų.

2.6.   Sudėtinga ir šalių ekonominė padėtis. Pagrindinės blogos ekonominės padėties priežastys: modernios infrastruktūros stoka, pasenusios technologijos, nacionalinio investicinio kapitalo nebuvimas, ginklavimasis ir lėšų skyrimas karinėms struktūroms bei bendros buvusių tarybinių respublikų rinkos žlugimas. Azerbaidžano, turinčio naftos ir dujų išteklių, padėtis yra kiek kitokia, tačiau dėl šalies ūkio priklausomybės nuo vieno sektoriaus ir Kalnų Karabacho ir aplinkinių Azerbaidžano regionų praradimo ten nuolat kyla rimtų ekonominių problemų.

2.7.   Šalių socialinė padėtis taip pat labai sunki. Didelė gyventojų dalis gyvena žemiau skurdo ribos, pavojingai didėja didelių ir mažų pajamų skirtumas, esama labai didelių socialinių problemų, ypač tarp pagyvenusių asmenų ir ligonių. Padėtį blogina aukštas nedarbo lygis ir didelis karo pabėgėlių skaičius, ypač Gruzijoje ir Azerbaidžane. Be to, remiantis tam tikrais vertinimais, 60 proc. pajamų Pietų Kaukaze gaunama šešėlinėje ekonomikoje, tai kelia rimtų socialinių sunkumų. Pasaulį apėmusi ekonominė krizė dar paaštrino šią liūdną padėtį. Be to, problemų kelia ir plačiai išplitusi korupcija.

2.8.   Geopolitinė padėtis šiame regione nepaprastai sudėtinga, nes tiek Pietų Kaukazo šalių tarpusavio santykiai, tiek jų santykiai su kaimyninėmis šalimis yra labai įtempti. Aišku, kad įveikti savo geografinę atskirtį nuo viso pasaulio šioms šalims bus sunku be aktyvaus didžiųjų kaimynių – Rusijos ir Turkijos dalyvavimo, todėl Pietų Kaukazo šalims naudinga normalizuoti ir gerinti santykius su šiomis valstybėmis. Tai, kad visos trys Pietų Kaukazo valstybės kartu su Rusija ir Turkija dalyvauja naujoje daugiašalėje regioninio bendradarbiavimo Juodosios jūros sinergijos iniciatyvoje, šiuo požiūriu gali būti labai naudingas.

2.9.   Žemės ūkis potencialiai galėtų tapti Pietų Kaukazo šalių turtu, tačiau šiuo metu jis atsilikęs, jį sužlugdė praeityje vykdyta neracionali politika ir nepakankamos dabartinės investicijos. Todėl visų trijų šalių nevaržomi tarpusavio prekybiniai ryšiai ir jų plėtojimas su tradicine Rusijos rinka galėtų tapti veiksniais, skatinančiais žemės ūkio vystymąsi.

3.   Europos kaimynystės politika (EKP) Pietų Kaukaze

3.1.   Pradėjus įgyvendinti Europos kaimynystės politiką, Pietų Kaukazas dar nebuvo į ją įtrauktas. Regionui parodžius susidomėjimą glaudesniais ryšiais su Europa ir ypač po „rožių revoliucijos“ Gruzijoje atsivėrė naujos bendradarbiavimo perspektyvos.

3.2.   Veiksmų planai šioms trims šalims priimti 2006 m. lapkričio mėn. po dvejus metus trukusių derybų, jais bus remiamasi vystant bendradarbiavimą 2007–2011 m. Veiksmų planų prioritetai Armėnijai, Azerbaidžanui ir Gruzijai yra panašūs, juose numatyta:

3.3.   EKP tikslai nesusiję su galimu Pietų Kaukazo šalių stojimu į Europos Sąjungą, tačiau ji padeda nustatyti glaudesnio bendradarbiavimo sritis, padėsiančias šioms šalims priartėti prie Bendrijos acquis standartų. Tai galėtų sudaryti geresnes sąlygas šioms šalims prisijungti prie Europos ekonominės erdvės, jei šios šalys to pageidautų.

3.4.   Nei socialiniai partneriai, nei kitos pilietinės visuomenės organizacijos ligi šiol neatliko reikšmingo vaidmens derantis dėl partnerystės principų ar veiksmų planų, arba juos įgyvendinant, nors jų padėtis ne visur vienoda: šalys skirtingos ir atskirų organizacijų aktyvumas nevienodas. Organizacijos, kurios stengėsi dalyvauti šiuose procesuose, neretai tai darė savo iniciatyva ir veikiau prieš valdžios institucijų valią, o ne jų prašomos.

3.5.   Tiek veiksmų planų, kaip pagrindinės dvišalės strategijos priemonės, įgyvendinimas, tiek ir nauja daugiašalės Rytų partnerystės iniciatyva suteikia organizuotos pilietinės visuomenės organizacijoms galimybę aktyviau įsitraukti į šią veiklą ir su ja susijusį veiksmus. Tačiau, kad šioms organizacijoms būtų leista iš tikrųjų bendradarbiauti, būtina tam tikra Europos institucijų iniciatyva ir priežiūra, taip pat Europos Sąjungos valstybių narių organizacijų – partnerių pagalba.

4.   Darbdaviai

4.1.   Visų trijų Pietų Kaukazo šalių darbdavių organizacijos vis dar labai priklausomos nuo valdžios institucijų, nes didelė ūkinės veiklos dalis sutelkta valstybiniame sektoriuje, tačiau šios priklausomybės mechanizmai ir priežastys minėtose šalyse skiriasi.

4.2.   Visų verslo organizacijų bendras bruožas – jos teikia daug reikšmės pramonės ir prekybos rūmų veiklai. Nors pastarieji nėra darbdavių organizacijos tikrąja šio žodžio prasme, o jų užduotys ir veiklos sritis neapsiriboja atstovavimu verslui kaip socialiniam partneriui, jų glaudūs ryšiai su vyriausybėmis ir dažnai vos ne valstybinis statusas lemia, kad jos yra plačius įgaliojimus turinčios, bet ne visai nepriklausomos, organizacijos.

Silpnos, ne itin reprezentatyvios ir su valdžios institucijomis susijusios – dažniausiai joms pavaldžios – darbdavių organizacijos negali atlikti visaverčio socialinio partnerio vaidmens vykstant deryboms su profesinėmis sąjungomis, todėl profesinės organizacijos, nori jos to ar ne, yra priverstos dėl daugelio klausimų derėtis tiesiogiai su vyriausybe. Vis dėlto darbdavių organizacijų ypatumai kiekvienoje šalyje kitokie.

4.3.1.   Nors rinkos ekonomiką propaguojanti Gruzijos vyriausybė labai skatina privatizaciją, didelę šalies pramonės dalį kontroliuoja valstybė, o dauguma privatizuotų įmonių priklauso investuotojams iš Rusijos arba Kazachstano. Tokia padėtis dar labiau stiprina vyriausybės norą ir galimybes kištis į darbdavių reikalus.

4.3.2.   Pagrindiniai Armėnijos ūkinės veiklos sektoriai yra valdomi karo dėl Kalnų Karabacho veteranų, sudarančių privilegijuotų verslininkų grupę. Vis dar gaji verslininkų, parlamento narių ir vyriausybės politikų finansinė, verslo ir politinė tarpusavio priklausomybė. Galima tikėtis, kad kovotojų už Kalnų Karabachą kartai palaipsniui pasitraukiant ir plėtojant bendradarbiavimą su Europos šalių darbdavių organizacijomis, Armėnijos verslo organizacijos taps pajėgios atlikti tikrąjį socialinio partnerio vaidmenį.

4.3.3.   90 proc. Azerbaidžano ekonomikos tenka energetikos sektoriui, kurį kontroliuoja pats prezidentas. Ši subordinacija, taip pat tai, kad ir kituose ekonomikos sektoriuose verslo elitą dažniausiai sudaro valstybės institucijoms ištikimi jauni vadovai, paprastai įgiję gerą išsilavinimą ir parengimą Vakarų Europoje ir JAV, lemia, kad darbdavių organizacijos tik dabar pradeda atlikti tikrąjį socialinio partnerio vaidmenį, bet tai daro vis dažniau.

5.   Profesinės sąjungos

5.1.   Visų trijų Pietų Kaukazo šalių profesinės sąjungos labai skirtingos, kadangi skiriasi ekonominės, socialinės ir politinės jų veiklos sąlygos. Joms bendra tai, kad pastaraisiais metais nuolat ir sparčiai mažėjo jų narių skaičius ir jos mėgino daugiau ar mažiau sėkmingai reformuoti pasenusias organizacijų struktūras ir jų valdymo metodus. Nors ir buvo keletas bandymų, nepavyko įsitvirtinti nė vienai iš alternatyvių profesinių sąjungų, todėl darbuotojams nuo pat nepriklausomybės atkūrimo atstovauja vis tos pačios organizacijos.

Vis dėlto šios organizacijos skiriasi tarpusavyje pagal priklausomybės nuo valdžios institucijų ir santykių su darbdavių organizacijomis partnerėmis artimumo lygį.

5.2.1.   Gruzijos profesinės sąjungos yra palyginti nepriklausomos nuo vyriausybės ir prezidento administracijos, su kuria nuolat konfliktuoja. Jų padėtis ne tik sunki – jos kaltinamos patriotizmo stoka, netgi šalies, kurioje karo padėtis, sabotažu –, bet ir neišvengiama, turint omenyje arogantišką valdžios elgesį ir jos nesiskaitymą su socialinių partnerių nuomone. Profesinių sąjungų ir darbuotojų teisės neretai pažeidžiamos, o naujas darbo kodeksas buvo priimtas nesikonsultavus su jais.

5.2.2.   Armėnijos profesinės sąjungos, kurios pradėtos reformuoti vėliausiai iš visų trijų Pietų Kaukazo šalių, labai retai laikėsi kritiškos ar bent nepriklausomos pozicijos valdžios institucijų atžvilgiu. Atsiskyrusios nuo bendros visos Tarybų Sąjungos sistemos, jos dar ilgai nevykdė jokių didesnių reformų. Tai lėmė šalyje esanti karo padėtis ir savotiška politinio korektiškumo taisyklė, pagal kurią remti valstybės valdžią – kiekvieno šalies patrioto pareiga. 2007 m. įvykę profesinių sąjungų konfederacijos vadovybės pokyčiai sudaro šiai organizacijai sąlygas įgyti daugiau nepriklausomybės ir vystyti aktyvesnę veiklą.

5.2.3.   Azerbaidžano valstybinės institucijos nuo dabartinės sudėties vyriausybės darbo pradžios skiria daug dėmesio socialiniam dialogui ir socialinės harmonijos palaikymui, o profesinės sąjungos, pritardamos šiai politikai, stengiasi darbuotojams iškovoti kuo daugiau privalumų vengdamos aštrių konfliktų su valstybinėmis institucijomis ir nekeldamos grėsmės nacionalinei vienybei. Tokia nuostata suformavo specifinį korporacinio pobūdžio profesinių sąjungų tipą, ypač ryškų turtingiausiame pramonės sektoriuje, t.y. energetikos, ir viešųjų paslaugų sektoriuje. Palyginti didelę nepriklausomybę turinčios profesinės sąjungos aktyviai reikalauja socialinių teisių ir savo narių gerovės užtikrinimo, tačiau vengia tiesioginių konfliktų su valdžia, ir tai – atrodo – yra vienintelė šiuo metu galima strategija.

6.   Nevyriausybinės kitiems interesams atstovaujančios organizacijos

6.1.   Nevyriausybines Pietų Kaukazo organizacijas pagal jų veiklos finansavimo būdus galima suskirstyti į tris grupes:

6.2.   Pietų Kaukazo regiono nevyriausybinėms organizacijoms būdinga tai, kad jos siekia labai įvairių tikslų ir jų misija labai skiriasi, o jos pačios dažnai yra efemeriškos. Neretai, atlikusios konkrečią užduotį arba netekusios finansavimo, jos nutraukia veiklą.

6.3.   Pilietinės visuomenės organizacijų veiklos tradicijų stoka, kariniai konfliktai ir veiklos finansavimo sunkumai yra kliūtys, su kuriomis susiduriama kuriant iš tikrųjų nepriklausomas organizacijas.

Pirmaisiais metais po Tarybų Sąjungos subyrėjimo, kai žlugo ekonomika ir ištiko socialinis nuosmukis, pilietinės visuomenės organizacijos visų pirma stengėsi kovoti su skurdu ir gerinti gyvenimo lygį.

6.4.1.   Atrodytų, kad aktyviausiai pilietinė visuomenė vystosi Gruzijoje. Maždaug šimtas nevyriausybinių organizacijų pelnė nepriklausomų stebėtojų pasitikėjimą ir plėtoja veiklą kovos su korupcija, teisinės valstybės vystymo, žmogaus ir mažumų teisių, žiniasklaidos laisvės, aplinkosaugos ir energetinio saugumo srityse.

6.4.2.   Armėnijoje pagrindines nevyriausybinių organizacijų grupes galima suskirstyti į vykdančias veiklą politinės analizės ir strateginių dokumentų rengimo srityse pagal tiesioginius vyriausybės ar tarptautinių organizacijų nurodymus ir į įgyvendinančias projektus švietimo, sveikatos apsaugos ar socialinės apsaugos srityse. Įdomus reiškinys – pasibaigus projektui, nevyriausybinės organizacijos pertvarkomos į nedideles komercines paslaugų bendroves.

6.4.3.   Remiant JT vystymo programai 1999 m. Azerbaidžane įkurtas nacionalinis šalies nevyriausybinių organizacijų forumas – nevienalytė daugiau nei 400 NVO grupė. Daugelis šių organizacijų yra priklausomos nuo vyriausybės, užsienio rėmėjų arba opozicinių partijų. Keletas jų išsilaiko teikdamos mokamas paslaugas. Vis dėlto yra kelios organizacijos, kurios politiškai neutralios ir ateityje galėtų atlikti svarbų vaidmenį formuojant viešąją nuomonę.

7.   Perspektyvos ir rekomendacijos

Europos kaimynystės politikos veiksmų planų įgyvendinimas – tai iki šiol neišnaudota galimybė sustiprinti socialinį ir pilietinį dialogą Pietų Kaukazo šalyse plėtojant Europos Sąjungos bendradarbiavimą.

7.1.1.   Europos Komisija turėtų Pietų Kaukazo valstybių vyriausybes skatinti konsultuotis su socialiniais partneriais ir kitomis pilietinės visuomenės organizacijomis dėl veiksmų planų ir bendradarbiauti su jais įgyvendinant šiuos veiksmus, vykdant jų stebėseną ir juos vertinant. Ši taktika geresnė už visus geriausios ES atstovybių tiesioginio bendravimo su atrinktomis organizacijomis praktikos pavyzdžius, kadangi yra ypač reikšminga ir įgyvendinant veiksmų planus, ir stiprinant pilietinės visuomenės svarbą ir vaidmenį.

7.1.2.   Vykstant deryboms dėl veiksmų planų ir partnerystės bei bendradarbiavimo susitarimų EK turėtų labiau pabrėžti būtinybę gerbti žmogaus teises, demokratijos normas, socialinio dialogo ir pilietinio dialogo principus, ypač teisę jungtis į asociacijas ir teisę vesti kolektyvines derybas. Pageidautina, kad metinėse veiksmų planų įgyvendinimo ataskaitose būtų pateikti išsamūs šių aspektų vertinimai.

7.1.3.   Skirtingų šalių vyriausybės, sąveikaudamos su Europos institucijomis ir glaudžiai bendradarbiaudamos su pilietinės visuomenės organizacijomis, turėtų vykdyti plataus masto informacinę kampaniją apie Europos Sąjungą, jos institucijas, jos acquis, taip pat apie kaimynystės politiką ir veiksmų planų įgyvendinimą. Tuo tikslu reikėtų sukurti atitinkamas finansavimo priemones ir būdus. Viena tokių priemonių galėtų būti galimybė gauti specialiai šiam tikslui numatytas nedideles Europos dotacijas, skiriamas pilietinės visuomenės organizacijoms.

7.2.   Nauja Rytų partnerystės iniciatyva taps nauja galimybe sustiprinti Pietų Kaukazo ir Europos Sąjungos pilietinės visuomenės organizacijų ryšius ir ypač – skatinti piliečių dialogą vietos lygmeniu.

Rytų partnerystės iniciatyvoje pateiktas pasiūlymas įkurti pilietinės visuomenės forumą, kurio tikslas būtų plėtoti organizacijų tarpusavio bendradarbiavimą ir skatinti jų dialogą su valdžios institucijomis, yra pagirtina iniciatyva, tačiau, kad šis dialogas vyktų tikrai veiksmingai, Europos institucijos privalo vykdyti stebėseną.

7.3.1.   Būtina užtikrinti, kad atstovai į forumą būtų skiriami demokratiškai ir kad jame dalyvautų labiausiai nepriklausomos, demokratiškiausios ir reprezentatyviausios organizacijos. EESRK šiame procese galėtų atlikti reikšmingą vaidmenį užtikrindamas, kad būtų laikomasi minėtų kriterijų, taip pat ir veiksmingą forumo darbą.

7.3.2.   Forumas kaip organizacija, kuriai priklausytų ir kitos Rytų partnerystėje dalyvaujančios šalys, Pietų Kaukazo pilietinei visuomenei suteiktų galimybę išplėsti daugiašalio bendradarbiavimo modelį, į jį įtraukiant kitas, už regiono ribų esančias šalis.

7.4.   Rytų partnerystė turėtų paskatinti veiksmingus asmenų ir organizacijų ryšius švietimo, mokslo, kultūros, kovos su diskriminavimu ir netolerancija bei abipusio pažinimo srityse. Šiuo tikslu būtina supaprastinti vizų išdavimo Pietų Kaukazo šalių piliečiams tvarką.

7.5.   Tiek Europos kaimynystės politika, tiek ir Rytų partnerystė Pietų Kaukazo valstybių pilietinei visuomenei suteikia galimybę ne tik užmegzti ryšius su ES institucijomis, bet ir vystyti dvišalį bendradarbiavimą su organizacijomis, kurios yra jos partneriai. Taip pat būtų labai naudinga sukurti struktūrą, padedančią užmegzti bendradarbiavimą su atitinkamomis ES šalių organizacijomis.

7.6.   Viena didžiausių Pietų Kaukazo negandų yra nesibaigiantys kariniai konfliktai. Akivaizdu, kad ES institucijoms tenka reikšmingas vaidmuo bandant juos išspręsti, tačiau manome, kad ir pilietinės visuomenės organizacijos galėtų svariai prisidėti prie taikos įgyvendinimo proceso, ypač skatindamos savo šalių piliečių siekį gyventi taikiai. Tokiomis aplinkybėmis ypač reikšmingos gali būti bendros regioninio lygio iniciatyvos, kurios padėtų plėtoti nelengvą susitaikymo procesą pasinaudojant konflikte dalyvaujančių šalių organizacijų partnerių užmegztais ryšiais.