9.10.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 257/1

—

Optimaliai aktyvios įtraukties politikai būtinas ketvirtas principas, apimantis daug sričių, t. y. dalyvavimas visuomenės gyvenime.

—

Aktyvi integracija yra svarbiausias aktyvios įtraukties veiksnys. Aktyvi įtrauktis grindžiama principu „darbas pirmiausia“: kiekvienas pilietis, neturintis darbo, turėtų būti įtraukiamas į darbą ar mokymąsi.

—

Nuosekli mišrioji politika visų pirma turėtų būti plėtojama ir vykdoma regionų ir vietos lygiu. Už darbo vietų kūrimą pirmiausia atsako įmonės ir socialiniai partneriai, kurie bendradarbiauja su vietos ir regionų valdžios institucijomis, pagrindiniais šios srities dalyviais.

—

Kiekvienoje valstybėje, regione ar vietos bendruomenėje pakankamas pajamų lygis yra suprantamas skirtingai. Įtaką daro socialinės pašalpos lygis, kainų lygis, namų ūkio ypatumai, mokesčiai, atskirties trukmė, kultūriniai, socialiniai ir istoriniai veiksniai ir kt. Socialinė pašalpa turėtų padėti kovoti su struktūriniu skurdu. Šis lygis apibūdinamas kaip „pakankamas“. Negalima nustatyti bendros taisyklės dėl visai ES taikomo finansinio pakankamumo lygio. Nacionalinės, vietos ir regionų valdžios institucijos kartu yra atsakingos už pakankamos socialinės pašalpos politikos vykdymą. ES lygiu tai turėtų būti aptarta taikant atvirojo koordinavimo metodą.

—

Kad nepalankiose socialinėse ir ekonominėse sąlygose esantys Europos regionai ir miestai įgyvendintų gerąją aktyvios įtraukties mišriosios politikos praktiką mažiausiai galimybių dalyvauti darbo rinkoje turintiems asmenims integruoti, būtina ES finansinė parama. Europos socialinio fondo biudžeto, skirto vietos ir regionų valdžios institucijoms, lėšos turi būti tiesiogiai skiriamos aktyvios įtraukties politikai. Taip pat reikia, kad dalyvavimas visuomenės gyvenime būtų finansuojamas iš Europos biudžeto. Interreg metodas yra geras veiksmingos Europos Sąjungos paramos pavyzdys.

—

Socialinis, subsidijuojamas, neįgaliųjų darbas, socialinės įmonės ir kooperatyvai yra priemonės, kurioms gali tekti svarbus vaidmuo vietos ir regionų lygmens politikos srityse. Tokios įmonės neturėtų būti vertinamos pagal įprastas Europos rinkos konkurencijos taisykles (pavyzdžiui, reikėtų lankstesnių viešuosius pirkimus ir valstybės pagalbą reglamentuojančių taisyklių).

Pranešėjas

:

Henk KOOL (NL/ESP) Hagos (Nyderlandai) vicemeras

1.

2006 m. 27 Europos Bendrijos šalyse 80 mln. žmonių (16 proc. gyventojų) gresia skurdas. Aktyvi įtrauktis ir kovą su skurdu daugeliu atžvilgių priklauso nuo mažiausiai galimybių dalyvauti darbo rinkoje turinčių asmenų integracijos. Tai, kad nuolatos yra daug asmenų, kuriems iškilęs skurdo pavojus ir kurie gali būti išstumti iš darbo rinkos, yra neišvengiamas Europos Sąjungos sutartyje nustatyto socialinės sanglaudos tikslo iššūkis.

2.

Europos Komisija, siekdama pagerinti mažiausiai galimybių dalyvauti darbo rinkoje turinčių asmenų aktyvią įtrauktį, remiasi trimis principais: 1) tinkama ir pakankama finansinė parama, 2) aktyvi integracija, 3) aukštos kokybės socialinės paslaugos.

3.

Optimaliai aktyvios įtraukties politikai būtinas ketvirtas principas, apimantis daug sričių, t. y. dalyvavimas visuomenės gyvenime.

4.

Siekiant aktyvios įtraukties, būtinas suderintas ir visapusiškas keturis principus apimantis metodas.

5.

Aktyvi integracija (antrasis principas) yra svarbiausias aktyvios įtraukties veiksnys. Aktyvi įtrauktis grindžiama principu „darbas pirmiausia“: kiekvienas pilietis, neturintis darbo, turėtų būti įtraukiamas į darbą ar mokymąsi. Pirmasis (tinkama ir pakankama finansinė parama) ir trečiasis (aukštos kokybės socialinės paslaugos) principai yra pagalbiniai veiksniai. Ketvirtasis principas (dalyvavimas visuomenės gyvenime) yra paskutinė socialinės įtraukties politikos išeitis. Piliečiams, kurie negali dirbti, turėtų būti suteikta finansinė ir kitokia parama, kad jie galėtų dalyvauti visuomenės gyvenime. Mes pritariame Komisijai, kad šie principai sudaro suderintą ir visapusišką metodą. Todėl kiekviena valdžios institucija turėtų stengtis sukurti socialinės gerovės, socialinių paslaugų, bendruomeninių paslaugų ir finansinių bei kitokių paskatų dirbti pusiausvyrą.

6.

Už aktyvios įtraukties strategiją ir politiką pirmiausia yra atsakingos valstybės narės bei vietos ir regionų valdžios institucijos. Siekiant paskatinti šios politikos vystymą ir keitimąsi jos priemonėmis, teikiami bendri principai, atitinkantys ES socialinės sanglaudos tikslą.

7.

Svarbiausias vaidmuo vystant ir įgyvendinant politikos priemones tenka vietos ir regionų valdžios institucijoms. ES vaidmuo yra pagalbinis. Visapusiškos aktyvios įtraukties politikos apibrėžtis yra proporcinga ir grindžiama subsidiarumo principu.

8.

Keturi principai (finansinė parama, aktyvios integracijos politika, galimybė naudotis aukštos kokybės socialinėmis paslaugomis ir dalyvavimas visuomenės gyvenime) yra tarpusavyje susiję ir turėtų papildyti vienas kitą. Kiekvienam regionui, tikslinei grupei ir kiekvienam susijusiam asmeniui būtina surasti tinkamiausią šių keturių politikos principų derinį. Aktyvios įtraukties politikos priemonės yra pritaikytos kiekvienam atvejui ir atsižvelgiama į tikslinių grupių bei individų skirtumus. Atsižvelgiant į nacionalinį ekonomikos modelį šių keturių principų ir pagal kiekvieną jų pasirinktų politikos priemonių santykinė svarba gali skirtis valstybėse narėse bei vietos ir regionų valdžios institucijose.

9.

Mažiausiai galimybių dalyvauti darbo rinkoje turinčių asmenų integravimo politikos rezultatus geriausiai mato vietos ir regionų valdžios institucijos. Jos taip pat patiria šios politikos trūkumų vietos, regionų, nacionaliniu ar Europos lygiu pasekmes. Nuosekli mišrioji politika visų pirma turėtų būti plėtojama ir vykdoma regionų ir vietos lygiu. Vietos valdžios institucijoms žinomos vietos sąlygos, darbo rinkos ypatumai ir daugelis subjektų, kuriems gali atlikti svarbų vaidmenį įgyvendinant visapusišką aktyvios integracijos metodą.

10.

Siekdamos įgyvendinti nuoseklią mišriąją politiką, vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų užmegzti veiksmingą partnerystę su kitomis valdžios institucijomis, privačiomis įmonėmis, socialiniais partneriais, NVO ir klientų atstovais.

11.

Vietos ir regionų valdžios institucijoms būtina suteikti daugiau politinės laisvės, kad jos galėtų plėtoti ir įgyvendinti šią politiką, kuri turėtų būti planuojama ir įgyvendinama bendradarbiaujant su kitomis valstybinėmis ir privačiomis organizacijomis. Europos ir nacionalinė politika (fiskalinė, imigracijos, švietimo, darbo sutarčių ir kt. politika) turi būti priderinta taip, kad atitiktų vietos ir regionų politikos vystymo ir įgyvendinimo poreikius.

12.

Turėtų būti panaikintos kliūtys ir trūkumai, atsirandantys dėl Europos, nacionalinės ir regioninės bei vietos teisės aktų ir praktikos.

13.

Svarbiausia aktyvios įtraukties priemonė yra aktyvios integracijos gerinimas. Siekiant įtraukti visus asmenis, reikalingas visapusiškas požiūris į aktyvią integraciją. Taip pat kiekvienam regionui, tikslinei grupei ir asmeniui būtina nustatyti integruotos mišriosios politikos priemones. Pagrindinis vaidmuo plėtojant ir įgyvendinant nuoseklią mišriąją politiką tenka vietos ir regionų valdžios institucijoms ir jų partneriams (pvz., nacionalinei vyriausybei, darbdaviams, kitoms valstybinėms įstaigoms, NVO). Visapusiškos ir integruotos mišriosios politikos esmė yra kliūčių, trukdančių integruotis į darbo rinką, panaikinimas kuo didesniam asmenų skaičiui. Tai galima padaryti teikiant jiems konsultacijas, patarimus ir mokant, kad jie galėtų grįžti į mokamą darbą, ir kuriant darbo vietas neįgaliesiems. Darbo vietos neįgaliesiems yra darbo vietos tokiems asmenims, kurie dar nėra pajėgūs pradėti dirbti nuolatinį darbą.

14.

Optimali politika ir visapusiškas požiūris į aktyvią įtrauktį turi apimti šiuos veiksnius:

15.

Intensyvūs specialiai pritaikyti veiksmų planai gali padėti pagerinti aktyvią integraciją.

16.

Tikslinės grupės yra svarbus visapusiškos ir integruotos mišriosios politikos veiksnys. Vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų parengti ir įgyvendinti politiką, kuri būtų kuo veiksmingesnė ir leistų įtraukti visus žmones, nepaisant jų kilmės, ir ryžtingai panaikintų jiems trukdančias kliūtis.

17.

Už darbo vietų kūrimą pirmiausia atsako įmonės ir socialiniai partneriai, kurie bendradarbiauja su vietos ir regionų valdžios institucijomis, pagrindiniais šios srities dalyviais. Nacionaliniu ir regionų lygiu centrinė vyriausybė atsako už optimalių ekonominių sąlygų sudarymą, pavyzdžiui, geram išsilavinimui įgyti, veiksmingam įdarbinimui, mokesčių priemonėms ir lankstumo bei užimtumo garantijoms (socialinė apsauga ir lanksčios darbo galimybės). Vietos ir regionų valdžios institucijos, socialinės tarnybos ir NVO yra paskutinė grandis, padedanti visų pirma mažiausiai galimybių dalyvauti darbo rinkoje turintiems asmenims. Žinoma, asmenims taip pat tenka asmeninė atsakomybė.

18.

Valstybinio, socialinio ir privataus sektoriaus darbdaviai turėtų būti primygtinai skatinami tobulinti esamas darbo vietas ir kurti naujas, kokybiškas darbo vietas (suteikiančias pakankamai pajamų, geras darbo sąlygas ir galimybes mokytis ir šviestis). Visų pirma reikia fizinio darbo vietų (žemos kvalifikacijos asmenims). Privataus sektoriaus darbdavius nacionalinės, vietos ir regionų valdžios institucijos gali skatinti kurti darbo vietas gerindamos verslo aplinką.

19.

Pačios vietos ir regionų valdžios institucijos yra svarbūs darbdaviai. Kaip darbdaviai, jie taip pat turėtų įgyvendinti šiame dokumente nustatytus principus.

20.

Be to, asmenims, kurie dėl fizinės ar psichikos negalios turi labai mažai galimybių dalyvauti darbo rinkoje, būtina kurti ir remti socialines, subsidijuojamas ir neįgaliesiems skirtas darbo vietas. Vietos ir regionų valdžios institucijos gali imtis svarbaus vaidmens skatinant socialines įmones.

21.

Visų rūšių darbo (laikino, lankstaus, ne visą darbo dieną ir visą darbo dieną bei galimybės dirbti namuose) prieinamumas gali mažiausiai galimybių dalyvauti darbo rinkoje turintiems asmenims padėti patekti į darbo rinką.

22.

Visos formaliojo švietimo, savišvietos ir mokymo priemonės, dalinio mokymo programos, tobulinimosi kursai, ankstesnio mokymosi pripažinimas (angl. APL) ir dėmesys mokymuisi visą gyvenimą taip pat turėtų tapti suderintų pastangų pagerinti mažiausiai galimybių dalyvauti darbo rinkoje turinčių asmenų kvalifikaciją dalimi.

23.

Reikia daugiau nacionalinių, vietos ir regionų valdžios institucijų pastangų švietimo, atitinkančio darbo rinkos poreikius, kokybei pagerinti. Vietos valdžios institucijos turėtų vykdyti aktyvesnę užimtumo politiką, be to būtina labiau atsižvelgti į vietos rinkos poreikius. Valstybėse narėse, kuriose už darbo rinkos politiką atsako vietos valdžios institucijos, nacionalinės vyriausybės, padedamos ES, turėtų jas skatinti stebėti vietos darbo rinką.

24.

Visapusiška ir suderinta aktyvios integracijos mišrioji politika turėtų numatyti iniciatyvas, skirtas mažiausiai galimybių dalyvauti darbo rinkoje turinčių asmenų verslumui ugdyti.

25.

Mažiausiai galimybių dalyvauti darbo rinkoje turintiems asmenims turi būti suteikta pakankama socialinė bei kitokia pašalpa, kad jie galėtų gyventi orų gyvenimą ir išlaikytų gerą fizinę būklę, kad galėtų iš naujo integruotis į darbo rinką. Teisinga pabrėžti, kad tai yra vienas Europos Sąjungos pagrindinių principų.

26.

Kiekvienoje valstybėje, regione ar vietos bendruomenėje pakankamas pajamų lygis yra suprantamas skirtingai. Įtaką daro socialinės pašalpos lygis, kainų lygis, namų ūkio ypatumai, mokesčiai, atskirties trukmė, kultūriniai, socialiniai ir istoriniai veiksniai ir kt. Socialinė pašalpa turėtų padėti kovoti su struktūriniu skurdu. Šis lygis apibūdinamas kaip „pakankamas“. Negalima nustatyti bendros taisyklės dėl visai ES taikomo finansinio pakankamumo lygio. Nacionalinės, vietos ir regionų valdžios institucijos kartu yra atsakingos už pakankamos socialinės pašalpos politikos vykdymą. ES lygiu tai turėtų būti aptarta taikant atvirojo koordinavimo metodą.

27.

ES lygiu būtų galima parengti bendrą principą, nustatantį pakankamai didelį minimalių darbo rinkoje gaunamų pajamų ir socialinės pašalpos skirtumą, kad asmenys ir tikslinės grupės būtų skatinami dirbti. Toks skirtumas yra labai svarbi visapusiškos mišriosios politikos finansinė paskata. Darbo finansinio patrauklumo principas svarbus Komisijai, daugeliui valstybių narių bei vietos ir regionų valdžios institucijoms. Nacionalinės, vietos ir regionų valdžios institucijos, plėtodamos ir įgyvendinamos finansinės paramos priemones, turėtų atsižvelgti į skurdo riziką.

28.

Socialinė pašalpa turėtų būti skiriama tik tiems asmenims, kurie negali gauti pajamų darbo rinkoje, arba kurių pajamos yra mažesnės už gyvenimo lygį (pvz., dėl mažo tokių asmenų našumo ar būtinybės dirbti mažai mokamą darbą). Nacionalinės, vietos ir regionų valdžios institucijos neturėtų trukdyti darbo rinkos veikimui ir turėtų atidžiai prižiūrėti ir griežtai vertinti prašymus skirti pašalpą, bei imtis griežto stebėtojo vaidmens socialinės pašalpos prašytojų atžvilgiu. Taip pat turėtų būti įgyvendinama aktyvi politika, kuri sudarytų sąlygas pasiekti visus, kuriems reikia socialinio draudimo, socialinės pašalpos ir dalyvavimo visuomenės gyvenime pagalbos.

29.

Socialinė pašalpa galėtų būti teikiama įvairiomis formomis ir būtų idealiai pritaikyta vietos lygiu bei individualiai. Socialinės pašalpos pavyzdžiai: gyvenimo lygio socialinė pašalpa nedirbantiems ir nestudijuojantiems darbo rinkos dalyviams, parama natūra, skirta maistui, aprangai, švietimui, būstui ir sveikatos priežiūrai, socialinė pašalpa iš darbo gaunamoms pajamoms padidinti (jei pajamos mažos dėl žemo našumo lygio), socialinė pašalpa didelėms judumo išlaidoms kompensuoti, socialinė pašalpa kvalifikacijai ir gebėjimams didinti, parama, skirta verslui pradėti.

30.

Kai kurie iš mažiausiai galimybių dalyvauti darbo rinkoje turinčių asmenų susiduria su daugybe asmeninių ir fizinių sunkumų. Šių asmenų integravimas į darbo rinką arba net į neįgaliesiems skirtas darbo vietas praktiškai neįmanomas. Visapusiškas metodas apima vietos ir regionų valdžios institucijų rūpinimąsi tokiais asmenimis. Jų dalyvavimui visuomenės gyvenime paskatinti reikėtų naudoti keletą priemonių.

31.

Vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų taikyti visas finansines priemones ir priemones natūra nedirbančių asmenų dalyvavimui visuomenės gyvenime palengvinti. Tokios priemonės skatina asmenų, kuriems kyla pavojus būti socialiai atskirtiems, socialinę, kultūrinę, sporto, gerovės ir savanorišką veiklą.

32.

Kad socialinės pašalpos, aktyvios integracijos ir dalyvavimo visuomenės gyvenime priemonės būtų kuo veiksmingesnės, reikia sukurti konkretaus asmens poreikiams pritaikytus veiksmų planus. Jie užtikrina, kad konkretiems asmenims pritaikytos būtinos paramos priemonės būtų suplanuotos laiku ir garantuotos. Vietos ir regionų valdžios institucijoms yra būtinos priemonės kokybiškų paslaugų infrastruktūrai sukurti ir konkretiems asmenims pritaikytiems veiksmų planams parengti.

33.

Atsižvelgiant į konkretiems asmenims pritaikytų veiksmų planų poreikį ir jų pobūdį, vietos ir regionų valdžios institucijoms reikia taikyti įvairias priemones.

34.

Vietos valdžios institucijos turėtų skatinti socialinių paslaugų kokybę gerinančių priemonių ir geriausios valdymo praktikos (pavyzdžiui, visuotinio interneto, vieno langelio principo, lex silentio, privalomų terminų sprendimams dėl finansinės ar paramos natūra priimti) taikymą.

35.

Kad aktyvios įtraukties politika būtų sėkminga, ji turi apimti vietos, regionų, nacionalinės ir ES politikos sritis. Ji turi apimti ir sujungti minimalias pajamas, aktyvios darbo rinkos priemones, švietimą ir socialines paslaugas. Yra nemažai kliūčių, galinčių trukdyti išsamios ir integruotos politikos įgyvendinimui vietos ir regionų lygmeniu. Nacionalinės, vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų kartu skatinti visapusiško metodo taikymą.

36.

Kad nepalankiose socialinėse ir ekonominėse sąlygose esantys Europos regionai ir miestai įgyvendintų gerąją aktyvios įtraukties mišriosios politikos praktiką mažiausiai galimybių dalyvauti darbo rinkoje turintiems asmenims integruoti, būtina ES finansinė parama. Europos socialinio fondo biudžeto, skirto vietos ir regionų valdžios institucijoms, lėšos turi būti tiesiogiai skiriamos aktyvios įtraukties politikai. Taip pat reikia, kad dalyvavimas visuomenės gyvenime būtų finansuojamas iš Europos biudžeto. Interreg metodas yra geras veiksmingos Europos Sąjungos paramos pavyzdys.

37.

Socialinis, subsidijuojamas, neįgaliųjų darbas, socialinės įmonės ir kooperatyvai yra priemonės, kurioms gali tekti svarbus vaidmuo vietos ir regionų lygmens politikos srityse. Tokios įmonės neturėtų būti vertinamos pagal įprastas Europos rinkos konkurencijos taisykles (pavyzdžiui, reikėtų lankstesnių viešuosius pirkimus ir valstybės pagalbą reglamentuojančių taisyklių).

38.

Iš esmės visapusišką metodą taiko vietos ir regionų valdžios institucijos savo gyventojams. Šioms valdžios institucijoms derėtų suteikti teisines galimybes savo aktyvios įtraukties politiką taikyti savo gyventojus.

39.

Vietos ir regionų valdžios institucijoms turi tekti svarbus vaidmuo įgyvendinant aktyvios įtraukties politikos priemones. Derėtų, remiantis ES subsidiarumo principu, suformuluoti bendrą ES principą, pagal kurį nacionaliniai ir ES teisės aktai ir praktika turi atitikti vietos ir regionų lygiu išreikštus poreikius (ribiniai mokesčiai, išmokų sistemos, visą gyvenimą trunkančio mokymosi paskatos, finansinės lengvatos darbdaviams, darbo teisė, antidiskriminacinė teisė, minimalių atlyginimų diferenciacija ir kt.).

40.

Atvirojo koordinavimo metodas yra politinio koordinavimo sistema be teisinių apribojimų. Taikydamos tokią sistemą, valstybės narės sutaria nustatyti ir skatinti veiksmingiausią politiką aktyvios įtraukties srityje valstybėms siekiant pasimokyti vienoms iš kitų. Toliau pateikiamos politinės rekomendacijos atviram koordinavimo metodui sustiprinti.

41.

Daugelis į mažiausiai galimybių dalyvauti darbo rinkoje turinčių asmenų aktyvios įtraukties gerinimą nukreiptų politikos sričių yra nepakankamai veiksmingos. Norint pagerinti šių politikos sričių veiksmingumą, būtina atlikti kokybiškus regionų ir vietos aktyvios įtraukties politikos lyginamuosius tyrimus ir vertinimus. Europos Komisija galėtų skatinti vykdyti tokius kokybiškus tyrimus.

42.

Vietos ir regionų valdžios institucijų tarpusavio vertinimas bei regionų ir vietos stebėtojų tinklas (Progress) gali sustiprinti mokymosi procesus. Vertinimo kokybę bei regionų ir vietos stebėtojų tinklo kokybę ir veiklą nuo pat pradžių reikėtų aiškiai apibrėžti.

43.

Dėl darbo pasiūlos ir paklausos skirtumų, užmokesčio dydžio skirtumų ir nevienodos socialinės pašalpos visoje Europoje vyksta darbo jėgos judėjimas iš vienos vietos į kitą, o tai gali trukdyti mažiausiai galimybių dalyvauti darbo rinkoje turinčių vietinių asmenų aktyviai įtraukčiai. Taikant atvirojo koordinavimo metodą, galima aptarti tokio judėjimo įtaką aktyviai įtraukčiai.

44.

Geriausios praktikos tobulinimą ir skleidimą galima skatinti kasmet išrenkant geriausias vietos ir regionų valdžios institucijas aktyvios įtraukties atžvilgiu ir įteikiant joms Europos apdovanojimą. Geriausios praktikos pavyzdžius būtų galima susisteminti pagal ESF teminių grupių pavyzdį.

9.10.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 257/6

—

primena, jog siekiant, kad šios bendros pastangos spręsti skurdo ir socialinės atskirties klausimą būtų konstruktyvios, jos turėtų būti ilgalaikės, kartu pabrėžia, kad priemonių, kurios bus įgyvendintos 2010 m. ar anksčiau, poveikis laikui bėgant privalo išlikti;

—

ragina įgyvendinti struktūruotas priemones, kad kovoje su skurdu ir visomis socialinės atskirties formomis (abu šie reiškiniai varžo asmenų laisvę ir kenkia pačiai visuomenei) įvyktų lemiamų pokyčių; ir mano, kad, be abejonės, būtų naudinga leisti Europos metų iniciatyvoje dalyvauti ne tik valstybėms narėms, bet ir vietos ir regionų valdžios institucijoms arba jų grupėms kaip atskiriems subjektams;

—

pabrėžia, kad būtina itin didelį dėmesį skirti vaikų padėčiai, kadangi vaikai, kurie auga patirdami skurdą ir socialinę atskirtį, patenka į iš kartos į kartą pereinantį „užburtą ratą“, kuris turi sunkių, ilgalaikių pasekmių, nes iš vaikų atimama teisė visapusiškai realizuoti savo potencialą ir iškyla grėsmė jų asmeniniam vystymuisi, lavinimuisi ir apskritai gerovei;

—

ragina ES institucijas itin didelį dėmesį skirti sudėtingoms ir daugialypėms skurdo ir socialinės atskirties formoms, kurti suderintas strategijas ir prevencines priemones, kurių pagrindas — suteikti visuomenei daugiau galių.

Pranešėja

:

Linetta SERRI (IT/ESP), Armungia savivaldybės tarybos narė (Kaljario sritis)

1.

yra labai susidomėjęs šia iniciatyva 2010 m. paskelbti Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais;

2.

sutinka, kad šie klausimai kelia nerimą ir mano, kad tikslingai buvo nuspręsta paskelbti Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metus, kadangi 78 milijonų Europos piliečių patiriamo skurdo ir atskirties problemas visų pirma tenka spręsti vietos ir regionų savivaldoms;

3.

primena, jog siekiant, kad šios bendros pastangos spręsti skurdo ir socialinės atskirties klausimą būtų konstruktyvios, jos turėtų būti ilgalaikės, kartu pabrėžia, kad priemonių, kurios bus įgyvendintos 2010 m. ar anksčiau, poveikis laikui bėgant privalo išlikti;

4.

pažymi, kad vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka ypatingą vaidmenį pripažindamos, kad iš tiesų reikia sudaryti sąlygas skurdą ir socialinę atskirtį patiriantiems asmenimis naudotis socialinėmis, ekonominėmis ir kultūrinėmis paslaugomis bei tas sąlygas gerindamos. Vietos, regionų ir nacionalinėms valdžios institucijoms tenka didžiulė atsakomybė rengti, finansuoti ir administruoti įvairių sričių politiką, kuria siekiama užtikrinti atskirtį patiriančių asmenų integraciją;

5.

sutinka, kad įgyvendinant socialinę politiką vietos, regionų ir nacionalinėms valdžios institucijoms tenka didžiulė atsakomybė rengti, finansuoti ir administruoti įvairių sričių politiką, kuria siekiama užtikrinti mažiausiai galimybių dalyvauti darbo rinkoje turinčių asmenų integraciją. Privataus sektoriaus, viešojo sektoriaus arba abiejų sektorių paslaugų teikėjų vaidmuo yra labai svarbus įgyvendinant šių sričių politiką vietos lygmeniu;

6.

pabrėžia, kad Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais skurdą ir socialinę atskirtį patiriantys asmenys ir organizacijos, kurių veikloje jie dalyvauja, privalo veikti aktyviau. Šie metai turėtų įtvirtinti įtraukiosios visuomenės principą viešojoje sferoje sukuriant erdvę, kuri apjungtų atskirtį patiriančius asmenis, kartu labiau įvertinti itin svarbų organizacijų, kurių veikloje minėti asmenys dalyvauja, indėlį;

7.

mano, kad valstybės narės, vietos ir regionų valdžios institucijos bei su skurdu kovojančios tarptautinės organizacijos turi aktyviau dalytis savo patirtimi, kad galėtų vienos iš kitų pasimokyti;

8.

pritaria pasiūlymui patvirtinti bendros atsakomybės svarbą. Ši atsakomybė apima ne tik visų lygmenų politinių sprendimų priėmėjus, bet ir viešojo bei privataus sektorių subjektus;

9.

atkreipia dėmesį į tai, kad būtina pakartoti ir toliau įgyvendinti įsipareigojimą kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi visuose valdžios lygmenyse ir ypač politinį įsipareigojimą užkirsti kelią šiems reiškiniams;

10.

primygtinai ragina įgyvendinti struktūruotas priemones, kad kovoje su skurdu ir visomis socialinės atskirties formomis (abu šie reiškiniai varžo asmenų laisvę ir kenkia pačiai visuomenei) įvyktų lemiamų pokyčių;

11.

ragina ryžtingiau įgyvendinti kitų Bendrijos priemonių papildomumą užtikrinančius veiksmus ir su socialine įtrauktimi susijusius Bendrijos veiksmus, pvz., programą PROGRESS, struktūrinių fondų, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP), kovos su diskriminacija, lyčių lygybės bei pagrindinių teisių rėmimo priemones, taip pat švietimo ir mokymo, kultūros ir kultūrų dialogo, jaunimo, vaikų ir senyvo amžiaus žmonių priežiūros, pilietiškumo, imigracijos bei prieglobsčio ir mokslinių tyrimų sričių priemones;

12.

norėtų, kad būtų ryžtingai sprendžiamas visų tipų diskriminacijos skatinančios skurdo ir socialinės atskirties reiškinius, klausimas;

13.

mano, kad, be abejonės, būtų naudinga leisti Europos metų iniciatyvoje dalyvauti ne tik valstybėms narėms, bet ir vietos ir regionų valdžios institucijoms arba jų grupėms kaip atskiriems subjektams;

14.

ragina griežčiau ir toliau taikyti atvirą koordinavimo metodą socialinės apsaugos, socialinės įtraukties ir Europos užimtumo strategijos srityse labiau įtraukiant regionų ir vietos lygmens suinteresuotus subjektus. Jo veiksmingumas labai priklauso nuo vietos ir regionų valdžios institucijų įsipareigojimų rengiant regioninius kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų planus siekiant visapusiškesnio požiūrio, kuris apima tris pagrindines aktyvios integracijos sritis;

15.

nurodo, kad kalbant apie galimybių naudotis paslaugomis gerinimą, daugumoje valstybių narių socialines paslaugas teikia vietos ir regionų valdžios institucijos. Todėl būtent šie valdžios lygmenys turėtų rengti ir taikyti naujas paslaugų administravimo taisykles, kad būtų sudarytos geresnės sąlygos jomis naudotis;

16.

pabrėžia, kad būtina itin didelį dėmesį skirti vaikų padėčiai, kadangi vaikai, kurie auga patirdami skurdą ir socialinę atskirtį, patenka į iš kartos į kartą pereinantį „užburtą ratą“, kuris turi sunkių, ilgalaikių pasekmių, kadangi iš vaikų atimama teisė visapusiškai realizuoti savo potencialą ir iškyla grėsmė jų asmeniniam vystymuisi, lavinimuisi ir apskritai gerovei. Būtina daugiau dėmesio skirti visoms šeimoms, auginančioms vaikus, o ne tik patenkančioms į socialinės rizikos grupę;

17.

primena, kad jaunųjų kartų aktyvumas visų pirma užtikrinamas galimybe naudotis švietimo sistema. Naujausioje OECD tarptautinės mokinių vertinimo programos (PISA) ataskaitoje nurodoma, kad žemas žinių lygis ir socialinė atskirtis yra glaudžiai susiję. Aktyvus Europos Sąjungos piliečių dalyvavimas yra nepaprastai svarbus Europos socialinės sanglaudos ir vystymosi aspektas.

18.

ragina ES institucijas itin didelį dėmesį skirti sudėtingoms ir daugialypėms skurdo ir socialinės atskirties formoms, kurti suderintas strategijas ir prevencines priemones, kurių pagrindas — suteikti visuomenei daugiau galių.

19.

primygtinai ragina labiau atsižvelgti į problemas, su kuriomis susiduria vietos ir regionų valdžios institucijos, spręsdamos prieglobsčio prašančių asmenų ir nelegalių imigrantų atvykimo klausimus, ypač regionuose, esančiuose prie ES išorės sienų.

9.10.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 257/15

—

pabrėžia būtinybę sparčiai ir nuosekliai taikyti reglamentą visoje Sąjungos teritorijoje atsižvelgiant į naujos priemonės europinį pobūdį;

—

pabrėžia, kad ETBG, nustatydama Bendrijos teisinę struktūrą teritoriniam įvairių lygių dviejų ar daugiau valstybių narių institucijų bendradarbiavimui, gali suteikti postūmį horizontaliam Europos lygmens integracijos procesui, grindžiamam subsidiarumo ir artumo piliečiams principais;

—

pabrėžia, kad įvairių institucinių lygių dalyvavimas vienoje bendradarbiavimo struktūroje atveria galimybes naujoms daugialygmenio valdymo formoms, leidžia vietos ir regionų valdžios institucijoms Europoje imtis svarbaus vaidmens, skatinančio rengti ir įgyvendinti įvairių sričių Europos politiką ir prisidėti prie atviresnio, leidžiančio dalyvauti, demokratiškesnio, atsakingesnio ir skaidresnio valdymo Europoje;

—

patvirtina ketinimą atlikti svarbų vaidmenį informuojant apie ETBG priemonę ir ją propaguojant: imantis politinės mobilizacijos, komunikacijos iniciatyvų, kuriant tinklus, skirtus patirčiai bei geriausios praktikos pavyzdžiams keistis, bei vykdant tyrimus;

—

ragina Europos Komisiją būsimoje žaliojoje knygoje dėl teritorinės sanglaudos Europoje pateikti svarstymus dėl ETBG.

Pranešėja

:

Mercedes Bresso (IT/ESP), Pjedmonto regiono pirmininkė

1.

ypač džiaugiasi Reglamento dėl Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės (ETBG) priėmimu; tai yra veiksmingas atsakas į būtinybę gilinti Europos integraciją paisant regionų įvairovės ir pritaikant dabartinius valdymo sprendimus būsimiems Europos iššūkiams;

2.

supranta, kad ateityje Europos Sąjungos laukia esminiai pokyčiai, pavyzdžiui pakanka paminėti 2007 m. gruodžio 13 d. pasirašytą Lisabonos sutartį, neseniai išsiplėtusią Šengeno erdvę įtraukiant devynias naujas valstybes, 2008 m. pradžioje Kipre ir Maltoje įvestą eurą bei šiuo metu persvarstomą biudžetą;

3.

džiaugiasi iš esmės tuo, kad naująja Lisabonos sutartimi teritorinė sanglauda įtraukiama į Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnyje išdėstytus ES tikslus ir joje pripažįstama, jog ypatingas dėmesys turi būti skiriamas pasienio regionams. Tai aiškus pripažinimas, kad formuojant Sąjungos politiką būtina skatinti darnų ir išlaikantį pusiausvyrą policentrinės Europos teritorijos vystymą. RK ragina Europos Komisiją pateikti pasiūlymą dėl Europos lygio priemonių ir veiklos sričių, kurios ateityje būtų įgyvendinamos pagal šį tikslą.

4.

pripažįsta, kad Europos Sąjungos ir jos teritorijų ateitis priklausys nuo to, ar pavyks pasiekti didesnės sanglaudos politikos ir strategijų, skirtų konkurencingumui stiprinti, sinergijos, bei sektorinės politikos vystymo, kuri padeda (ypač nepalankiausias sąlygas turintiems regionams) priimti globalizacijos iššūkius taikant pasienio, tarpvalstybinius ir tarpregioninius metodus; pažymi, kad pasienio, tarpvalstybinis ir tarpregioninis bendradarbiavimas jau yra sukūręs ir toliau kuria pridėtinę vertę, būtent pridėtinę europinę, politinę, institucinę, ekonominę ir socialinę bei kultūrinę vertę;

5.

primena, kad teritorinė sanglauda yra svarbiausias Europos Sąjungos teritorinės darbotvarkės punktas. Tai rodo, jog teritorinei dimensijai ateityje būtina suteikti svarbesnį vaidmenį Europos sanglaudos politikoje ir kitose Bendrijos politikos srityse;

6.

mano, kad teritorinė sanglauda yra esminis veiksnys siekiant ekonominio augimo ir solidarumo tikslų bei kuriant didelio konkurencingumo socialinę rinkos ekonomiką, kurios tikslas — visiškas užimtumas, socialinė pažanga ir tvarus vystymasis;

7.

patvirtina, kad teritorinė sanglauda taip pat gali stiprinti konkurencingumą ir tvarų Europos regionų vystymąsi kartu siekiant 2008 m. valstybių narių atnaujintos Lisabonos strategijos tikslų;

8.

mano, kad teritorinis bendradarbiavimas ir visų pirma pasienio bendradarbiavimas yra labai svarbūs Europos integracijai ir yra vienas iš ES politinių prioritetų, ir primena ypatingą minėto teritorinio bendradarbiavimo svarbą atokiausiems regionams, esantiems kituose žemynuose;

9.

ragina Europos Komisiją būsimoje žaliojoje knygoje dėl teritorinės sanglaudos Europoje pateikti svarstymus dėl ETBG;

10.

remia teritorinį bendradarbiavimą kaip svarbią sanglaudos politikos priemonę, skirtą konkrečioms vietos problemoms spręsti ekonominiu, socialiniu ir kultūriniu bei aplinkosaugos požiūriu ypač svarbiuose sektoriuose;

11.

pabrėžia, kad teritorinis bendradarbiavimas yra tinkamas atsakas į būtinybę kuo geriau išlaikyti geografinę pusiausvyrą skirstant lėšas 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu,

12.

palankiai vertina faktą, kad sanglaudos politikoje teritorinis bendradarbiavimas 2007–2013 m. laikotarpiu gerokai išplečiamas:

13.

mano, kad Reglamentas (EB) Nr. 1082/2006 dėl Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės (ETBG) yra svarbi teisinė priemonė vietos valdžios institucijų bendradarbiavimui Europoje stiprinti, kadangi nustato visai Bendrijai vienodas taisykles, tiesiogiai taikomas visoms valstybėms narėms;

14.

mano, kad jos numatomas potencialas taip pat išaugs dėl tiesioginės sąsajos su Bendrijos acquis, kuri jai suteikia daugiau galios, ir tampa labiau tikėtina, jog ji sudarys teisės dalį; dėl šios sąsajos ji taps svaresnė bei dinamiškesnė nei tradicinės bendradarbiavimo priemonės;

15.

pabrėžia, kad ankstesni teisės aktai, kurie, beje, nauju reglamentu nebuvo panaikinti, dažnai kėlė neaiškumų;

16.

džiaugiasi tuo, kad dauguma Europos Tarybos acquis pateiktų pakeitimų teritorinio bendradarbiavimo srityje buvo įtraukti į ETBG reglamentą. Iš tiesų pirmąkart teritorinių valdžios institucijų teisę plėtoti bendradarbiavimą už valstybės sienų pripažino Europos Taryba, būtent 1980 m. Europos konvencijoje dėl pasienio bendradarbiavimo tarp teritorinių bendrijų ir valdžios organų bei jos papildomuose 1995 m. ir 1998 m. protokoluose;

17.

pažymi, kad ETBG yra priemonė, sukurianti naują europinę bendradarbiavimo struktūrą, kurios tikslas — spręsti įprastas teisines ir administracines problemas, kylančias vykdant ir administruojant keletą valstybių apimančias, pasienio, tarpvalstybines ir tarpregionines programas ir projektus bei sėkmingai sprendžiant teritorinio bendradarbiavimo klausimus apskritai;

18.

pabrėžia, kad ETBG prisideda prie teritorinio bendradarbiavimo iniciatyvų stabilumo ir saugumo, nes sukuriamos bendradarbiavimo grupės, kurioms suteikiamas juridinio asmens statusas bei lėšos, reikalingos projektams ir veiklai vykdyti — gaunant Bendrijos finansinį įnašą arba ne;

19.

patvirtina, kad ETBG gali suteikti veiksmingą Bendrijos, valstybių regionų priemonių koordinavimo ir vykdymo platformą daugelyje ypač svarbių sričių, tokių kaip infrastruktūra, įmonių konkurencingumas, moksliniai tyrimai ir inovacijos, profesinis mokymas, aplinkosauga ir rizikos prevencija, energetikos ir transporto tinklai, sveikatos apsauga ir socialinės paslaugos, tvarus ir policentrinis miestų vystymas;

20.

primena, kad Europos programos, tokios kaip INTERREG, paskatino steigti daugelį struktūrų ir priimti sutartis bei susitarimus, skirtus formuoti keleto valstybių savivaldos institucijų bendradarbiavimą per sieną bei regioninį bendradarbiavimą bendrų interesų srityse;

21.

mano, kad ETBG gali tapti nauja galimybe suteikti euroregionams teisinę struktūrą ir juos nuosekliai vystyti. Pastaraisiais metais jie, kaip bendradarbiavimo priemonių dalis, labai prisidėjo stiprinant tikrą bendradarbiavimą daugelyje sričių, padedančių plėtoti kaimynystės ryšius, suartinant tautas, perduodant žinias ir keičiantis gerąja praktika;

22.

pabrėžia, kad ETBG reglamentu nesiekiama panaikinti esamų euroregionų ar sukurti papildomą administracinę struktūrą, — tiesiog norima pasiūlyti patikimą transeuropinio teritorinio bendradarbiavimo formą;

23.

pabrėžia, kad ETBG — stipri decentralizuotą bendradarbiavimą įvairiose politikos srityse visoje Europos Sąjungoje skatinanti priemonė, siūlanti stabilias struktūras, galinčias paraginti piliečius dalyvauti veikloje ir kartu priimti sprendimus, kurie bus iki galo įgyvendinti ir netgi peraugs į ilgalaikį strateginį bendradarbiavimą;

24.

mano, kad ETBG gali ir turi būti pagrindine darbo priemone, pagerinančia prieigą prie paskolų rinkos siekiant finansuoti skirtingų ES teritorijų infrastruktūrą arba visuotinės svarbos paslaugas, kurios savo ruožtu duos pajamų gerai šių priemonių finansinei būklei užtikrinti;

25.

pabrėžia, kad viena iš priemonių, kurią reikia įgyvendinti Bendrijos lygiu, tai skatinti naudotis ETBG kaip pirmaeile bendradarbiavimo priemone dėl didelės supaprastinto politikos, planų ir bendradarbiavimo projektų valdymo teikiamos naudos ir platesnio geresnės administracinės praktikos naudojimo ES;

26.

mano, kad ETBG priemonės priėmimas gali ne tik prisidėti prie nuoseklesnės ir veiksmingesnės jau esamų bendradarbiavimo struktūrų veiklos siekiant racionaliau ir tikslingiau paskirstyti lėšas, bet ir pagerinti pasiektų rezultatų kokybę.

27.

patvirtina, kad ETBG gali iš esmės prisidėti prie veiksmingesnio lėšų skirstymo ir administravimo, nes joje visapusiškai dalyvauja vietos ir regionų valdžios institucijos bei teritorinio lygmens socialiniai ir ekonominiai suinteresuoti subjektai;

28.

pabrėžia, kad ETBG, nustatydama Bendrijos teisinę struktūrą teritoriniam įvairių lygių dviejų ar daugiau valstybių narių institucijų bendradarbiavimui, gali suteikti postūmį horizontaliam Europos lygmens integracijos procesui, grindžiamam subsidiarumo ir artumo piliečiams principais;

29.

pastebi, kad ETBG leidžia vietos ir regionų valdžios institucijoms Europoje imtis svarbaus vaidmens, skatinančio rengti ir įgyvendinti įvairių sričių Europos politiką ir prisidėti prie atviresnio, leidžiančio dalyvauti, demokratiškesnio, atsakingesnio ir skaidresnio valdymo Europoje;

30.

pabrėžia, kad įvairių institucinių lygių dalyvavimas vienoje bendradarbiavimo struktūroje atveria galimybes naujoms daugialygmenio valdymo formoms, o dalyviai pagal savo įgaliojimus prisideda prie bendros projekto sėkmės;

31.

nurodo, kad reglamento forma užtikrina visose valstybėse narėse vienodą teritorinio bendradarbiavimo reguliavimą ir sumažina dėl daugybės įvairių taisyklių atsirandančius skirtumus, pirmą kartą bus taikoma bendra tokios plačios geografinės apimties priemonė;

32.

mano, kad reglamento įgyvendinimą reikia tinkamai koordinuoti, kad skirtingi teisės aktai, kuriuos rengia valstybės narės Reglamentui (EB) 1082/2006 įgyvendinti, derėtų tarpusavyje ir nesukurtų kliūčių;

33.

pabrėžia būtinybę sparčiai ir nuosekliai taikyti Reglamentą visoje Sąjungos teritorijoje atsižvelgiant į naujos priemonės europinį pobūdį;

34.

pabrėžia, kad svarbu, laikantis Reglamento dėl ETBG preambulėje išdėstytų procedūrų, tinkamiausiais būdais nedelsiant įtraukti trečiąsias šalis į šios naujos Bendrijos priemonės įgyvendinimą;

35.

pastebi, kad kai kurios valstybės narės jau priėmė Reglamento įgyvendinimo nuostatas, tačiau pasilieka teisę šias priemones nuodugniai išnagrinėti ir įvertinti, ar jos atitinka taisyklių suderinimo ir teritorinio bendradarbiavimo skatinimo tikslus;

36.

apgailestauja, kad dauguma valstybių narių dar nepasirūpino reglamento įgyvendinimo nuostatų priėmimu, ir ragina atsakingas institucijas tai nedelsiant atlikti ir nedaryti kliūčių ir neužkrauti papildomos biurokratinės naštos ETBG steigti ir joms veikti visu pajėgumu;

37.

pabrėžia, kad ETBG buvo sukurta iš dalies tam, kad supaprastintų teritorinio bendradarbiavimo iniciatyvų valdymo ir vykdymo procedūras, ir todėl kiekvienoje valstybėje narėje reikia plataus nacionalinių, regionų ir vietos valdžios institucijų bendradarbiavimo atitinkamoje jų kompetencijos srityje;

38.

todėl mano, kad tiesioginis regionų ir vietos valdžios institucijų dalyvavimas, valstybių narių bendradarbiavimas ir keitimasis informacija turi lemiamą reikšmę;

39.

atkreipia dėmesį į tai, kad ETBG reglamentu į Bendrijos teisę įvedama nauja juridinio asmens kategorija, kuriam, nepaisant reikšmingų nuorodų į atskirų valstybių teisę laikantis tiesioginio taikymo ir tiesioginio veiksmingumo principų skirtingose valstybėse narėse turi būti iš esmės taikomos vienodos nuostatos;

40.

nurodo, kad Reglamento 2 straipsnyje nustatoma tiksli hierarchija, pagal kurią ne tik Bendrijos teisė, bet ir besikuriančių ETBG susitarimų ir įstatų nuostatos turi viršenybę prieš valstybės, kurioje įsikurs ETBG, teisę, tačiau viršenybės principas taikomas tik srityse, kurių Reglamentas neapima arba apima tik iš dalies;

41.

pabrėžia, kad Reglamento nuostatos, kuriose nedaromos nuorodos į nacionalinę teisę, tiesiogiai taikomos kiekvienu ETBG įsteigimo atveju;

42.

mano, kad Reglamentu potencialiems ETBG nariams iš mažiausiai dviejų skirtingų valstybių narių suteikiama teisė, kuria gali būti pasinaudota nedelsiant, įkurti ETBG laikantis reglamento nuostatų;

43.

primena, kad valstybės narės, neįvykdžiusios įsipareigojimo priimti atitinkamas įgyvendinimo nuostatas, menkina ETBG koncepcijos potencialą, todėl Komitetas prašo Europos Komisiją paraginti valstybes nares įvykdyti savo įsipareigojimus šioje srityje;

44.

yra įsitikinęs, jog Europos Komisija atlieka lemiamą vaidmenį užtikrinant ETBG veikimą visu pajėgumu, atitinkantį tikrąją reglamento dvasią;

45.

ragina Europos Komisiją skatinti valstybes nares priimti reikiamas įgyvendinimo nuostatas, taip pat deramai remti atsakingas pavienių valstybių įstaigas pateikiant joms gaires, aiškinimo kriterijus bei techninius nurodymus. Komisija galėtų pasinaudoti darbais, kuriuos atliko RK įsteigta ETBG ekspertų grupė;

46.

tikisi, kad Europos Komisija, jei ir toliau nebus imtasi veiksmų, apsvarstys galimybę pradėti sutarties pažeidimo procedūrą prieš tas valstybes nares, kurios be priežasties neįvykdė įsipareigojimų priimti priemones, būtinas reglamentui įgyvendinti;

47.

mano, kad Europos teritorinio bendradarbiavimo grupes galima propaguoti pasitelkiant konkrečias Bendrijos informacines ir mokymo priemones bei bet kurias kitas tinkamas priemones, įskaitant teisines, ekonomines ir finansines paskatas;

48.

mano, kad pagrindines ekonomines ir finansines paskatas galima suskirstyti į dvi kategorijas. Pirmajai kategorijai reikėtų numatyti konkrečią programą, finansuojamą bendrijos lėšomis ir tinkamą ERPF finansavimui, kuri prisidėtų prie naujos ETBG sukūrimo ex nihilo arba būsimų bendradarbiavimo projektų, įgyvendinamų pagal įprastus modelius, pakeitimo.

49.

mano, kad antrajai ekonominių finansinių paskatų kategorijai reikėtų Komisijos skelbiamo konkurso, į kurio sąlygas reikėtų įtraukti didesnio veiksmingumo kriterijų vertinant projektus, pateiktus siekiant įsteigti ETBG, ir tvarumo prognozę, kai projektas baigiamas. Tai padėtų ugdyti trumpalaikę ir vidutinės trukmės institucinę bendradarbiavimo kultūrą, kuria remiantis būtų ieškoma naujų finansavimo šaltinių papildomai prie Bendrijos biudžeto lėšų.

50.

kalbant apie teisines priemones, kurių reikia imtis, kad institucija sėkmingai veiktų visoje ES, pagrindinę atsakomybę turėtų prisiimti Komisija su Regionų komiteto teikiama technine pagalba;

51.

siūlo Europos Komisijai aktyviau imtis vidaus informavimo priemonių, skirtų jos generaliniams direktoratams, kad įgyvendinant Europos Sąjungos sektorinę politiką būtų skleidžiama informacija apie ETBG priemonę;

52.

yra pasirengęs bendradarbiauti su institucijomis dėl minėtų skatinimo priemonių;

53.

visų pirma, Sutarties 265 straipsniu jam suteikta ypatinga patariamoji kompetencija teritorinio bendradarbiavimo per sieną srityje:

54.

patvirtina ketinimą atlikti svarbų vaidmenį informuojant apie ETBG priemonę ir ją propaguojant: imantis politinės mobilizacijos, komunikacijos iniciatyvų, kuriant tinklus, skirtus patirčiai bei geriausios praktikos pavyzdžiams keistis, bei vykdant tyrimus;

55.

pabrėžia, kad sukurta ETBG ekspertų grupė dėl teritorinių klausimų, kurios užduotis — stebėti, kaip atskiros valstybės priima įgyvendinimo nuostatas, ir skatinti keitimąsi ETBG steigimo ir administravimo teritoriniu lygiu patirtimi;

56.

įsipareigoja nurodyti galimybes, atsirandančias tiek valstybių narių nacionalinėje teisėje, tiek ES kaimynystėje esančių trečiųjų valstybių teisėje, kad būtų galima išnaudoti visas ES ir šių trečiųjų šalių vietos valdžios institucijų bendradarbiavimo galimybes;

57.

intensyviau bendradarbiaus su visos Europos regioninėmis organizacijomis, turinčiomis didelę transeuropinio teritorinio bendradarbiavimo patirtį;

58.

pabrėžia, kad glaudus tarpinstitucinis bendradarbiavimas, kuris apima Europos institucijas, valstybių narių vyriausybes bei vietos ir regionų valdžios institucijas, yra esminė ETBG ir teritorinio bendradarbiavimo sėkmės prielaida.

9.10.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 257/20

—

mano, kad Europos Sąjunga privalo kuo skubiau sukurti konkrečią bendrą Europos Sąjungos imigracijos politiką atsižvelgdama į įvairių valdžios lygių įgaliojimus, tačiau vykdydama jai suteiktus įgaliojimus;

—

palankiai vertina Komisijos iniciatyvas nustatyti priemones, sudarančias palankias sąlygas teisėtai darbo jėgos migracijai, tuo labiau, kad nėra pusiausvyros tarp ribojančių kovos su neteisėta imigracija priemonių ir tų priemonių, kurių tikslas — skatinti teisėtą imigraciją ir ragina Komisiją parengti visapusišką Europos migracijos politiką, užtikrinančią, kad Europos lygmens priemonės suteiks papildomos naudos, kaip yra kvalifikuotos darbo jėgos atveju;

—

sutinka, kad nelegalus darbas yra vienas pagrindinių neteisėtos imigracijos veiksnių, todėl valstybės narės privalo dėti daugiau ir aktyvesnių pastangų, kad būtų imtasi visų reikiamų kovos su nelegaliu darbu priemonių;

—

apgailestauja, kad Regionų komiteto vaidmuo nepaminėtas nė viename pamatiniame dokumente, ir išreiškia susirūpinimą, kad teritoriniam aspektui skiriama per mažai dėmesio, nors vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmuo valdant migracijos reiškinį ir konsultacinis Regionų komiteto vaidmuo šioje srityje buvo pripažinti;

—

tvirtina, kad, plėtojant politikos išorės aspektą ir ES imigracijos valdymo priemones, kartu reikia stiprinti ir teritorinį aspektą vietos ir regionų valdžios institucijas įtraukiant į bendro požiūrio į migraciją formavimą. Todėl reikėtų užsitikrinti, kad Europos Komisija remia aktyvų Regionų komiteto vaidmenį pradiniame Bendrijos veiksmų etape;

—

palankiai vertina iniciatyvą, kuria siekiama skatinti apykaitinę migraciją; mano, kad ši migracija gali turėti teigiamos įtakos valstybių narių darbo rinkoms ir kilmės šalių vystimuisi.

Pranešėja

:

Anna Terróni i Cusí (ES/ESP), katalonijos autonominės vyriausybės atstovė Europos Sąjungoje

1.

mano, kad Europos Sąjunga privalo kuo skubiau sukurti konkrečią bendrą Europos Sąjungos imigracijos politiką atsižvelgdama į įvairių valdžios lygių įgaliojimus, tačiau vykdydama jai suteiktus įgaliojimus;

2.

palankiai vertina Komisijos iniciatyvas nustatyti priemones, sudarančias palankias sąlygas teisėtai darbo jėgos migracijai, tuo labiau, kad nėra pusiausvyros tarp ribojančių kovos su neteisėta imigracija priemonių ir tų priemonių, kurių tikslas — skatinti teisėtą imigraciją ir ragina Komisiją parengti visapusišką Europos migracijos politiką, užtikrinančią, kad Europos lygmens priemonės suteiks papildomos naudos, kaip yra kvalifikuotos darbo jėgos atveju;

3.

sutinka, kad nelegalus darbas yra vienas pagrindinių neteisėtos imigracijos veiksnių, todėl valstybės narės privalo dėti daugiau ir aktyvesnių pastangų, kad būtų imtasi visų reikiamų kovos su nelegaliu darbu priemonių;

4.

mano, kad norint kovoti su nelegalaus darbo rinka, pirmiausia reikėtų dėmesį atkreipti į tuos darbdavius ar asmenis, kurie įdarbina nelegaliai valstybėse narėse gyvenančius žmones. Patys imigrantai dažniausiai būna pažeidžiami ir gali būti išnaudojami amoraliais ir įstatymams prieštaraujančiais būdais;

5.

mano, kad bendras leidimas yra tinkama priemonė neteisėtai imigracijai sustabdyti; primena, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje užtikrinama teisė į gerą administravimą;

6.

laikosi nuomonės, kad labai svarbu bendradarbiauti su trečiosiomis šalimis siekiant suformuoti bendrą ir aiškų požiūrį į imigraciją. Tai pripažįsta ir Europos Vadovų Taryba, kurios 2005 m. išvadose primenama, kad „migracijos klausimai yra labai svarbus ES santykių su trečiosiomis šalimis, įskaitant visų pirma Sąjungos kaimyninius regionus, elementas“ (1);

7.

pabrėžia, kad sukūrus „judumo partnerystes“, pirmenybę reikėtų teikti trečiosioms šalims, kurios pasirengusios aktyviai kovoti su nelegalia migracija ir prekyba žmonėmis;

8.

palankiai vertina pasiūlymus aktyvesnį bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis plėtoti įgyvendinant „judumo partnerystes“ arba teikiant techninę pagalbą ir (arba) finansinę paramą; ragina Komisiją ieškoti naujų bendradarbiavimo formų, pagrįstų lygybės su kilmės ir tranzito šalimis principu ir užtikrinti savitarpio pasitikėjimą, kuris padėtų šioms šalims bendradarbiauti kovojant su neteisėta imigracija ir nustatyti teisėtos imigracijos valdymo priemones;

9.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka pagrindinį vaidmenį vedant derybas ir plėtojant ryšius su kilmės ir tranzito šalimis, ypač vystymosi ir bendradarbiavimo srityje. Primena, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms tenka svarbus vaidmuo užtikrinant sėkmingą programų, visų pirma — AENEAS, MEDA ir TACIS, įgyvendinimą; pabrėžia, kad imigrantų bendruomenių dėka su kilmės ir tranzito šalimis užmegzti tvirti ryšiai ir apie jas daug sužinota;

10.

apgailestauja, kad Regionų komiteto vaidmuo nepaminėtas nė viename iš pamatinių dokumentų, ir išreiškia susirūpinimą, kad teritoriniam aspektui skiriama per mažai dėmesio, nors vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmuo valdant migracijos reiškinį ir konsultacinis Regionų komiteto vaidmuo šioje srityje buvo pripažinti;

11.

tvirtina, kad, plėtojant politikos išorės aspektą ir ES imigracijos valdymo priemones, kartu reikia stiprinti ir teritorinį aspektą vietos ir regionų valdžios institucijas įtraukiant į bendro požiūrio į migraciją formavimą. Todėl reikia užtikrinti, kad Europos Komisija remtų aktyvesnį Regionų komiteto vaidmenį pradiniu Bendrijos veiksmų tarpsniu (2);

12.

pabrėžia vietos ir regionų administracijos darbą įgyvendinant imigrantų integravimo politiką ir užtikrinant gerą patekimo į darbo rinką priemonių veikimą ir primena, kad vietos ir regionų valdžios institucijos gali atlikti svarbų vaidmenį mokant darbuotojus migrantus, kaip dalyvauti Europos darbo rinkoje arba kaip, nusprendus sugrįžti, patekti į savo kilmės šalies darbo rinką;

13.

primena, kad vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka pagrindinį vaidmenį imigrantams (teisėtiems ir neteisėtiems) teikiant viešąsias paslaugas, visų pirma susijusias su prieglobsčio politika, sveikatos apsauga, švietimu ir būstu. Kaip primenama 2006 m. balandžio mėn. įvykusios Europos Sąjungos sostinių regionų parlamentų penktosios konferencijos deklaracijoje, dėl imigracijos reiškinio kai kurie regionai ir savivaldybės patyrė ir patiria didelių išlaidų viešųjų paslaugų srityje; todėl reikia ieškoti naujų būdų, kaip vietos ir regionų administracija galėtų atlikti aktyvesnį vaidmenį rengiant nacionalines iniciatyvas ir strategijas patekimo ir įtraukimo į darbo rinką srityje;

14.

pritaria sąvokos „neteisėta imigracija“ vartojimui, kadangi daugelyje oficialių ES kalbų žodis nelegalus yra glaudžiai susijęs su nusikalstama veika, ir bet kokiu atveju ragina atsisakyti termino „nelegali imigracija“;

15.

atkreipia dėmesį, kad paminėtos ir kitos ES politikos kryptys, galinčios turėti įtakos migrantams, pvz., vystymosi politika, ES užimtumo strategija ar kitos socialinės ir ekonominės politikos kryptys; todėl prašo siekti geresnio koordinavimo su visomis šiomis politikos kryptimis, turinčiomis įtakos imigrantams;

16.

ragina Komisiją atsižvelgti į valstybių narių darbo jėgos poreikio prognozes, paremtas valstybių narių Eurostatui pateikta informacija ir sunkiai užpildomų darbo vietų sąrašais, kad būtų galima susidaryti aiškesnę nuomonę apie įvairių valstybių narių veiksmus ir prognozes. Tačiau šiuo atveju būtina atsižvelgti į nacionalines kompetencijas suteikti leidimus trečiųjų šalių piliečiams patekti į darbo rinką;

17.

pabrėžia, kad svarbu turėti patikimą ir atnaujintą statistinių duomenų sistemą, kuri suteiktų valstybėms galimybę savanoriškai keistis su užimtumo politika ir darbo rinka susijusia informacija ir patirtimi, kaip numatyta Tarybos reglamente (EB) Nr. 862/2007 dėl Bendrijos migracijos statistikos ir tarptautinės apsaugos statistikos (3);

18.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos gali atlikti svarbų vaidmenį renkant informaciją ir statistinius duomenis, ir dar kartą atkreipia dėmesį, kad vietos ir regionų valdžios institucijos gali prisidėti kuriant ES imigracijos portalą arba, pvz., plečiant EURES tinklo paslaugų spektrą. Vietos ir regionų valdžios institucijos savo ruožtu valdo daugelį interneto portalų, kurie gali papildyti minėtas iniciatyvas;

19.

reiškia susirūpinimą, kad konkrečiai nepaminėti Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) iniciatyva valstybių narių pasirašyti tarptautiniai susitarimai; primena, kad valstybės narės turi veikti vadovaudamosi 1998 m. TDO deklaracija dėl pagrindinių principų ir teisių darbe, 2004 m. TDO veiksmų planu dėl migruojančių darbuotojų ir apskritai gerbdamos pagrindines asmens teises, įtvirtintas galiojančiose tarptautinėse sutartyse;

20.

mano, kad itin svarbu sukurti vietos ir regionų valdžios institucijų tinklą siekiant nustatyti bendras statistines priemones ir rodiklius, kurie padėtų tiksliau sužinoti realios migracijos padėtį;

21.

nori pabrėžti, kaip svarbu skatinti kurti nuolatines darbo grupes ir forumus (konferencijas, seminarus ir kt.) siekiant keistis patirtimi ir geros praktikos pavyzdžiais priimant migrantus ir užtikrinant jų socialinę bei profesinę integraciją;

22.

pritaria tam, kad valstybės narės ratifikuotų Tarptautinę visų darbininkų migrantų ir jų šeimos narių teisių apsaugos konvenciją;

23.

palankiai vertina iniciatyvą, kuria siekiama skatinti apykaitinę migraciją; mano, kad ši migracija gali turėti teigiamos įtakos valstybių narių darbo rinkoms ir kilmės šalių vystymuisi;

24.

pripažįsta, kad apykaitinė migracija gali padėti užmegzti naudingą ryšį tarp kilmės šalies ir priimančiosios šalies ir tapti priemone dialogui, bendradarbiavimui ir abipusiam supratimui skatinti;

25.

perspėja, kad apykaitinė migracija turi tinkamai (priešingu atveju ji gali tapti neteisėtos imigracijos kanalu) veikti, kad būtų sukurti veiksmingi būdai, užtikrinantys migrantų grįžimą ir skatinantys apykaitinį judėjimą. Kartu primena, kad apykaitinė migracija negali pakeisti nuolatinės migracijos ar riboti valstybių narių imigrantų integracijos politikos iniciatyvų;

26.

rekomenduoja stiprinti imigracijos politikos ir kitų ES kompetencijai priklausančių politikos krypčių ryšius siekiant gerinti kilmės šalių ekonominę ir socialinę padėtį ir „sumažinti paskatas nelegaliai migruoti“ (4);

27.

palankiai vertina judumo partnerystes su trečiosiomis šalimis; pripažįsta, kaip svarbu skatinti asociacijos susitarimus su kilmės šalimis. Komisija savo komunikate pabrėžia, kad siekiant sukurti judumo partnerystes, būtina atsižvelgti į kompetencijos pasiskirstymą tarp Europos bendrijos ir valstybių narių. Jose turi būti numatyti bendro migracijos srautų valdymo instrumentai ir priemonės, kurios padėtų kovoti su neteisėta imigracija ir palengvintų neteisėtų imigrantų readmisiją bei grąžinimą ir mechanizmus, skatinančius šių šalių ekonomikos plėtrą;

28.

pabrėžia, kad, be kitų įsipareigojimų, svarbu sudaryti readmisijos susitarimus su trečiosiomis šalimis, ir pareiškia, kad šie repatriacijos veiksmai privalo būti vykdomi gerbiant migrantų teises ir tarptautiniu mastu pripažintas teises;

29.

prašo pripažinti vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį vykdant tarptautinį bendradarbiavimą per sieną; ragina palengvinti vietos ir regionų valdžios dalyvavimą įgyvendinant Europos kaimynystės politiką; ragina vietos ir regionų valdžios institucijas bendradarbiauti su kilmės šalių regionų valdžios institucijomis pasinaudojant Europos Komisijos programomis ir visų pirma atokiausių regionų ir kaimyninių trečiųjų šalių bendra bandomąja regioninio bendradarbiavimo iniciatyva; todėl primena, kad būtent šios institucijos geriausiai supranta imigracijos ekonominį ir socialinį poveikį ir jos pasekmes kilmės šalims;

30.

primena, kad būtina analizuoti apykaitinės migracijos pasekmes kilmės šalyse ir tirti piniginių perlaidų poveikį joms. Ragina, remiantis tyrimais, taikyti priemones, būtinas palankioms sąlygoms minėtoms perlaidoms sudaryti;

31.

pageidauja, kad būtų išnagrinėtos galimybės į judumo partnerystes įtraukti migracijos srautų kilmės ir paskirties regionus ir miestus, kadangi tai leistų sudaryti palankias sąlygas imigrantų judumui ir turėtų teigiamo poveikio jų integravimuisi į visuomenę;

32.

pabrėžia, kad būtina skatinti priemones, skatinančias imigravusių darbuotojų, teisėtai gyvenančių ir dirbančių kurioje nors valstybėje narėje, judumą ES teritorijoje;

33.

pabrėžia, kad trečiosios šalys, dalyvaujančios judumo partnerystėse, turi stengtis veiksmingai skatinti migrantus grįžti į kilmės šalį ir joje vėl integruotis taikant aktyvias priemones, skirtas gamybos infrastruktūrai ir tinkamoms darbo sąlygoms kurti. Priimančios šalies valdžios institucijos turi priminti šį aspektą kilmės šalims, su kuriomis jos yra sudariusios judumo partnerystę, ir padėti patarimais bei kitais būdais, kuriems nereikia finansinių išteklių;

34.

teigiamai vertina pasiūlymą dėl ilgalaikių daugkartinio įvažiavimo vizų, kurios skatina apykaitinę migraciją; remia iniciatyvas, kurios skatina trečiųjų šalių piliečius, anksčiau gavusius leidimą studijuoti, ir tuos, kurie jau dalyvavo apykaitinės migracijos programose ir laikėsi grįžimo įsipareigojimų, dalyvauti valstybių narių darbo rinkose;

35.

ragina Komisiją dėti visas pastangas, kad į savo kilmės šalį grįžę apykaitiniai migrantai galėtų ten pervesti savo sukauptas pensijų teises;

36.

palankiai vertina aktyvesnį skatinimą bendradarbiauti su trečiosiomis šalimis, kuris papildo kitas priemones, ir skatina vietos ir regionų valdžios institucijas dalyvauti vystymosi projektuose;

37.

pritaria pasiūlymui trečiosiose šalyse kurti bendrus prašymų išduoti vizas centrus; prašo, kad dėl šios iniciatyvos biurokratinių formalumų ne padaugėtų, o jie taptų paprastesni ir lankstesni;

38.

pritaria Komisijos ketinimui kovoti su neteisėtu trečiųjų šalių piliečių darbu. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ekonominės, administracinės ir, atsižvelgiant į padarytos veikos sunkumą, baudžiamosios sankcijos, užtikrinančios ES taisyklių laikymąsi, priklauso valstybių narių kompetencijai, išskyrus sankcijas ES teisės veiksmingumui užtikrinti;

39.

teigia, kad būtina įvertinti sąvokų „darbdavys“ ir „verslininkas“ vartojimo direktyvos tekste skirtingomis kalbomis pagrįstumą, ir mano, kad tuo atveju, kai pagal valstybės narės vidaus teisę šios sąvokos yra skiriamos, reikėtų vartoti sąvoką „darbdavys“, o ne „verslininkas“, kad verslumas nebūtų siejamas su nusikalstama veika ir būtų įtraukti tie atvejai, kai teisėtai įdarbinti gali verslininko statuso neturintis asmuo;

40.

tvirtina, kad su neteisėtu darbu turi būti kovojama taikant sankcijas neteisėtus darbuotojus samdantiems darbdaviams, o taip pat darbo inspekcijai aktyviau vykdant patikrinimus, tobulinant legalaus įdarbinimo būdus ir kuriant alternatyvias sistemas, kurios padėtų skatinti geriausią praktiką. Darbo inspekcijos patikrinimų rezultatai turėtų būti viešai skelbiami, kad vartotojai ir potencialūs darbdaviai sprendimus priimtų turėdami informacijos;

41.

mano, kad kova su nelegaliu darbu, kuris yra viena pagrindinių nuolatinių neteisėtos migracijos srautų priežastis, turi tapti ES prioritetu imantis veiksmų imigracijos politikos srityje; laikosi nuomonės, kad, nustatant direktyvos teisinį pagrindą, turi būti siekiama kovoti su neteisėtu darbu ir kartu sumažinti neteisėtą migraciją, o ne atvirkščiai;

42.

primena, kad vietos ir regionų valdžios institucijos, laikydamosi nacionalinės teisės aktų, gali atlikti svarbų vaidmenį taikant darbo rinkos kontrolės ir priežiūros priemones ir kad gali tekti skirti daugiau žmogiškųjų ir materialių išteklių, kad būtų atliekama daugiau patikrinimų;

43.

mano, kad, kovojant su neteisėtu darbu, ypatingą dėmesį reikėtų skirti kovai su nelegaliu migrantų įvežimu ir prekyba žmonėmis; smerkia nusikalstamų grupuočių ir nusikaltėlių tinklų vaidmenį skatinant neteisėtos imigracijos reiškinį apskritai ir konkrečiai — išnaudojimą darbo rinkoje. Tai tapo pelninga nusikalstama veika;

44.

remia iniciatyvas, kuriomis siekiama kovoti su neteisėtu darbu; rekomenduoja skatinti bendras įvairių lygių (nacionalinių, regionų ir vietos) valdžios institucijų ir socialinių partnerių (visų pirma darbdavių organizacijų ir profesinių sąjungų, o taip pat NVO ir asociacijų) iniciatyvas šioje srityje; ragina imtis sąmoningumo didinimo ir informavimo iniciatyvų tam tikruose sektoriuose siekiant atgrasyti darbdavius nuo neteisėto darbuotojų samdymo ir informuoti juos apie teisėto darbuotojų samdymo pranašumus;

45.

mano, kad nevertėtų į direktyvos taikymo sritį neįtraukti privačių asmenų, kuriems dirba neteisėti darbuotojai; tačiau įspėja, kad šios problemos nepavyks išspręsti, jei nebus rasti lankstūs ir papildomi teisėto įdarbinimo sprendimai siekiant sumažinti darbo jėgos trūkumą darbo rinkoje;

46.

atkreipia dėmesį, kaip svarbu didinti laikino įdarbinimo lankstumą ir greitumą bei apibrėžti sezoninės imigracijos galimybes, kaip numatyta 2005 m. Teisėtos migracijos politikos plane. Tai padėtų išvengti besitęsiančios neteisėto įdarbinimo praktikos;

47.

atkreipia dėmesį, kad Europos Sąjungoje daugelis moterų imigrančių yra itin pažeidžiamos profesiniu ir asmeniniu požiūriu, ir ragina šiam klausimui skirti daugiau dėmesio;

48.

pritaria sprendimui trečiųjų šalių piliečiams, patenkantiems į šio pasiūlymo taikymo sritį, netaikyti sankcijų, net jei reikalavimas priimti sprendimą dėl grąžinimo arba išsiuntimo (5) gali būti laikomas nuobauda; palankiai vertina pažeidėjams skiriamas ekonomines sankcijas, visų pirma grąžinimo išlaidų apmokėjimą; prie šių išlaidų būtų galima pridėti imigranto apgyvendinimo ir pragyvenimo, kol bus užbaigta grąžinimo procedūra, išlaidas; pabrėžia, kad Europos Sąjunga turėtų užtikrinti teisės aktų, kuriuose numatytos su grąžinimu susijusios priemonės, nuoseklumą, ir jų atitikimą pagrindinėms žmogaus teisėms;

49.

rekomenduoja priimti sprendimus, kurie leistų užtikrinti, kad į savo šalį grįžusiems darbuotojams bus sumokėtas jų uždirbtas, bet negautas darbo užmokestis;

50.

pageidauja, kad valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos užtikrintų geresnę apsaugą darbuotojams, su kuriais buvo blogai elgiamasi; prašo išnagrinėti galimybę jiems suteikti ilgalaikį leidimą gyventi, visų pirma ypatingai sunkiais atvejais vadovaujantis Direktyva 2004/81/EB dėl leidimo gyventi šalyje išdavimo trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra prekybos žmonėmis aukos arba kurie dalyvavo vykdant nelegalios imigracijos padėjimo veiksmus, bendradarbiaujantiems su kompetentingomis institucijomis;

51.

palankiai vertina iniciatyvas, kuriomis siekiama skatinti teisėtus imigracijos į ES kanalus bei pastangas suderinti skirtingus ir sudėtingus patekimo į valstybių narių darbo rinkas mechanizmus;

52.

pabrėžia, kad būtinos tam tikros priemonės, pvz., „mėlynoji kortelė“, kurių tikslas — padaryti Europos Sąjungą patrauklesnę kvalifikuotų ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų migracijos srautams, patenkinti Europos darbo rinkų poreikius ir sėkmingai įgyvendinti Lisabonos strategiją. Komisija raginama tiksliau apibrėžti sąvokas „kvalifikuoti“ ir „aukštos kvalifikacijos“ migrantai ir siūlo, kad šiame apibrėžime būtų atsižvelgta į migranto išsilavinimo lygį, darbo patirtį, kalbų mokėjimą ir kitus svarbius veiksnius;

53.

pažymi, kad nereikėtų nuvertinti nekvalifikuotų ar menkos kvalifikacijos darbuotojų tam tikrose Europos darbo rinkose, ir primena Komisijai, jai išanalizavus ir įvertinus nekvalifikuotų ir menkos kvalifikacijos darbuotojų įdarbinimo galimybes, Europos Vadovų Tarybos įsipareigojimus suderinti priėmimo procedūras dėl su darbo rinka susijusių priežasčių, kaip numatyta Teisėtos migracijos politikos plane;

54.

laikosi nuomonės, kad „mėlynąją kortelę“ reikėtų išduoti ne tik kvalifikuotiems darbuotojams, prašantiems leidimo atvykti į ES teritoriją. Ją reikėtų išduoti ir tiems, kurie jau gyvena vienos iš valstybių narių teritorijoje;

55.

mano, kad labai svarbu kaupti patikimus pagrindinius duomenis apie kvalifikuotos darbo jėgos poreikius valstybių narių darbo rinkose; ragina Komisiją, vadovaujantis Reglamentu Nr. 862/2007, parengti bendrą, veiksmingą šios srities statistinių duomenų rinkimo ir pateikimo metodą;

56.

prašo valstybių narių skatinti vietos ir regionų valdžios institucijas dalyvauti nustatant trečiųjų šalių piliečių, atvykstančių užimti laisvų aukštos kvalifikacijos darbo vietų, kvotas; apgailestauja, kad ši nuostata nebuvo konkrečiai paminėta pasiūlyme priimti direktyvą;

57.

sunerimęs, kad aukštos kvalifikacijos darbuotojų judumui gali pakenkti reikalavimas pirmojoje valstybėje narėje gyventi ne mažiau kaip dvejus metus; ragina Komisiją ieškoti kitų sprendimų, kurie padėtų užtikrinti darbo jėgos judumą ir tenkintų nacionalinių darbo rinkų poreikius;

58.

palankiai vertina aukštos kvalifikacijos darbuotojų šeimų narių atvykimo sąlygas. Šis aspektas gali turėti lemiamos reikšmės įdarbinant aukštos kvalifikacijos darbuotojus. Tai rodo kitų šalių, pvz., Australijos, Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų, patirtis;

59.

primena, kaip svarbu sustabdyti „protų nutekėjimą“ iš besivystančių šalių; išreiškia susirūpinimą dėl Tarptautinės darbo organizacijos pareiškimų, kad kvalifikuotų darbuotojų įdarbinimo programos (įskaitant ir pastarąsias Komisijos iniciatyvas dėl apykaitinės migracijos) gali paaštrinti protų nutekėjimo problemas (6);

60.

rekomenduoja, remiantis informacija ir statistiniais duomenimis, atlikti patikimą protų nutekėjimo ir jo poveikio kilmės šalims tyrimą siekiant kartu su kilmės šalimis rasti bendrus sprendimus ir kuo labiau išvengti šio reiškinio keliamo pavojaus ir pasekmių;

61.

ragina Komisiją imtis visų tinkamų priemonių protų apykaitai, kaip protų nutekėjimo alternatyvai, skatinti, kadangi pagal šią sąvoką migrantai grįžta į savo kilmės šalis ir dalijasi priimančioje šalyje įgytais įgūdžiais (7), o tai sudaro sąlygas spartesniems ir glaudesniems kilmės bendruomenių ir priimančių bendruomenių ryšiams;

62.

palankiai vertina pasiūlymą dėl bendros paraiškos gauti leidimą ir gyventi, ir dirbti; ragina patobulinti administracines procedūras sudarant sąlygas lengviau gauti tokį leidimą;

63.

palankiai vertina visus pasiūlymus supaprastinti patekimo į ES darbo tikslais procedūras ir prašo supaprastinti paraiškų pateikimo ir leidimų patvirtinimo tvarką siekiant užtikrinti veiksmingą sistemos veikimą;

64.

mano, kad bendras leidimas yra gera priemonė spręsti neatitikimų problemą, kuri labai gaji Europos Sąjungos šalyse ir silpnina Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje pripažintą teisę į gerą administravimą;

65.

palankiai vertina visų turinčių bendrą leidimą bendrų teisių pripažinimą; primena, kad šios teisės turi būti pripažintos kaip susijusios su TDO tarptautine žmonių saugos darbe sistema;

66.

primena, kad nuomonėje CdR 233/2006 (8) pabrėžiama, jog svarbu patobulinti imigrantų kvalifikacijos ir apskritai profesinių įgūdžių pripažinimo ir atitikimo mechanizmus siekiant sudaryti sąlygas labiau jų gebėjimus atitinkančiai integracijai;

67.

palankiai vertina garantijas, susijusias su bendros paraiškos dėl bendro leidimo pateikimo tvarka, visų pirma būtinybę pagrįsti paraiškos atmetimą ir galimybę pateikti skundą atmetimo atveju;

68.

pabrėžia, kad valstybės narės, laikydamosi subsidiarumo principo, privalo atsižvelgti į vietos ir regionų valdžios institucijas rengdamos imigracijos politiką, visų pirma integracijos į darbo rinką srityje, kad jos (vietos ir regionų valdžios institucijos) galėtų dalyvauti priimant sprendimą dėl užsieniečių, galinčių patekti į jų teritoriją, skaičiaus nustatymo ir dėl jų profesinių gebėjimų.

9.10.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 257/26

—

yra įsitikinęs, kad demokratijos ir žmogaus teisių vertybės, kurios skelbiamos prie Lisabonos sutarties pridedamoje Pagrindinių teisių chartijoje, yra kertinis Europos integracijos proceso akmuo, ir kad geresnė žmogaus teisių apsauga ES padės propaguoti demokratiją ir žmogaus teises plėtojant ES išorės santykius.

—

pabrėžia, kad demokratija ir žmogaus teisės pirmiausia yra pasaulinės svarbos klausimai ir visuotinės vertybės, ir daugelyje visuomenių vietos valdžios institucijos yra arčiausiai piliečių esančios institucijos, kurių pareiga šias teises įgyvendinti. Kadangi ši priemonė pirmiausia skirta valstybės institucijų kūrimui, joje galėtų būti daugiau dėmesio skiriama vietos ir regionų valdžios institucijoms.

—

taip pat atkreipia dėmesį ir į Regionų komiteto rinkimų stebėjimo strategiją, kurią būtų galima panaudoti 5 tikslui įgyvendinti ir taip aktyviau kurti liaudies demokratiją ir ugdyti gyventojų atsakomybę už demokratinį procesą.

—

mano, kad parama rinkimų stebėjimui yra svarbi demokratijos raidos dalis ir yra įsitikinęs, kad būsimose ES rinkimų stebėjimo strategijose ypatingą dėmesį reikėtų skirti vietos ir regionų rinkimų trečiosiose šalyse stebėjimui.

—

mano, kad ES stebint nacionalinius rinkimus, daugiau dėmesio reikėtų skirti demokratijos propagavimo vietos ir regionų lygmenimis poveikio įvertinimui.

Pranešėja

:

Heini Utunen (FI/LDAE), Jyväskylä miesto tarybos narė

1.

Pažymi, kad, jo įsitikinimu, demokratijos ir žmogaus teisių vertybės, kurios skelbiamos prie Lisabonos sutarties pridedamoje Pagrindinių teisių chartijoje, yra kertinis Europos integracijos proceso akmuo, ir kad geresnė žmogaus teisių apsauga ES padės propaguoti demokratiją ir žmogaus teises plėtojant ES išorės santykius.

2.

Teikia ypatingą svarbą tam, kad Europos Sąjunga demokratija ir žmogaus teises laiko visuomeninėmis vertybėmis, kurias reikėtų aktyviai propaguoti visame pasaulyje bei remia pastangas siekti šių vertybių trečiosiose šalyse.

3.

Primena, kad Regionų komitetas laikosi nuoseklios pozicijos, kad tikras demokratinis valdymas galimas tik perdavus pakankamai įgaliojimų ir kompetencijos vietos ir regionų lygmeniui; bendradarbiaudamos, kai ieškoma apčiuopiamų konkrečių kasdienių problemų sprendimo, vietos ir regionų valdžios institucijos gali ugdyti pasitikėjimą tarp valstybių, pasitikėjimą vietos demokratija ir tikėjimą kultūrų dialogu. Jos gali užtikrinti didesnę vietos atsakomybę ir tvaresnį pajėgumų didinimą remiant demokratiją ir propaguojant žmogaus teises.

4.

Pabrėžia, kad demokratija ir žmogaus teisės pirmiausia yra pasaulinės svarbos klausimai ir visuotinės vertybės, ir daugelyje visuomenių vietos valdžios institucijos yra arčiausiai piliečių esančios institucijos, kurių pareiga šias teises įgyvendinti. Kadangi ši priemonė pirmiausia skirta valstybės institucijų kūrimui, joje galėtų būti daugiau dėmesio skiriama vietos ir regionų valdžios institucijoms.

5.

Pripažįsta, kad EIDHR ypatingas vaidmuo tenka prisidedant prie demokratijos raidos ir stiprinimo ir teisinės valstybės kūrimo trečiosiose šalyse visame pasaulyje, taip pat ši priemonė svarbi formuojant nuoseklų ir darnų požiūrį į ES veiklą šioje srityje.

6.

Mano, kad EIDHR — apčiuopiama Europos vertybė, stiprinanti Europos poziciją propaguojant demokratiją ir žmogaus teises trečiosiose šalyse. RK pabrėžia, kad ES ketinimas skatinti demokratiją nereiškia, kad ES turėtų arba galėtų eksportuoti jos modelį arba primesti jį trečiosioms šalims. EIDHR suteikia galimybę veiksmingiau skleisti bendrus asmens laisvės principus. Regionų komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Sąjungos Tarybos priimta Europos vietos savivaldos chartija daugeliui besiformuojančios demokratijos valstybių Europoje suteikė postūmį ir gaires kurti gerai veikiančią vietos savivaldą. Tam pačiam tikslui pasitarnaus ir naujas Europos vietos ir regionų savivaldos kongreso parengtas Regionų demokratijos chartijos projektas.

7.

Komitetas mano, kad, atsižvelgiant į strategijos tikslą teikti paramą nesvarbu, ar su ja sutinka trečiųjų šalių vyriausybės, atitinkamų šalių demokratiškai išrinktos vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų būti laikomos partnerėmis siekiant EIDHR tikslų: jas reikia vienareikšmiškai įtraukti į subjektų sąrašą tokiu pačiu statusu kaip ir pilietinės visuomenės organizacijos.

8.

Primena, kad Regionų komitetas neseniai parengė keletą priemonių savo politikai šalyse, su kuriomis Komitetas yra užmezgęs ryšius, įgyvendinti: pirmiausia paminėtinas trijų darbo grupių — Vakarų Balkanų, Turkijos ir Kroatijos — sukūrimas, ir Europos kaimynystės politikai skirtų konferencijų ciklo organizavimas. Taip susidarė sąlygos nuolatiniam politiniam dialogui ir apsikeitimui geriausia praktika su vietos ir regionų lygmens atstovais iš trečiųjų šalių.

9.

Komitetas būtų labiau linkęs šią priemonę ir jos tikslus įgyvendinti vadovaudamasis ilgalaikiu strateginiu požiūriu. Prioritetinės sritys kiekvienu programavimo laikotarpiu keitėsi, todėl sudėtinga programos ir jos iniciatyvų ilgalaikė raida ir vertinimas. Išsamus užbaigtų programų įvertinimas ir tikslios ataskaitos padeda kurti naujas programas.

10.

Komitetas atkreipia dėmesį į tai, jog būtina racionalizuoti paraiškų dėl EIDHR finansavimo pateikimo tvarką, taip pat ragina supaprastinti ir konkrečią programos eigą, kad ir ne tokios organizuotos struktūros galėtų pasinaudoti šia priemone ir su ja visapusiškai ir lanksčiai dirbti. Kadangi EIDHR yra palyginti nedidelės apimties finansavimo priemonė, kad ji būtų sėkminga, būtina vadovautis atrankos ir strateginės svarbos principais.

11.

Rekomenduoja, kad strategija būtų vertinama iš trečiųjų šalių vietos ir regionų valdžios institucijų bei subsidiarumo perspektyvos. EIDHR įgyvendinimas ir administravimas neturėtų tiek padidinti biurokratijos, kad ji taptų kliūtimi projektams, kurie svarbūs vietos subjektams. Reikėtų leisti kuo daugiau lankstumo, kad būtų išvengta diskriminacijos, kurią galėtų lemti sudėtingos struktūros.

12.

Kadangi Regionų komitetas yra pasiryžęs siekti demokratijos, gero valdymo, stiprinti Europos vertybes ir žmogaus teises, jo dalyvavimas strategijoje yra pagrįstas. Iš penkių siūlomų tikslų 2010–2013 m. daugiamečiame plane ypatingą dėmesį reikėtų skirti vietos ir regionų valdžios institucijų įtraukimui pagal 2 tikslą. RK atkreipia dėmesį ir į Regionų komiteto rinkimų stebėjimo strategiją, kurią būtų galima panaudoti 5 tikslui įgyvendinti ir taip aktyviau kurti liaudies demokratiją ir ugdyti gyventojų atsakomybę už demokratinį procesą.

13.

Atkreipia dėmesį į tai, kad nors šiuo tikslu pirmiausiai remiamos nevyriausybinės organizacijos, reikėtų pripažinti, kad kai kuriose šalyse ir regionuose žmogaus teisių gynėjai ir net savivaldybių tarnautojai susiduria su tam tikra rizika dėl savo pareigų ir kasdienio darbo. Reikėtų pasistengti suteikti jiems paramą.

14.

Mano, kad ilgalaikėje perspektyvoje dalyvaujamoji ir integruojanti vietos ir regionų lygmens demokratija yra geriausias būdas sukurti į piliečių poreikius orientuotą ir sklandžiai veikiančią demokratinę sistemą, kuri remiasi geru valdymu ir kuria piliečiai pasitiki ir kurią palaiko.

15.

Ragina laikytis integruojamosios demokratijos modelių, pavyzdžiui, lygiaverčio vyrų ir moterų, tradicinių bendruomenių (kur jų yra) ir vietinių mažumų politinio atstovavimo. Be to, mažumų bendruomenių ir neįgaliųjų, vaikų ir jaunimo dalyvavimas politikoje yra viena sričių, kuriose labai svarbu keistis geriausia praktika su vietos valdžios institucijomis ir joms padėti, skatinant piliečių dalyvavimą.

16.

Pažymi, kad svarbus gero valdymo, paremto plačiu politiniu atstovavimu ir dalyvavimu, bruožas — pripažinti, kad geriausi sprendimai turi būti priimami kiek įmanoma arčiau piliečių.

17.

Pabrėžia, kad demokratiniai atskaitomybės procesai, pradedant nuo vietos ir regionų lygmens, nepaprastai svarbūs užtikrinant valdymo skaidrumą, kovojant su korupcija ir mažinant skurdą.

18.

Mano, kad vietos ir regionų valdžios institucijos, galėdamos tiesiogiai ir ne taip formaliai bendrauti su žmonėmis, stengdamosi pirmiausiai rasti praktinius piliečių kasdieninių problemų sprendimus, atlieka svarbų vaidmenį stiprinant nesutariančių interesų grupių bendradarbiavimą vietos lygmeniu.

19.

Mano, kad pilietinė visuomenė, vietos nevyriausybinės organizacijos (NVO) ir bendruomenių organizacijos, remiančios pagrindines laisves ir žmogaus teises, bei vietos žmogaus teisių gynėjai, įgyvendindami politines, ekonomines ir socialines teises vietos lygmeniu, geriausių rezultatų gali pasiekti, jei jų veikla pripažįstama ir darbe nesusiduriama su grasinimais, priekabiavimu ir nesaugumu. Komitetas mano, kad vietos lygmuo yra ypač svarbus, kai reikia skiepyti demokratines vertybes ir didinti piliečių politinį sąmoningumą, jeigu norima, kad jie gebėtų dirbti kartu su įgaliotomis vietos ir regionų valdžios institucijomis.

20.

Pabrėžia papildomą veiklos vietos lygmeniu naudą vykstant bendradarbiavimui per sieną įvairiais klausimais, taip pat ir sprendžiant konfliktus. Ypač pabrėžtina teigiama vietos iniciatyvų, pavyzdžiui, „miestų diplomatijos“, skatinant kultūrų dialogą, ir pasitikėjimą vietos lygiu stiprinančios priemonės, įtaka konfliktinėse situacijose. Todėl reikia aktyviau planuoti pasaulines demokratijos ir žmogaus teisių kampanijas, visų pirma taikant daugiašališkumo metodą, apimantį aiškią vietos ir regionų perspektyvą.

21.

Primena, kad nors dialogas žmogaus teisių klausimu paprastai užmezgamas su valstybės valdžios institucijomis, su demokratija susijusius klausimus būtina aptarti ir su vietos bei regionų lygmens subjektais. Veikiančią demokratinę sistemą galima sukurti ir palaikyti tik įtraukiant vietos ir regionų lygmens institucijas ir vietos ir regionų lygmeniu joms prisiimant atsakomybę — tiek vienas, tiek kitas lygmuo visokeriopai prisideda vystant šią sistemą.

22.

Kadangi pagal Jungtinių Tautų apibrėžimą žmogaus teisių gynėjai — žmogaus teises ir pagrindines laisves propaguojantys ir ginantys asmenys ir organizacijos, čia aiškiai matomas vietos sprendimus priimančių organų ir aktyvistų vaidmuo.

23.

Primygtinai atkreipia dėmesį į nemažą kankinimų atvejų skaičių vietos kalėjimuose ir policijos nuovadose. Tad reikia dėti daug pastangų, kad valstybės teisė ir tarptautiniai įsipareigojimai būtų įgyvendinti vietos lygmeniu. Todėl reikia skirti paramą ir valdžios veiksmus stebinčioms vietos NVO bei valdžios pareigūnų mokymui.

24.

Remia vaiko teisių gaires ir pabrėžia vietos valdžios institucijų svarbą užtikrinant galimybę gauti tinkamą išsilavinimą ir sveikatos priežiūrą, įskaitant pastangas užtikrinti reprodukcinės sveikatos teisę, ypač mergaitėms.

25.

Palankiai vertina Komisijos komunikatą „Ypatingas dėmesys vaikų klausimui ES vykdant išorės veiksmus“ (COM(2008) 55 galutinis), kuriame vaikams numatoma ypatinga vieta ES išorės veiksmuose, ir primena, kad Bendrijai vykdant bet kokią išorės veiklą būtina dėti pastangas, kad būtų atsižvelgta į vaikų interesus ir teises.

26.

Teigiamai vertina jau sudarytus bendradarbiavimo susitarimus su Europos Taryba, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija ir Tarptautiniu baudžiamuoju tribunolu ir norėtų, kad būtų remiamas vietos demokratijos plėtojimas ir vietos bei regionų valdžios institucijų pajėgumų įgyvendinti pilietines, politines, ekonomines ir socialines teises stiprinimas.

27.

Pabrėžia, kad vaikai, atsižvelgiant į jų amžių ir brandos lygį (kaip kad numatyta JT vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje), turi teisę dalyvauti, daryti įtaką ir būti išklausyti, ypač kai priimami sprendimai vietos klausimais.

28.

Aktyviai stiprindamas vietos ir regionų demokratiją, decentralizavimą ir savivaldą Europoje ir sukaupęs atitinkamą patirtį šiose srityse Komitetas yra įsitikinęs, kad nacionalinių ir Europos valdžios institucijų pagarbos nustatytai vietos ir regionų kompetencijai užtikrinimas yra nepaprastai svarbus, jeigu norime visame pasaulyje skatinti tikrą demokratiją ir žmogaus teises.

29.

Pabrėžia, kad rinkimų stebėjimas per pastaruosius dvejus metus tapo viena iš veiksmingų Regionų komiteto išorės politikos priemonių. Šiuo požiūriu Komitetas vertina Europos vietos ir regionų savivaldos kongreso patirtį ir ilgametes pastangas šioje srityje ir kartu džiaugiasi, kad jam suteikta galimybė dalyvauti Kongreso darbe stiprinant ir stiprinant vietos ir regionų demokratiją.

30.

Mano, kad parama rinkimų stebėjimui yra svarbi demokratijos raidos dalis ir yra įsitikinęs, kad būsimose ES rinkimų stebėjimo strategijose ypatingą dėmesį reikėtų skirti vietos ir regionų rinkimų trečiosiose šalyse stebėjimui.

31.

Mano, kad ES stebint nacionalinius rinkimus, daugiau dėmesio reikėtų skirti demokratijos propagavimo vietos ir regionų lygmenimis poveikio įvertinimui.

32.

Pabrėžia, kad būsimoje 2010–2013 m. laikotarpio strategijoje turėtų būti atsižvelgta į vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį šioje iniciatyvoje, ypač vietos rinkimų procesų ir Europos stebėjimo trečiosiose šalyse patirties atžvilgiu.

9.10.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 257/30

—

pažymi, kad visoje Europos Sąjungoje vietos ir regionų valdžios institucijoms tenka pagrindinė atsakomybė už kalbinės įvairovės išsaugojimą ir skatinimą. Regionų ir vietos valdžios institucijos turi palankiausias sąlygas plėtoti konstruktyvią partnerystę su kalbų mokymo institucijomis siekiant parengti bendrojo lavinimo ir profesinio rengimo programas atsižvelgiant į konkrečius reikalavimus ir poreikius vietoje;

—

mano, kad atsižvelgiant į Europos Sąjungos kalbų įvairovės svarbą kuriant daugiakalbę visuomenę reikia siekti kuo didesnio teigiamo įvairovės poveikio ir kuo mažiau neigiamų pasekmių;

—

yra įsitikinęs, jog kiekvienas ES pilietis, išsaugodamas savo gimtąją (-ąsias) kalbą (-as) kaip savo kultūros paveldo ženklą, per savo gyvenimą turėtų išmokti aktyviai ir pasyviai vartoti antrą papildomą dažnai vartojamą kalbą ir trečią kalbą, pasirinktą remiantis kilmės šalies ar regiono kultūriniu panašumu arba socialinio ir ekonominio judumo poreikiais;

—

siekiant tikslo „gimtoji kalba plius dvi užsienio kalbos“ regionai turi atlikti pagrindinį vaidmenį, visų pirma rengiant ir įgyvendinant švietimo programas;

—

rekomenduoja visus regionus skatinti sukurti daugiakalbystei skirtą vietos forumą siekiant įvertinti visuomenines, ekonomines ir švietimo tendencijas, pasiūlyti būtinas informavimo ir piliečių motyvavimo mokytis visą gyvenimą pagal koncepciją „gimtoji kalba plius dvi užsienio kalbos“ iniciatyvas.

Pranešėjas

:

Roberto Pella (IT/ELP), Biella provincijos tarybos narys ir Valdengo mero pavaduotojas

1.

džiaugiasi, kad Europos Komisija daugiakalbystės darbotvarkei suteikė stiprų postūmį, 2007 m. sausio 1 d. sukurdama tik šiam klausimui skirtą portfelį, kurį paskyrė Komisijos nariui Leonard Orban. Atsižvelgiant į šio portfelio svarbą ir jo keliamą iššūkį, reikėtų stiprinti šią sritį, kad būtų toliau plėtojami ir sėkmingai įgyvendinami jai nustatyti tikslai;

2.

pabrėžia prioritetinę daugiakalbystės svarbą Europos politinėje darbotvarkėje. Šis prioritetas apima visas Europos visuomeninio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo sritis;

3.

palankiai vertina Komisijos nario Leonard Orban išdėstytą darbo programą ir jo nuomonę, kad daugiakalbystė prisideda prie Europos integracijos ir platesnio kultūrų dialogo;

4.

atsižvelgiant į Europos Sąjungos kalbų įvairovės svarbą kuriant daugiakalbę visuomenę reikia siekti kuo didesnio teigiamo įvairovės poveikio ir kuo mažiau neigiamų pasekmių, kad įvairovė nebūtų vien tik priemonė tikslui pasiekti;

5.

atkreipia dėmesį į 2005 m. sukurtos aukšto lygio grupės dėl daugiakalbystės atliktą studiją ir pritaria joje nurodytiems veiksmams, kurių reikėtų imtis, būtent:

6.

nurodo 2007 m. rugsėjo mėn. vykusią konsultaciją internetu, kurios metu buvo išskirti šie svarbiausi daugiakalbystės aspektai:

7.

atkreipia dėmesį į pasiūlymus, kuriuos pateikė Komisijos iniciatyva įsteigta daugiakalbystės ir kultūrų dialogo intelektualų grupė, vadovaujama Amin Maalouf, ir jiems pritaria bei visų pirma patvirtina, kad:

8.

patvirtina, kad kultūrinės ir kalbinės įvairovės skatinimas ir išsaugojimas yra vienas svarbiausių prioritetų. Europos Sąjungoje kalbinė įvairovė turėtų būti suprantama kaip šių kalbų pripažinimas ir vartojimas:

Europos Sąjunga ir jos valstybės narės visose savo veiklos srityse turėtų skatinti kalbinę įvairovę;

9.

visoje Europos Sąjungoje vietos ir regionų valdžios institucijoms tenka atsakomybė už kalbinės įvairovės išsaugojimą ir skatinimą. Be to, šie lygmenys atsakingi už bendrąjį lavinimą ir profesinį rengimą bei suaugusiųjų mokymą, jie yra vieni socialinių partnerių ir koordinuoja augimą ir vystymąsi regionų ir vietos lygiu;

10.

profesinio mokymo, kuriam būdingas visą gyvenimą trunkantis mokymasis, procese sąvokos „žinios“ ir „mokymasis“ tampa svarbesnės, kadangi įvairias galimybes atveriančioje profesinėje veikloje reikalingi geresni kalbos įgūdžiai;

11.

regionų ir vietos valdžios institucijos turi palankiausias sąlygas plėtoti konstruktyvią partnerystę su kalbų mokymo institucijomis siekiant parengti bendrojo lavinimo ir profesinio rengimo kursus atsižvelgiant į konkrečius reikalavimus ir poreikius vietoje;

12.

todėl mano, kad regionų ir vietos valdžios institucijos gali geriausiai patenkinti įvairius kalbų mokymosi poreikius vietoje; tačiau savaime aišku, kad centrinės arba nacionalinės valdžios institucijos jiems gali suteikti bet kokio pobūdžio paramą;

13.

mano, kad Europa turi kurti ekonominę ir socialinę sanglaudą maksimaliai išnaudodama judumo, globalizacijos, Europos kultūros ir Sąjungos pilietybės suvokimo teikiamas galimybes;

14.

viena iš priemonių tai pasiekti — pašalinti kalbos barjerus, su kuriais susiduria šalys ir kai kurie piliečiai, kadangi:

15.

kalbant apie atviro koordinavimo metodo taikymą daugiakalbystės srityje, Komisija turi atkreipti dėmesį į tai, kad būtų įtraukiamas ne tik nacionalinis, bet ir vietos bei regionų administracinis lygmuo, kadangi šiems lygmenims dažnai tenka pagrindinė atsakomybė už įvairių priemonių įgyvendinimą vietos lygiu;

16.

be to, mano, kad reikia atkreipti dėmesį į būtinybę gerbti ir vertinti tautinių mažumų kalbas, kurios, nors ir nėra oficialiai pripažintos, tačiau kaip ir oficialios kalbos jos yra tam tikros teritorijos kultūros įvairovės dalis ir turi būti įtrauktos į Europos socialinės integracijos programas;

17.

mano, jog svarbu tikslą „gimtoji kalba plius dvi užsienio kalbos“ paskelbti Europos politikos tikslu daugiakalbystės srityje;

18.

yra įsitikinęs, kad kiekvienas ES pilietis, išsaugodamas gimtąją (ąsias) kalbą (as) kaip savo kultūros paveldo ženklą, per savo gyvenimą turėtų išmokti aktyviai ir pasyviai vartoti antrą papildomą dažnai vartojamą kalbą ir trečią kalbą, pasirinktą remiantis kilmės šalies ar regiono kultūriniu panašumu arba socialinio ir ekonominio judumo poreikiais;

19.

mano, kad trečioji kalba galėtų būti pasirinkta ne tik iš oficialių ES kalbų, bet ir iš Europos tautinių mažumų kalbų, ir visų pirma — iš ne europinių kalbų, kurios suteikia dideles kultūrines, ekonomines ir socialines galimybes stiprinti Europos konkurencingumą;

20.

siūlo priimti šias svarbias rekomendacijas kaip Europos daugiakalbystės politikos prioritetus, ir jas įgyvendinti kaip praktines priemones, galinčias paskatinti piliečius, saugoti įvairovę ir padėti sutelkti vietos ir regionų institucijų dėmesį į mokymosi metodų pasirinkimą;

21.

vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmuo svarbus ne tik todėl, kad daugeliui jų suteikti politiniai ir administraciniai įgaliojimai ugdymo ir mokymo srityje, bet ir todėl, kad jos gali geriau vykdyti visuomenės daugiakalbystės padėties ir Bendrijos direktyvų ir programų taikymo stebėseną. Būtent vietos ir regionų lygiu įvertinus įgytą kompetenciją ir įgyvendintas priemones būtų galima suteikti stiprų postūmį politinėms priemonėms Europos lygiu;

22.

siekiant tikslo „gimtoji kalba plius dvi užsienio kalbos“ regionai turi atlikti pagrindinį vaidmenį, visų pirma rengiant ir įgyvendinant švietimo programas;

23.

tos pačios šalies regionai gali turėti skirtingų istorinių, kultūrinių, socialinių ir ekonominių ypatumų;

24.

reikia skatinti teritorinę įvairovę, kitaip tariant, remiantis tyrimais ir studijomis, vietos lygiu ir regionuose atliktomis apklausomis dėl kultūrinių tradicijų, piliečių norų bei ekonominių ir socialinių regiono poreikių ir perspektyvų, regionai turi būti raginami sudaryti sąlygas mokytis kalbų;

25.

tokiu būdu būtų galima stebėti, ar esamos švietimo programos atitinka vietos ir regionų poreikius, ir, pasinaudojant vietos ir regionų valdžios institucijų lankstumu, keisti švietimo iniciatyvas, kurios nedavė lauktų rezultatų;

26.

kalba turėtų būti laisvai pasirenkama. Valstybėje narėje, kurioje yra daugiau nei viena oficiali ES kalba, vis tiek reikėtų skatinti mokytis kitą(ų) kalbą(ų);

27.

mano, kad daugiakalbystės politikoje turėtų būti numatytas ir labai svarbus išorės aspektas. Europos kalbų populiarinimas už ES ribų naudingas ir kultūriniu, ir ekonominiu požiūriu. Europos Sąjungoje taip pat turėtų būti skatinama mokytis kitų šalių kalbų, pavyzdžiui, kinų, arabų, hindi, rusų ir kt.;

28.

taigi, rekomenduoja skatinti visus regionus kurti daugiakalbystei skirtą vietos forumą siekiant įvertinti socialines, ekonomines ir švietimo tendencijas vietose, pasiūlyti būtinas informavimo ir piliečių motyvavimo mokytis visą gyvenimą pagal koncepciją „gimtoji kalba plius dvi užsienio kalbos“ iniciatyvas;

29.

be to, reikia aktyviai skatinti programas, skirtas migrantų integracijai. Būtina skatinti ir sudaryti sąlygas mokytis kalbų, reikalingų jiems ir jų vaikams, kad jie galėtų atskleisti visus savo gebėjimus Europos visuomenėje, kartu gerbiant jų teisę išsaugoti savo gimtąją kalbą. Laikantis atitinkamų konstitucinių nuostatų, migrantai turėtų mokytis ir išmokti oficialią ES valstybės narės kalbą bei srities ar regiono, kuriame jie gyvena, oficialią kalbą;

30.

trumpai tariant, nacionalinės, regionų ir vietos valdžios institucijos turi skatinti mokyklas į numatytus mokymo planus įtraukti daug kalbų. Atsižvelgiant į socialinius, ekonominius ir kultūrinius poreikius, švietimo sistemos turėtų apimti platų kalbų spektrą;

31.

mano, kad geri kalbiniai įgūdžiai yra labai svarbus konkurencingumo veiksnys. Tyrimais įrodyta, kad dėl nepakankamų kalbinių įgūdžių Europos įmonės praranda rinkas;

32.

taigi ragina Komisiją tęsti darbą šioje srityje;

33.

reikia atsižvelgti į tai, kad „mažosios“ kalbos ir vadinamosios mažumų kalbos padeda stiprinti didžiausią Europos kultūros vertybę — įvairovę, todėl šiame procese jos ne tik, kad neturėtų likti pamirštos, bet joms turėtų būti ypač saugomos;

34.

tai, kad kalba yra mažumos kalba arba ji nėra plačiai paplitusi negali tapti jos diskriminavimo priežastimi;

35.

siūlo skatinti diskusiją siekiant surasti terminus, kurie geriau apibūdintų dabartinę situaciją;

36.

todėl svarbu tęsti procesą, kuris leistų pripažinti oficialiomis mažumų kalbas, Europoje turi labai gilias tradicijas ir kultūrą;

37.

taip būtų oficialiai pripažintos mažumų kalbos ir Europos institucijos galėtų versti ES dokumentus į daugiau nei 23 kalbas taip skatindamos tiesioginius ES institucijų ir piliečių ryšius;

38.

oficialus pripažinimas Europos lygiu ir teritorinės įvairovės skatinimas padės stiprinti socialinę integraciją;

39.

pritaria 2005 m. birželio 13 d. Europos Vadovų Tarybos išvadoms, kuriomis remiantis ES struktūrose ir institucijose leidžiama vartoti ir kitas kalbas, kurios Reglamentu 1/1958 nepripažintos oficialiomis;

40.

kalboms, kurioms nei Europos, nei vietos ar regionų lygiu nesuteiktas oficialios kalbos statusas, turi ir toliau būti laikomos programos jų tapatumui išsaugoti dalimi;

41.

be to, kyla klausimas, kaip remti visą gyvenimą trunkančio piliečių mokymosi procesą;

42.

nesunku sutelkti pastangas į kalbų mokymąsi mokykloje ir padėti dabartiniam jaunimui ateityje neprarasti mokykloje įgytų kultūrinių ir kalbinių žinių, tačiau problema kur kas sudėtingesnė jau seniai mokyklas palikusių ir niekada daugiakalbiame mokymo procese nedalyvavusių kartų atveju. Labai svarbu užtikrinti galimybę mokytis kalbų vyresniosios kartos žmonėms, iš kurių daugelis niekada nesusidūrė su svetima kalba nei kasdieniame gyvenime, nei dėl profesinių aplinkybių. Taip vyresnio amžiaus žmonėms būtų atvertos platesnės raiškos galimybės ir jie galėtų tapti aktyvesniais Europos piliečiais;

43.

todėl reikia skatinti ne tik finansiniu požiūriu prieinamus mokymosi būdus (dažnai dėl didelių kalbų kursų kainų vyresnio amžiaus žmonės negali juose dalyvauti), bet ir mokymosi būdus, kurie tiktų žmonėms su judėjimo negalia, ar tam stokojančius laiko;

44.

taip pat pabrėžia, jog svarbu dėti pastangas siekiant, kad būtų kuo teisingiau išmokstama užsienio kalbos. Tai tampa ypač svarbu atsižvelgiant į nuolat didėjantį migrantų skaičių;

45.

būtina pabrėžti, kad esama ir lengvesnių mokymosi metodų, kurie padeda piliečiams įgyti elementarių kalbos žinių, leidžiančių jiems reikšti savo mintis ir suprasti kitus. Nacionalinės, regionų ir vietos švietimo įstaigos turėtų skatinti, o ES finansuoti tokius mokymosi metodus siekiant atverti platesnes mokymosi galimybes ir įveikti tarp kartų esantį kalbų mokymosi atotrūkį;

46.

reikėtų skatinti alternatyvius mokymosi būdus pasitelkiant daugialypės terpės mokymo programas bei televizijos laidas originalo kalba su subtitrais (TV programos, filmai, žinios). Kalbų mokymuisi taip pat reikėtų skatinti plačiau naudotis kalbos kursų internetu ir elektroninio ryšio vertimo paslaugomis, kurie yra savarankiško visą gyvenimą trunkančio mokymosi priemonės;

47.

kita vertus, kalbant apie vaikus ir jaunimą, būtina anksti sužadinti jų domėjimąsi kalbomis. Reikėtų kuo anksčiau pradėti mokyti antros kalbos, kad vaikas susipažintų su užsienio kalbos skambesiu, kadangi taip sukuriamos palankesnės sąlygos greičiau ir įvairiapusiškai išmokti kalbą;

48.

reikėtų siekti didesnės pažangos mokantis kalbų pradinėje mokykloje ir vidurinėse mokyklose. Pradinėje mokykloje turėtų būti sudaryta daugiau galimybių kalbėti užsienio kalba, o vidurinėje mokykloje mokytis trečios užsienio kalbos;

49.

universitetai turėtų sudaryti galimybes tobulinti kalbos įgūdžius, o tai taip pat reiškia plėtoti Erasmus ir Socrates programas;

50.

tračiau universitetai turėtų atverti duris ne tik „vyresniems“ studentams, kurie nori atnaujinti savo užsienio kalbos žinias, bet ir verslo įmonėms, kurioms būtina padėti ir skatinti jas sudaryti sąlygas savo darbuotojams ir vadovaujančiam personalui išmokti naujų „komercinių“ kalbų, skatinant verslo įmonių ir universitetų partnerystes;

51.

be to, reikėtų plėtoti vertimo raštu ir žodžiu kursus, kuriuos rengiant dalyvautų ne tik institucijos (pradedant savivaldybėmis, regionais ir baigiant Europos Parlamentu: gera daugiakalbystės institucijose paskata vietos lygiu būtų miestų, kurie turi savo interneto tinklavietę ir informacines brošiūras keliomis kalbomis, skatinimas ir apdovanojimas), bet ir subjektai, turintys ryšių su plačiąja visuomene;

52.

daugiakalbystę galima skatinti ne tik pasitelkus švietimą ir mokymą, bet taip pat ir per laisvalaikio veiklą;

53.

pavyzdžiui, skatinti mokytis kelių kalbų pasitelkiant kultūrą arba sportą yra geras būdas įtraukti plačius gyventojų sluoksnius, nuo vaikų iki suaugusiųjų;

54.

be to, dainos jau pačios savaime yra globali ir daugiakalbė terpė, todėl būtų naudinga skatinti tokius renginius kaip, pavyzdžiui, EuroMusic Open Day, skirtos dainų tekstams;

55.

reikėtų skatinti literatūros kūrinių dvikalbius leidimus (originalo kalba ir vertimas), kad tai nebūtų daroma vien tik atskirų leidyklų iniciatyva, bet ir kuriant viešąsias partnerystes, skirtas skatinti vietos ir regionų administracijas remti privačias daugiakalbystės iniciatyvas;

56.

neabejoja, kad „institucinė“ daugiakalbystė ES yra būtina. Todėl reikia ES institucijose neatidėliojant užtikrinti bent pasyvų vertimą iš oficialių Europos Sąjungos kalbų, kad diskusijoje dalyvaujantys asmenys galėtų reikšti mintis gimtąja kalba;

57.

įsitikinęs, kad siekiant išsaugoti kultūrų įvairovę, būtina užtikrinti oficialų ir neoficialų vertimą į visas oficialias Europos kalbas. Skatinant daugiakalbystę, būtina, kad dvišalė komunikacija vyktų abiejų partnerių kalbomis taip pat ir neoficialių susitikimų metu;

58.

oficialių susitikimų darbo ir oficialūs dokumentai turi būti verčiami į visas valstybių narių oficialias kalbas. Kadangi pagarba kiekvienai valstybei narei yra vienas pagrindinių ES principų, ši savo ruožtu turi sudaryti sąlygas visų jų dalyvavimui ir visoms valstybėms narėms, laikantis jų konstitucinių nuostatų, pateikti dokumentus, leidžiančius pasinaudoti aktyvaus Europos pilietiškumo teisėmis;

59.

daugiakalbystė turėtų būti siejama ne tik su visuomeninio ir ekonominio judumo skatinimu ES, bet ir turi padėti Europos visuomenei atsiverti rinkoms ir kultūroms už ES ribų;

60.

taip pat mano, kad tai yra svarbu atsižvelgiant į tendencijas, kurios verčia ES užmegzti vis glaudesnius ekonominius ir kultūrinius ryšius su Kinija, Rusija ir Japonija;

61.

taigi, didesnis ES konkurencingumas išorėje taip pat priklauso nuo geresnio ne ES kalbų mokymo;

62.

trečiąją kalbą būtų galima pasirinkti iš kalbų, kurias Europos šalys vartoja palaikydamos ryšius, ypač atsižvelgiant į sparčiai besivystančių ne ES šalių kalbas ir šalių, su kuriomis ES plėtoja prekybos ryšius, kultūrinius ypatumus.

9.10.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 257/36

—

primena 2006 m. gruodžio 7 d. struktūruoto dialogo metu, surengto per RK plenarinę sesiją, Europos Komisijos pirmininko J. M. Barroso a priori pritarimą Europos Kalnų regionų atstovų asociacijos pasiūlymui parengti žaliąją knygą dėl Europos kalnų masyvų politikos;

—

pažymi, kad, viena vertus, kalnų masyvuose nuolat susiduriama su gamtinėmis ir geografinėmis kliūtimis, tačiau, kita vertus, jie turi gamtinių ir žmogiškųjų privalumų, leidžiančių augti ekonomikai ir kurti darbo vietas;

—

prašo, kad ES sukurtų bendrą Europos integruotą politiką, skirtą visiems kalnų masyvams, tačiau atsižvelgtų į jų skirtingumą;

—

pritartų Europos Komisijos ir ES valstybių narių aktyviam atnaujintų Lisabonos ir Geteborgo strategijų bendrųjų tikslų įgyvendinimui sukuriant Europos kalnuotų vietovių konkurencingumo ir tvaraus vystymosi veiksmų planą;

—

rekomenduoja Europos Komisijai atsižvelgti į tris svarbiausias sritis:

Pranešėjas

:

Pranešėjas Luis Durnwalder (IT/ELP), Bolzano autonominės provincijos pirmininkas ir regiono tarybos narys

1.

primena 2006 m. gruodžio 7 d. struktūruoto dialogo metu, surengto per RK plenarinę sesiją, Europos Komisijos pirmininko J. M. Barroso a priori pritarimą Europos Kalnų regionų atstovų asociacijos pasiūlymui parengti žaliąją knygą dėl Europos kalnų masyvų politikos;

2.

pabrėžia, kad būtina pripažinti, jog, apibrėžiant teritorinės sanglaudos tikslą Lisabonos sutartyje (158 straipsnis), kalnų regionams (įskaitant su nuolatinėmis geografinėmis arba gamtinėmis kliūtimis susiduriančius regionus) reikia skirti ypatingą dėmesį;

3.

primena, kad kalnuotos vietovės ypač svarbios visų Europos Sąjungos piliečių gyvenimui ir veiklai, kadangi ten gausu gamtinių, kultūrinių (kalbų įvairovė ir praktinė patirtis), ekonominių (žemės ūkis, pramonė ir turizmas) išteklių;

4.

pažymi, kad kalnų masyvų yra 21 valstybės narės teritorijoje: tai sudaro 35,69 proc. Europos ploto, kuriame gyvena 17,73 proc. ES gyventojų (1);

5.

pastebi, kad kalnuotos vietovės užima 26 proc. Žemės rutulio sausumos teritorijos, kurioje gyvena 10 proc. pasaulio gyventojų. Kaip pripažįstama Rio de Žaneiro „Darbotvarkės 21“ 13 skyriuje, kalnuotos vietovės yra vienas svarbiausių tvaraus planetos vystymosi aspektų;

6.

teigia, kad kalnų masyvų prieinamumas yra vienas svarbiausių uždavinių, kurį reikia išspręsti siekiant sukurti vieną bendrą rinką ir užtikrinti laisvą asmenų, prekių ir paslaugų judėjimą;

7.

pabrėžia, kad kalnuotų vietovių skirtumai dar labiau išryškėja, kai nagrinėjamas kalnų masyvų suskirstymas į keleto regionų, pasienio regionų ar tarptautines teritorijas, kurios apjungia kalnus, slėnius ir pakalnių vietoves, miestus ir kaimus;

8.

pritaria, kad kalnų aplinka pasižymi didele biologine įvairove, yra labai pažeidžiama ir ypač jautriai reaguoja į klimato kaitą, todėl yra tikra išankstinio įspėjimo sistema;

9.

teigia, kad kalnuotos vietovės tradiciškai užima pirmąsias pozicijas diegiant su tvariu vystymusi susijusias naujoves, galinčias padėti spręsti dėl sudėtingų gamtinių sąlygų nuolat susidarančias problemas;

10.

primena, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turi sukaupusios naudingos patirties tvaraus vystymosi kalnuotose vietovėse srityje;

11.

atkreipia dėmesį, kad Europos Parlamentas, Regionų komitetas ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas rengdami nuomones ir tyrimus stengėsi įrodyti kalnų regionų svarbą įvairioms Europos politikos sritims;

12.

pažymi, kad šiuo metu nėra sukurtos Europos kalnų teritorijų politikos ar integruotos Bendrijos strategijos, kaip tai buvo padaryta jūrų regionų ar miestų teritorijų atvejais;

13.

atkreipia dėmesį, kad įgyvendinant Europos valdymą „iš apačios į viršų“, kalnuotų vietovių vietos valdžios institucijos labai vertina savo savarankiškumą ir subsidiarumo principo laikymąsi;

14.

pažymi, kad, viena vertus, kalnų masyvuose nuolat susiduriama su gamtinėmis ir geografinėmis kliūtimis, tačiau, kita vertus, jie turi gamtinių ir žmogiškųjų privalumų, leidžiančių augti ekonomikai ir kurti darbo vietas;

15.

pastebi, kad reikia Europos politikos sritis apjungti į vieną integruotą tvaraus vystymosi strategiją atsižvelgiant į kalnų masyvų skirtingumą;

16.

teigia, kad ES būtinai turi imtis nuoseklių ir teisingų veiksmų siekiant kuo geriau ir tvariai panaudoti ES teritorijų — miestų, pakrančių, retai apgyvendintų regionų ir kalnuotų vietovių — įvairovę;

17.

primena, kad labai svarbus kalnuotų vietovių gyventojų vaidmuo ir darbas formuojant kraštovaizdį ir siekiant darnios kalnuotų vietovių aplinkos;

18.

pritaria veiksmams, kurių imasi regionų ir vietos valdžios institucijos ir jas jungiantys tinklai, kurių veiklos pagrindą sudaro keitimasis gerąją praktika, padedančia siekti atnaujintų Lisabonos ir Geteborgo strategijų tikslų ir ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos;

19.

primena, kad Lisabonos strategija ir 2007–2013 m. sanglaudos politikos gairės — bendro Europos konkurencingumo varomosios jėgos — labai svarbios tiek ES kalnuotoms vietovėms, tiek ir kitoms teritorijoms;

20.

primena, kad, siekiant Europos integracijos, Europos politikos pasienio ir tarptautinis aspektai atlieka esminį vaidmenį;

21.

pabrėžia būtinybę Europos politiką ir valdymą susieti su kasdieniniu piliečių gyvenimu.

22.

pabrėžia, kad darbas kalnų masyvų regionuose (Alpių, Pirėnų, Karpatų, Iberijos Sieros, Balkanų, Viduržemio jūros regiono kalnuotų vietovių, įskaitant salų kalnus, šiaurės kalnų, centrinės Europos kalnų ir kt.), nepamirštant jų pasienio ir tarptautinio aspektų, suteikia Europai didelės papildomos vertės;

23.

pabrėžia kalnuotų vietovių svarbą gamtinių ir kultūrinių išteklių požiūriu;

24.

primena, kad yra daug integruotų nacionalinių ir regioninių kalnuotų vietovių politikos krypčių;

25.

atsižvelgia į tai kas nuveikta priėmus Alpių konvenciją ir įsigaliojus Karpatų konvencijai;

26.

vertina Euroregionų ir darbo bendrijų entuziastingai atliekamą tarpininko vaidmenį pasienio regionuose;

27.

norėtų, kad būtų sukurta integruota Europos kalnuotų vietovių strategija siekiant tarpsektoriniu lygiu prisidėti prie pažangos, kurios tikimasi iš šiuo metu rengiamos žaliosios knygos dėl teritorinės sanglaudos;

28.

Pažymi, kad Europos kalnų politika būtų susijusi su daugelių sektorių politika, kuri yra iš dalies reglamentuojama Europos teisės aktais, tačiau kuriai koordinuoti niekada nebuvo laikomasi integruoto požiūrio;

29.

toliau išvardija svarbias politikos sritis, į kurias turi būti atsižvelgta kuriant kalnų politiką:

30.

prašo, kad ES sukurtų bendrą Europos integruotą politiką, skirtą visiems kalnų masyvams, tačiau atsižvelgtų į jų skirtingumą;

31.

pritartų Europos Komisijos ir ES valstybių narių aktyviam atnaujintų Lisabonos ir Geteborgo strategijų bendrųjų tikslų įgyvendinimui sukuriant Europos kalnuotų vietovių konkurencingumo ir tvaraus vystymosi veiksmų planą;

32.

pataria Europos institucijoms atsižvelgti į teritorijų ypatumus siekiant geresnės teisėkūros;

33.

prašo Europos Komisijos pripažinti teigiamą ir įvairiapusį vietos ir regionų valdžios institucijų indėlį kalnų masyvų teritorijų tvaraus vystymo srityje ir atsižvelgti į jį kuriant naują Europos kalnų politiką;

34.

rekomenduoja Europos Komisijai atsižvelgti į tris svarbiausias sritis:

35.

rekomenduoja Europos Komisijai kalnų masyvų regionuose vykdyti bandomuosius projektus inovacijų, žinių visuomenės ir tvaraus vystymosi tikslais;

36.

norėtų, kad kalnų regionams būtų sudaryta galimybė toliau plėtoti tradicijomis paremtas naujoves ir stiprinti šių regionų MVĮ konkurencingumą;

37.

pataria Europos Komisijai ir ES valstybėms narėms atsižvelgti į skirtingus įvairių vietovių užimtumo ir mokymo poreikius;

38.

rekomenduoja Europos Komisijai, sekant gamtos parkų pavyzdžiu, sukurti aukštikalnių ir vidutinio aukštumo kalnų izoliuotų zonų integruoto valdymo metodą, kuris leistų derinti gamtinių išteklių išsaugojimo politiką (visų pirma taikant Natura 2000 tinklo priemones) ir kalnuotų vietovių galimybių panaudojimo ir subalansuoto vystymo politiką;

39.

pataria Europos Sąjungai kuriant Europos civilinės saugos organizaciją atsižvelgti į vietovių skirtumus, kadangi kalnuose gamtinių pavojų rizika yra didesnė, todėl skiriasi ir taikomi civilinės saugos ir gelbėjimo metodai;

40.

ragina vykdant BŽŪP reformą atsižvelgti į strateginį ūkininkavimo, ganymo ir kalnų vynininkystės vaidmenį puoselėjant kraštovaizdį, rūpinantis vandens kokybe ir gaminant aukštos kokybės, ir konkrečioms vietovėms būdingus produktus. Tokia nauja, labiau į teritorinį aspektą atsižvelgianti BŽŪP sudarytų sąlygas gaminti aukštos kokybės pelno neatnešančius produktus, kurie yra labai svarbūs Europos žemės ūkiui ir turi didelės reikšmės aplinkai;

41.

prašo Europos Komisijos, Europos Parlamento ir ES Tarybos pateikti nuosekliai parengtų priemonių paketą, kurį būtų galima taikyti pasibaigus pieno kvotų sistemos galiojimo laikui, visų pirma kalnų ir vidutinio aukštumo kalnų regionuose. Šios priemonės turėtų būti finansuojamos iš nebenaudojamoms rinkos organizavimo priemonėms skirto biudžeto, o ne tiesioginių išmokų sąskaita. Siekiant paremti kalnų ir vidutinio aukštumo kalnų regionų žemės ūkį, ekstensyvųjį ūkininkavimą ir pieno produktų gamybą, kalbant apie antrąjį ramstį, reikėtų plėtoti labiau į ekonomiką orientuotas priemones siekiant sukurti, be kita ko, daugiau galimybių rinkoje, ir taip teikti paramą teigiamą poveikį gamtai ir aplinkai darantiems ūkiams, susiduriantiems su gamtinėmis ir geografinėmis kliūtimis;

42.

ragina Europos institucijas įgyvendinant politiką atsižvelgti į kalnuotų vietovių miškų ir tvarios miškotvarkos strateginį vaidmenį, kadangi ji ne tik padeda užtikrinti veiksmingą miškų plotų ir ypač gyvenamųjų zonų apsaugą, bet ir padeda išsaugoti išteklius ir biologinę įvairovę, užkirsti kelią klimato kaitai, išsaugoti vandens ir oro kokybę, puoselėti kraštovaizdį bei užtikrinti kalnuotų vietovių socialinį ir ekonominį vystymąsi;

43.

pritaria, kad miškininkystės galimybėmis Europoje šiuo metu yra nepakankamai naudojamasi tiek jos vaidmens aplinkai, tiek ir ekonomikos produktų (energija, statybos, žaliava ir pan.) požiūriu;

44.

ragina Europos institucijas atliekant Europos vietovių analizę atsižvelgti į uždavinius energetikos srityje ir kalnų regionų atsinaujinančios energijos (vandens, saulės, vėjo jėgainių, biomasės, medienos energija) gamybos ir „pasyviųjų namų“ statybos pajėgumus;

45.

ragina Europos institucijas, nacionalinius ir regioninius valstybinius bankus bei Europos anglies fondą ir BlueNext atsižvelgti į teigiamą kalnų gamtos (miškai, pievos ir aukštikalnių ganyklos) poveikį aplinkos kokybei. Kadangi kalnuotose vietovėse „sugeriama“ daug CO2, tai turėtų būti atlyginta finansiškai pasitelkiant sertifikavimo arba anglies dvideginio kreditų sistemas;

46.

primena, kad kuriant TEN energetikos, transporto, IRT srityse turėtų būti atsižvelgta į teritorinio aspekto svarbą ir įvertinta geografinė, aplinkos ir gyventojų padėtis regionuose, kurie turėtų tapti dalimi Europos susisiekimo ir prekybos žemyno mastu tinklų, o jų kūrimui turėtų pritarti vietos gyventojai;

47.

siūlo Europos lygiu svarstant tvaraus judumo miestuose klausimą domėtis kalnuotų vietovių miestuose atliekamais integruoto ir tvaraus transporto eksperimentais;

48.

pabrėžia būtinybę palaikyti nuolatinius kalnuotų vietovių ir tankiausiai gyvenamų centrų gyventojų ryšius siekiant atnaujintų Europos ekonomikos augimo ir užimtumo tikslų;

49.

kreipiasi į Europos Komisiją prašydamas dėti visas pastangas sumažinti skaitmeninę atskirtį ir sudaryti galimybę visoms vietovėms ir visiems Europos piliečiams naudotis didelės spartos, o greitai (įgyvendinant Europos iniciatyvą i2010 dėl e. įtraukties) ir labai didelės spartos kabeliniu ir palydoviniu ryšiu;

50.

rekomenduoja kalnuotų vietovių aspektą, susijusį su tam tikrais tarptautiniais geopolitiniais klausimais (vandens ir gamtos ištekliai, kultūrinės įvairovės paisymas, švietimas, tvarus ekonominis vystymasis, migracijos srautai) įtraukti į išorės santykių ir kaimynystės politiką;

51.

pataria Europos Komisijai vykdyti į teritorijas orientuotą komunikacijos strategiją, leisiančią būti arčiau Europos piliečių kasdieninio gyvenimo;

52.

siūlo dar daugiau dėmesio skirti teritoriniam aspektui įvairiose Europos politikos srityse, priimant Bendrijos sprendimus bei taikant komitologijos procedūrą ir tokiu būdu siekti didesnės demokratijos Europoje;

53.

ragina Europos Parlamentą įvertinti, koks bus Europos Sąjungos veiksmų poveikis atskirų kalnuotų vietovių biudžetui;

54.

rekomenduoja sanglaudos politiką koordinuoti vykdant kalnų vietovių partnerystę, kad būtų išvengta suskaidymo ir stiprinamas struktūrinių priemonių strateginis aspektas;

55.

pataria, kad kitų teritorinį poveikį turinčių Bendrijos politikos sričių veiklos programos būtų taip pat derinamos su šiuo svarbiu kalnuotų vietovių aspektu siekiant nustatyti horizontalias, integruotas ir partneryste pagrįstas strategijas;

56.

remia Ministrų Tarybos (už teritorijų planavimą atsakingų ministrų) iniciatyvą įgyvendinant ES teritorinę darbotvarkę ištirti klimato kaitos poveikį kalnuotoms vietovėms ir prašo Europos Komisijos įtraukti šį klausimą į savo veiklos ir teisės aktų pasiūlymų programą;

57.

pritaria, kad svarbiausias vaidmuo kuriant Europos kalnų masyvų strategiją tenka sanglaudos politikai, o pagrindinis siektinas tikslas — teritorinė sanglauda ir Interreg programų įgyvendinimas;

58.

prašo ES valstybių narių ir jų parlamentų priimant Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės (ETBG) reglamentą atsižvelgti į tai, kad kalnų masyvų regionams bendra teisinė priemonė dėl teritorinio bendradarbiavimo yra gyvybiškai svarbi;

59.

atkreipia dėmesį į būtinybę vykdant konkurencijos ir vidaus rinkos politiką įvertinti lemiamą visuotinės svarbos paslaugų, viešojo ir privataus sektorių partnerystės vaidmenį kalnų regionų ekonomikai ir į galimybę išvengti papildomų ekonominių ir socialinių išlaidų, kurias nuolat patiria šios su nuolatinėmis gamtinėmis kliūtimis susiduriančios vietovės siekiant sustabdyti gyventojų skaičiaus mažėjimą ir atskleisti šių regionų privalumus;

60.

prašo Europos Komisijos konsultuotis su Alpių ir Karpatų konvencijų dalyviais bei stebėtojais, išnagrinėti jų valdymo būdą, įvertinti tikslus ir tuo remiantis priimti sprendimą ratifikuoti ar ne pirmosios konvencijos protokolus ir pasirašyti, o paskui ratifikuoti ar ne antrąją konvenciją. Tuo atveju, jei bus priimtas teigiamas sprendimas, imtis vadovaujančio vaidmens įgyvendinant šias tarptautines konvencijas;

61.

siūlo Europos Komisijai paskelbti Europos kalnų metus ir sekant 2002 m. surengtos konferencijos pavyzdžiu, kas dvejus metus, kartu su Regionų komitetu, rengti kalnų masyvų temai skirtą europinę konferenciją;

62.

kreipiasi į Europos Parlamentą ir Tarybą prašydamas, kad kituose svarstymuose dėl Komisijos narių skyrimo ir jų kompetencijos sričių nustatymo kalnų politika (greta kitų kompetencijų) būtų priskirta vienam iš Komisijos narių, kuris koordinuotų bendrus veiksmus šioje teritoriniu ir horizontaliu požiūriu svarbioje srityje;

63.

prašo Europos Komisijos pateikti pasiūlymų dėl kalnų masyvų žaliojoje knygoje dėl Europos politikos ateities, kurie taptų integruotos ir partneryste grindžiamos Europos kalnuotų vietovių strategijos įžanga. Šiai strategijai vadovautų Europos Komisija, valstybės narės bei vietos ir regionų valdžios institucijos, kurioms padėtų socialinėje, ekonomikos ir aplinkos srityse veikiantys subjektai; ją įgyvendinant taip pat turėtų dalyvauti kalnuotų vietovių vietos ir regionų valdžios institucijoms atstovaujančios nacionalinės ir europinės asociacijos.

9.10.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 257/41

—

mano, kad ypač svarbu stiprinti bendravimą su ES piliečiais juos įtraukiant į nuolatinį dialogą, kuris padėtų įtvirtinti demokratinę, atvirą ir solidarumu pagrįstą diskusiją siekiant puoselėti Europos dvasią ir palengvinti aktyvios Europos pilietybės įsisavinimą;

—

pabrėžia nacionaliniu, regionų ir vietos lygiu išrinktų atstovų bendrą atsakomybę į savo veiklą įtraukiant Europos aspektą; ragina atitinkamai pagerinti ES institucijų, šalių vyriausybių, nacionalinių parlamentų ir vietos valdžios institucijų partnerystę komunikacijos srityje, kad piliečiai gautų daugiau žinių apie Europą ir aiškią bei objektyvią informaciją apie Europos Sąjungos lygmeniu įgyvendinamas priemones;

—

palankiai vertina naują D plano etapą „Diskutuokime apie Europą“, kuriame išsaugomas „komunikacijos vietos lygiu“ principas ir sukuriamos papildomos galimybės susisiekti su žmonėmis, užmegzti ryšius su jais ir plėtoti partnerystę, artėjant Europos Parlamento rinkimams ir ratifikuojant Lisabonos sutartį;

—

teigiamai vertina Komisijos sprendimą bendrai finansuoti naujus D plano pilietinės visuomenės projektus ir palankiai vertina tai, kad daug dėmesio teikiama kvietimams teikti pasiūlymus ir decentralizuotiems veiksmams, skirtiems vietos lygio projektams remti. Komitetas labai pritaria nuostatai, kad vienas svarbiausių tikslų skelbiant minėtus kvietimus teikti pasiūlymus yra įtraukti į šią veiklą Regionų komiteto narius ir vesti aktyvesnį dialogą su vietos lygiu politinius sprendimus priimančiais asmenimis. Tačiau Komitetas ragina Komisiją užtikrinti, kad ir pačios vietos ir regionų valdžios institucijos galėtų teikti pasiūlymus pagal tokius kvietimus;

—

siūlo, kad Europos namai būtų kuriami ne tik valstybių sostinėse, bet, laikantis tam tikrų reikalavimų, būtų sudaryta galimybė juos steigti vietos ir regionų valdžios institucijų ir miestų iniciatyva; Šioje srityje Komitetas pritaria Komisijos ketinimams dar aktyviau vykdyti „komunikaciją vietos lygiu“, kartu su Komisijos atstovybėmis ir antrosios kartos Europe Direct centrais skatinant 2009 m. numatytas diskusijas, kurios vyks ne Europos sostinėse;

—

yra pasirengęs aktyviai prisidėti ir dalyvauti kitų institucijų pradėtose iniciatyvose, įskaitant aukščiausio lygio piliečių susitikimus, kuriuos galėtų organizuoti ES pirmininkaujančios valstybės;.

Pranešėja

:

Claude Du Granrut (FR/ELP), Pikardijos regiono tarybos narė

1.

remia Europos Komisijos iniciatyvą vystyti naują komunikacijos su Europos Sąjungos (ES) piliečiais strategiją, atsižvelgiant į Europos Vadovų Tarybos pageidavimus, glaudžiau bendradarbiaujant su Bendrijos institucijomis ir valstybėmis narėmis bei pripažįstant regionų ir vietos lygmeniu vykdomos veiklos svarbą;

2.

mano, kad ypač svarbu stiprinti bendravimą su ES piliečiais juos įtraukiant į nuolatinį dialogą, kuris padėtų įtvirtinti demokratinę, atvirą ir solidarumu pagrįstą diskusiją siekiant puoselėti Europos dvasią ir palengvinti aktyvios Europos pilietybės įsisavinimą;

3.

kartoja, kad, pasitelkiant decentralizuotą dialogą neabejotinai būtina skatinti svarstyti bendras vertybes, Europos kūrimo patirtį ir Bendrijos politikos įtaką žmonių gyvenimui bei su Europos Sąjungos ateitimi susijusius klausimus, taip pat svarbu skatinti ES piliečius gilinti žinias apie Europą;

4.

pabrėžia nacionaliniu, regionų ir vietos lygiu išrinktų atstovų bendrą atsakomybę į savo veiklą įtraukiant Europos aspektą; ragina pagerinti šalių vyriausybių, nacionalinių parlamentų ir vietos valdžios institucijų partnerystę komunikacijos srityje, kad piliečiai gautų daugiau žinių apie Europą ir aiškią bei objektyvią informaciją apie Europos Sąjungos lygmeniu įgyvendinamas priemones;

5.

todėl prašo Europos Komisijos parengti priemonių, kurias įgyvendinant piliečiai tikrai galėtų dalyvauti; šiuo požiūriu pabrėžia svarbiausių ryšio priemonių vaidmenį, visų pirma interneto, kaip priemonės valdžios institucijas priartinti prie piliečių bei kaip pagrindinės vietos ir regionų valdžios institucijų vietos lygiu naudojamos komunikacijos priemonės, reikšmę;

6.

džiaugiasi dėl Komisijos pageidavimo stiprinti ES ir valstybių narių institucijų partnerystės principą; primygtinai pabrėžia, jog būtina pripažinti, kad šios partnerytės bei vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmuo šiuo požiūriu yra labai svarbus; pažymi, kad Komisija pripažįsta, jog apie ES žinoma nedaug visų pirma todėl, kad valstybės narės yra neaktyvios šioje srityje, ir kad Komisija taip pat pripažįsta teigiamą decentralizuotos komunikacijos poveikį bei būtinybę veikti vietos ir regionų lygmeniu;

7.

palankiai vertina naują D plano etapą „Diskutuokime apie Europą“, kuriame išsaugomas „komunikacijos vietos lygiu“ principas ir sukuriamos papildomos galimybės susisiekti su žmonėmis, užmegzti ryšius su jais ir plėtoti partnerystę, artėjant Europos Parlamento rinkimams ir ratifikuojant Lisabonos sutartį;

8.

ragina Europos Komisiją komunikacijos reikalavimą įtraukti į Europos politikos formavimo procesą, visų pirma tose srityse, kurios turi tiesioginės įtakos regionams, o konkrečiai — struktūrinių fondų politika, ir mano, kad peržiūrėtame ES biudžete turėtų būti komunikacijai su piliečiais skirtas skyrius;

9.

mano, kad Lisabonos sutarties ratifikavimo laikotarpis ir artėjantys Europos Parlamento rinkimai yra gera proga, kuria dera pasinaudoti siekiat paskatinti tikrą diskusiją apie Europą; todėl sukūrė specialią darbo grupę, kurios tikslas — pagerinti Komiteto narių gebėjimus bendrauti su Europos piliečiais Europos klausimais;

10.

primena Komisijos narės Margot Wallström pareiškimus apie teritorinį principą bei svarbų regionų ir vietos valdžios institucijų vaidmenį priartėjant prie piliečių ir daugybėje renginių, kurie pagal D planą organizuojami visoje Europos Sąjungos teritorijoje, jiems paaiškinant ES politinių veiksmų ekonominio vystymosi, teritorinės sanglaudos, aplinkosaugos, saugumo ir socialinės pažangos srityse reikšmę ir teigiamą poveikį;

11.

šiuo atžvilgiu dar kartą patvirtina savo ketinimą remtis bendradarbiavimo susitarimo su Europos Komisija nuostatomis, visų pirma jo priedu dėl komunikacijos politikos, siekiant organizuoti diskusijas ir renginius su kasdieniu piliečių gyvenimu susijusiomis temomis, pavyzdžiui, užimtumu, saugumu, migracija, pagrindinėmis teisėmis, aplinkosauga, energijos tiekimu, taip parodant, kokią papildomą naudą duoda Bendrijos politikos derinimas su išrinktų vietos valdžios atstovų kompetencija;

12.

prašo, kad remiantis Regionų komiteto ir Komisijos bendradarbiavimo susitarimu Komisijos atstovybėse paskirti asmenys ryšiams, atsakingi už regionų ir vietos lygmeniu vykdomą komunikacijos veiklą, kurios temą pasirenka Institucijų informacijos grupė, taptų tikrais Komisijos ir RK narių ryšininkais. Šie asmenys turėtų sudaryti geresnes sąlygas vietos ir regionų valdžios institucijoms dalyvauti decentralizuotuose renginiuose ir Komisijos narių oficialiuose vizituose į valstybes nares;

13.

primena, kad vykdant naują komunikacijos strategiją reikia ne tik didinti ES institucijų ir Bendrijos įstaigų sąveiką, bet ir reaguoti į paprastų piliečių poziciją, kurią išnagrinėti ir perduoti gali tik institucijos, kurios atsakingos už piliečius ir tuo pačiu yra jiems artimos bei išmano ES sprendimų priėmimo procesą; todėl pabrėžia į Lisabonos sutartį įtraukto protokolo dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo nuostatas, pagal kurias Komisija, teikdama teisėkūros ir reguliavimo pasiūlymus, privalo atsižvelgti į finansinius ir administracinius padarinius regionų ir vietos valdžios institucijoms;

14.

pažymi, kad vietos ir regionų suinteresuotų subjektų įsipareigojimas ir vietos bei regionų valdžios institucijų dalyvavimas oficialiose Komisijos konsultacijose dėl naujų teisės aktų stiprina miestų ir regionų, Europos Sąjungos informacijos ir komunikacijos skleidėjų, veiksmus ir yra daugiapakopio valdymo dalis. Šis dvipusis pasikeitimas informacija galėtų būti vykdomas pasitelkiant regioninius biurus, vietos ir regionų valdžios institucijas Briuselyje bei nacionalines ir Europos išrinktų vietos ir regionų valdžios atstovų asociacijas;

15.

pabrėžia, kad teikiama informacija apie ES turi būti gerai pritaikyta įvairioms gyventojų grupėms, siekiant kad informacijos pateikimas atitiktų vietos aktualijas;

16.

prašo pasimokyti iš regionų valdžios institucijų ir miestų pagal D planą surengtų renginių patirties, apie kurią kalbama dviejose tarpinėse atskaitose dėl Regionų komiteto decentralizuotos komunikacijos įgyvendinimo;

17.

teigiamai vertina Komisijos sprendimą bendrai finansuoti naujus D plano pilietinės visuomenės projektus ir palankiai vertina tai, kad daug dėmesio teikiama kvietimams teikti pasiūlymus ir decentralizuotiems veiksmams, skirtiems vietos lygio projektams remti. Komitetas labai pritaria nuostatai, kad vienas svarbiausių tikslų skelbiant minėtus kvietimus teikti pasiūlymus yra įtraukti į šią veiklą Regionų komiteto narius ir vesti aktyvesnį dialogą su vietos lygiu politinius sprendimus priimančiais asmenimis, kurių vaidmuo labai svarbus siekiant šių tikslų. Tačiau Komitetas ragina Komisiją užtikrinti, kad ir pačios vietos ir regionų valdžios institucijos galėtų teikti pasiūlymus pagal tokius kvietimus;

18.

pabrėžia, kad, norint užtikrinti D plano etapo „Diskutuokime apie Europą“ veiksmingumą, kiekvienoje valstybėje narėje, reikia siekti didesnės sinergijos tarp EP narių, vietos ir regionų lygio išrinktų atstovų, nacionalinių vyriausybių atstovų spaudai, Europos Parlamento ir Komisijos atstovybių vadovų bei nacionalinių vietos ir regionų valdžios institucijų asociacijų atstovų;

19.

siūlo, kad Europos namai — viešosios įstaigos, skirtos pritraukti piliečius siūlant jiems įvairios veiklos — būtų kuriami ne tik valstybių sostinėse, bet, laikantis tam tikrų reikalavimų, būtų sudaryta galimybė juos steigti vietos ir regionų valdžios institucijų ir miestų iniciatyva. Šioje srityje Komitetas pritaria Komisijos ketinimams dar aktyviau vykdyti „komunikaciją vietos lygiu“, kartu su Komisijos atstovybėmis ir antrosios kartos Europe Direct centrais skatinant 2009 m. numatytas diskusijas, kurios vyks ne Europos sostinėse;

20.

pabrėžia, kad bendravimo su jaunimu tikslas pateikti informacijos, kuri padėtų jaunimui suvokti, jog jam naudinga dalyvauti Europos integracijos procese;

21.

ragina visų lygių valdžios institucijas užtikrinti, kad besimokydamas jaunimas gautų esminių žinių apie Europą ir suprastų, kokios yra ES galios, kaip ji veikia ir kokią naudą gali duoti jų asmeninei ir profesinei ateičiai bei kovojant su 21-ojo amžiaus iššūkiais;

22.

rekomenduoja valstybių narių komunikacijos veiklą vykdyti bendradarbiaujant su vietos bei regionų valdžios atstovais, pavyzdžiui, organizuoti decentralizuotus renginius vietos lygmeniu, vietos ir regionų asamblėjose nuolat rengti diskusijas dėl ES vykdomos politikos, jei įmanoma, dalyvaujant kuriam nors Europos Parlamento nariui ir kurio nors Europos Komisijos generalinio direktorato atstovui, kaip tai daroma nacionaliniuose parlamentuose;

23.

primena, kad vietos ir regionų valdžios atstovai gali atlikti itin svarbų vaidmenį vykdant dvikryptę komunikaciją, kuri suteikia galimybes informuoti apie ES vaidmenį ir realijas, paskatinti piliečius išsakyti savo nuomonę šiais klausimais ir Europą priartinti prie regionų, kuriems šie politikai atstovauja; be to, jie turi galimybių paprastų piliečių nuomonę, t. y. viešąją vietos ir regionų nuomonę, perduoti asmenims, atsakingiems už ES politikos rengimą bei sprendimų priėmimą;

24.

pabrėžia politinių partijų vaidmenį vykdant komunikaciją vietos ir regionų lygiu siekiant propaguoti Europos projektą ir ragina vietos ir regionų lygiu išrinktus atstovus supažindinti jaunus politikus su Europos klausimais, kad būsimi sprendimų priėmėjai sugebėtų į savo veiklą įtraukti Europos aspektą;

25.

mano, kad yra ypatingai svarbu parengti Lisabonos sutarties teksto pristatymą aiškiai ir patikimai nurodant jos privalumus, loginį pagrindą ir pakeitimus, susijusius su Europos Sąjungos veiksmų skaidrumo, veiksmingumo ir teisėtumo bei piliečių dalyvavimo formuojant politiką skatinimu;

26.

ragina vietos ir regionų tarybose, pavyzdžiui, Europos dienos (gegužės 9 d.) proga, surengti specialias Europos integracijos laimėjimams ir Europos Sąjungos institucinei veiklai skirtas sesijas, kuriose galėtų dalyvauti toje pačioje rinkimų apygardoje išrinkti Regionų komiteto ir Europos Parlamento nariai;

27.

praneša apie šiuos Regionų komiteto 2008 m. numatytus prioritetinius veiksmus komunikacijos srityje:

28.

nori glaudžiai bendradarbiauti su Europos Komisija rengiant darbo planą, pagrįstą bendradarbiaujant institucijoms vykdomomis komunikacijos iniciatyvomis, ir užmezgant daugiau dvišalių partnerysčių su valstybėmis narėmis veiklos valdymo srityje;

29.

yra pasirengęs aktyviai prisidėti ir dalyvauti kitų institucijų pradėtose iniciatyvose, įskaitant aukščiausio lygio piliečių susitikimus, kuriuos galėtų organizuoti ES pirmininkaujančios valstybės;

30.

įsitikinęs, kad tarpinstitucinė informacijos ir komunikacijos sistema galėtų sustiprinti Bendrijos institucijų ir organų, valstybių narių bei vietos ir regionų valdžios institucijų partnerytės principą, ir kad šiai sistemai turėtų būti skirtas pakankamas finansavimas;

31.

pabrėžia, kad Komiteto dalyvavimas Tarpinstitucinės informacijos grupės (TIG) darbe yra labai naudingas, kiekvienais metais ketina pateikti savo metinę decentralizuotos komunikacijos programą ir todėl prašo, kad būtų įtrauktas į tarpinstitucinės metinės programos šioje srityje regimą;

32.

pritaria, kad reikia įvertinti Tarpinstitucinės informacijos grupės darbą siekiant nustatyti, ar galima jį pagerinti ir ar reikalinga grupė, atsakingą už Tarpinstitucinės informacijos grupės nustatytų gairių įgyvendinimo koordinavimą; RK yra pasirengęs šiame darbe dalyvauti;

33.

džiaugiasi dėl galimybės dalyvauti metinėse institucijų diskusijose komunikacijos tema ir prašo, kad Komitetas kaip ir Europos Komisija, Europos Parlamentas ir Taryba būtų pripažintas svarbiu partneriu decentralizuotos komunikacijos strategijos srityje;

34.

pabrėžia, kad norint pasiekti, kad ES piliečiai daugiau žinotų apie ES reikalus, reikia sukurti daugiau veiksmingesnių ir lengviau prieinamų informacijos kanalų. Reikėtų gerinti vietos ir regionų valdžios institucijų bei žiniasklaidos bendradarbiavimą bei taikyti naujas technologijas;

35.

palankiai vertina 2008 m. Europos Komisijos pradėtą bandomąjį informacijos tinklų projektą, kuriuo siekiama labiau įtraukti nacionalinius parlamentus į Europos lygmens diskusijas, ir prašo į šią iniciatyvą įtraukti ir vietos bei regionų lygiu išrinktus atstovus;

36.

prašo Europos Komisijos 27 valstybėse narėse esančių jos atstovybių tinklavietes sujungti su nacionalinių vietos ir regionų valdžios institucijų asociacijų, miestų ir regionų tinklavietėmis, kad perduodama informacija būtų priderinta prie vietos lygmens, ypač Europos politikos įgyvendinimo požiūriu;

37.

rekomenduoja tinklavietėje Europa sukurti atskirą puslapį, skirtą vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmeniui Europos sprendimų priėmimo procese, atkreipiant dėmesį į tai, kad beveik 75 proc. Europos teisės aktų yra įgyvendinami vietos ir regionų lygiu. Šiame puslapyje turėtų būti nuoroda į Regionų komiteto ir į to pageidaujančių Europos ir nacionalinių vietos ir regionų valdžios institucijų asociacijų tinklavietes;

38.

pabrėžia Europos Komisijos e. dalyvavimo iniciatyvos svarbą. Šia iniciatyva siekiama įtraukti piliečius į politikos formavimą visų pirma vietos ir regionų lygiu ir ragina vietos ir regionų valdžios institucijas kurti savo tinklavietes, kad piliečiai turėtų galimybę išsakyti savo nuomonę per konsultacijų ir bendradarbiavimo internetu procesą visų pirma pasidalyti savo lūkesčiais, susijusiais su Europos politika;

39.

ragina Europos Komisiją Regionų komiteto parengtą vaizdo medžiagą pateikti į EU Tube tinklavietėje;

40.

prašo Europos Komisijos tinklavietėje Europa vietos ir regionų lygiu išrinktiems atstovams sukurti platformą diskusijoms, kad jie galėtų atsakyti į piliečių klausimus, pvz., vykstant forumui „Diskutuokime apie Europą“, nes ši iniciatyva paskatintų aktyvesnį Regionų komiteto narių bendravimą su jų atstovaujamų valstybių narių piliečiais;

41.

pabrėžia informacijos ir komunikacijos kanalų įvairovės svarbą, kad visi ES piliečiai vienodomis sąlygomis turėtų galimybę įgyti žinių apie Europą.

9.10.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 257/46

—

palankiai vertina Europos Komisijos iniciatyvą dėl Europos kūrybiškumo ir naujovių metų (2009 m.). Lisabonos tikslų, kuriais siekiama paversti Europą moderniausia žinių visuomene, įgyvendinimas yra grindžiamas kūrybiniu Europos potencialu,

—

pabrėžia, kad kultūra, kūrybiškumas ir naujovės yra pagrindiniai Europos miestų, regionų ir vietos lygmens ekonomikos augimą, investicijas ir darbo vietų kūrimą skatinantys veiksniai,

—

pabrėžia ypatingą ankstyvojo ikimokyklinio bei pradinio mokymo vaidmenį ugdant svarbiausius gebėjimus, kurie suprantami kaip žinių, įgūdžių ir požiūrių visuma, sudaranti žmonėms palankias sąlygas gyventi, dirbti ir įgyti papildomų žinių modernioje Europos visuomenėje,

—

pabrėžia, kad ši iniciatyva galėtų būti puikus Europos kultūrų dialogo metų tęsinys. Skirtingoms temoms skirtų Europos metų sąsaja padeda užtikrinti vidutinės trukmės ir ilgalaikį šios veiklos poveikį,

—

atkreipia dėmesį į tai, kad Europos kūrybiškumo ir naujovių metų veiklos vykdymui nenumatytas atskiras finansavimas. Kūrybiškumas yra esminis Europos visuomenės vystymosi veiksnys, todėl jis neturėtų būti apribotas tik švietimu ir kūryba. Tarpdalykinis mąstymas sudaro sąlygas naujiems, kūrybiškiems sprendimams.

Pranešėjas

:

Gerd Harms (DE/ESP), Brandenburgo žemės federacinių reikalų ir Europos reikalų įgaliotasis atstovas ir Brandenburgo žemės valstybės sekretorius

1.

palankiai vertina Europos Komisijos iniciatyvą dėl Europos kūrybiškumo ir naujovių metų (2009 m.). Kūrybiškumas, Komisijos pasiūlyme plačiąja prasme visiškai teisingai suprantamas kaip gebėjimas rasti naujus sprendimus įvairiausiose žmogaus veiklos srityse, yra būtina techninių, kultūrinių ir visuomeninių naujovių sąlyga. Lisabonos tikslų, kuriais siekiama paversti Europą moderniausia žinių visuomene, įgyvendinimas yra grindžiamas kūrybiniu Europos potencialu;

2.

pritaria Europos Komisijos pateiktai kūrybiškumo ir naujovių vystymui reikalingų pagrindinių sąlygų analizei. Šiuo atveju reikėtų pabrėžti ypatingą ankstyvojo ikimokyklinio bei pradinio mokymo vaidmenį ugdant svarbiausius gebėjimus, kurie suprantami kaip žinių, įgūdžių ir požiūrių visuma, sudaranti žmonėms palankias sąlygas gyventi, dirbti ir įgyti papildomų žinių modernioje Europos visuomenėje;

3.

remia Komisijos nuomonę, kad švietimas yra svarbus ugdant kūrybiškumą, ir mano, kad kūrybiškumas turėtų užimti svarbią vietą ne tik ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio ugdymo planuose, bet ir tolesniuose švietimo etapuose. Estetinis lavinimas turėtų išlikti svarbus visą mokyklinio ugdymo laikotarpį. Kūrybiškumo ugdymas neturėtų apsiriboti vadinamaisiais „meniniais dalykais“. Gebėjimas kūrybiškai spręsti problemas ir kūrybiškai mąstyti turi būti sudedamoji visų formaliojo švietimo procesų dalis. Regionų komitetas ypač pabrėžia daugiakalbystės svarbą šiame kontekste;

4.

pabrėžia, jog būtina ne tik ugdyti kompetenciją ir siekti puikių laimėjimų, bet ir užtikrinti sklandų kiekvieno regiono gyventojų mokymą ir lavinimą, kuris yra asmeninės ir visuomeninės gerovės bei regionų gebėjimo diegti naujoves pagrindas;

5.

pabrėžia, kad kultūra, kūrybiškumas ir naujovės yra pagrindiniai Europos miestų, regionų ir vietos lygmens ekonomikos augimą, investicijas ir darbo vietų kūrimą skatinantys veiksniai. Norėdami sėkmingai konkuruoti Europos ir pasaulinės konkurencijos sąlygomis, regionai privalo vystyti savo kūrybiškumo ir naujovių potencialą. Paprastai regionų ir vietos valdžios institucijos yra atsakingos už visą gyvenimą trunkančio mokymosi organizavimą, aktyvios darbo rinkos politikos vykdymą, regioninių naujovių strategijų kūrimą ir pažangių bei kūrybiškų ekonomikos sektorių skatinimą;

6.

vėl atkreipia dėmesį į didžiulę vietos valdžios institucijų ir regionų svarbą kuriant naujovišką aplinką. Šioje srityje yra svarbi vietinių naujovių politika, technologijų centrai, verslo inkubatoriai, mokslo parkai ir rizikos kapitalas;

7.

primena, kad tai pasakytina ne tik apie kūrybinį sektorių ir žiniomis grindžiamas šiuolaikinės pramonės šakas. Veikiau priešingai: įveikiant ekonominius ir socialinius iššūkius, su kuriais šiuolaikinė visuomenė susiduria visuose lygmenyse, reikia pasitelkti kūrybiškus socialinių, ekologinių ir ekonominių problemų sprendimus;

8.

ypač palankiai vertina tai, kad Europos Komisijos teisės aktų pasiūlyme aiškiai pripažįstamas regionų ir vietos valdžios institucijų vaidmuo pabrėžiant, kad

9.

pritaria tokiam vertinimui ir palaiko aktyvų vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimą Europos kūrybiškumo ir naujovių metų veikloje;

10.

pritaria Europos kūrybiškumo ir naujovių metų užsibrėžtiems tikslams (2 straipsnis). Šių tikslų įvairiapusiškumas suteikia galimybę plačiau pažvelgti į Europos kūrybinio potencialo plėtotę ir naudojimą neapsiribojant vien meniniais ir estetiniais aspektais. RK aiškiai pareiškia, kad Europos kūrybiškumo ir naujovių metais būtina ypač skatinti ir pabrėžti kelias sritis apimančią visą gyvenimą trunkančio mokymosi įstaigų, kultūros institucijų ir suinteresuotų subjektų bei ekonomikos, mokslo ir pilietinės visuomenės veiklą. Taip pat būtina skatinti mokymąsi, ugdantį kūrybingumą ir žingeidumą, o ne mėgdžiojimu ir žinių įsiminimu grindžiamą mokymą;

11.

pabrėžia, kad ši iniciatyva galėtų būti puikus Europos kultūrų dialogo metų tęsinys. Skirtingoms temoms skirtų Europos metų sąsaja padeda užtikrinti vidutinės trukmės ir ilgalaikį šios veiklos poveikį. Su Europos kultūrų dialogo metais susijusia veikla siekiama skatinti atviresnę, tolerantiškesnę ir lankstesnę Europos visuomenę. Ši veikla glaudžiai susijusi su kūrybiškumu ir naujovėmis. Būtent polemika ir pažintis su kitokiomis kultūrinės raiškos formomis ir kryptimis bei domėjimasis jomis skatina kūrybiškumą ir padeda ieškant naujų atsakymų į rūpimus klausimus;

12.

atkreipia dėmesį, kad Europos Komisija savo pasiūlyme ypatingą dėmesį skiria bendriesiems visą gyvenimą trunkančio mokymosi gebėjimams, kuriuos apibrėžė Europos Parlamentas ir Taryba. RK atkreipia dėmesį į savo nuomonę dėl šios rekomendacijos (1), kurioje jis pabrėžė ypatingą gamtos ir tiksliųjų mokslų gebėjimų svarbą. Be to, Regionų komitetas pabrėžė moterų skatinimo šioje srityje svarbą pasitelkiant visą gyvenimą trunkančio mokymosi priemones. Ateityje Europos dar labiau padidės visuomenės poreikis patraukti jaunus žmones, ypač jaunas moteris, studijuoti tiksliuosius ir technikos bei inžinerijos dalykus ir siekti karjeros su jais susijusiose srityse;

13.

pastebi, kad trys veiksniai „darbinė veikla, visuomenė, aukštasis išsilavinimas“ yra svarbus naujovių ir augimo vietos ir regionų lygiu pagrindas. Be to, reikia tinkamos infrastruktūros ir nediskriminuojančios aplinkos, kurios skatintų aktyvų pilietiškumą ir dalijimąsi atsakomybe taip prisidėdamos prie socialinės sanglaudos ir tvaraus vystymosi;

14.

ragina užtikrinti geresnį švietimą ir mokymą, kurie labiausiai padidintų didžiausio ES kapitalo — jos jaunimo — vertę. Švietimo srityje ypatingą dėmesį reikia skirti technologijų studijoms siekiant pagyvinti Europos mokslinius tyrimus, technologijų vystymą ir naujovių diegimą, tačiau taip pat negalima pamiršti humanitarinio mokymo ir humanitarinių vertybių. Švietimo sistemoje deramas dėmesys pirmiausia turėtų būti skiriamas Europos kultūros ir istorijos mokymui;

15.

ne kartą pabrėžė ypatingą mokslinių tyrimų skatinimo, jaunų mokslininkų rengimo, mokslininkų judumo ir mokslinio bendradarbiavimo Europos lygmeniu svarbą. Moksliniams tyrimams palankios aplinkos sukūrimas, patentų skatinimas ir jų veiksminga apsauga teikia paramą visuomenės ir ekonomikos inovaciniams procesams;

16.

pabrėžia, jog būtina sukurti intelektinės nuosavybės standartus ir apsaugos teises, Europos chartijos sukūrimas būtų svarbus indėlis;

17.

pabrėžia šiame kontekste didžiulę struktūrinių fondų, ypač Regioninės plėtros fondo, svarbą teikiant paramą mokslo laimėjimų diegimui į naujus produktus ir inovacijas;

18.

apgailestauja, kad ši iniciatyva pateikta tik dabar. Tokio trumpo pasirengimui skirto laiko gali neužtekti norint sėkmingai įgyvendinti iniciatyvą. Todėl labai svarbu, kad Europos Komisija dėtų visas pastangas siekdama įtraukti į procesą kuo daugiau partnerių;

19.

pabrėžia ypatingą garso ir vaizdo žiniasklaidos vaidmenį kuriant kūrybinę aplinką., Daugelyje Europos regionų kuriami sėkmingai veikiantys ekonominiai branduoliai derinant talentų puoselėjimo, aukšto lygio mokymo ir lavinimo institucijų ir žiniasklaidos veiklą. Europos kūrybiškumo ir naujovių metais tokia veikla turėtų būti ypač vertinama;

20.

apgailestauja, kad Komisijos pasiūlyme neatsižvelgiama į įvairialypes galimybes, kurias teikia Europos judumo programos. Besimokančiųjų judumas, teikiantis galimybę įgauti tarpregioninių mainų Europoje patirties, gali labai prisidėti prie jaunų žmonių kūrybinio ir inovacinio potencialo išlaisvinimo;

21.

apgailestauja, kad pasiūlyme nenumatomos iniciatyvos sėkmingo įgyvendinimo stebėjimo nuostatos ir neapibrėžiamos pagrindinės sąlygos, reikalingos siekiant numatytų tikslų;

22.

mano, kad Europos kūrybiškumo ir naujovių metų iniciatyva gali būtų sėkmingai įgyvendinta tik tuo atveju, jei pati Europos Komisija imsis šios užduoties ir išnaudos visas generalinių direktoratų turimas galimybes. Be to, reikės stiprios valstybių narių ir miestų bei regionų paramos. Todėl Regionų komitetas turėtų raginti į Europos metų veiklos vykdymą kartu su švietimo politika aktyviai įtraukti ir kitas politikos sritis;

23.

turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad kūrybiškumo ir naujovių skatinimas yra daugelio regionų ir vietovių vystymo strategijų sudėtinė dalis. Vykdant Europos kūrybiškumo ir naujovių metų veiklą nereikėtų susidaryti įspūdžio, kad šiuos išteklius galima panaudoti tik pasitelkus Europos Komisijos iniciatyvą. Būtent šiais metais reikėtų pabrėžti vietos lygiu regionuose ir valstybėse narėse sėkmingai taikomus naują požiūrį ir remti geriausios patirties pavyzdžių skleidimą. Visos Komisijos iniciatyvos turi išsaugoti subsidiarumo principą.

24.

atkreipia dėmesį į įvairialypę vietos ir regionų valdžios institucijų ir pilietinės visuomenės organizacijų patirtį, pavyzdžiui, veiksmus vietos ir regioninės politikos ir RK rengiamų ATVIRŲ DIENŲ srityje. Šia patirtimi atkreipiamas dėmesys į įvairius kūrybiškumo ir inovacijų paramos ir vystymo būdus, kurie būdingi mūsų vietos lygmeniui ir regionams;

25.

atkreipia dėmesį į tai, kad Europos kūrybiškumo ir naujovių metų veiklos vykdymui nenumatytas atskiras finansavimas. Kalbėdama apie veiklos finansavimą, Komisija savo pasiūlyme daro nuorodas tik į „2007–2013 m. mokymosi visą gyvenimą“ ir į „2007–2013 m. kultūros“ programoms skirtas lėšas. Tačiau rūpimi kūrybiškumo ir naujovių klausimai apima daug daugiau, nei šiose programose numatyta. Visų pirma reikėtų paminėti mokslo sritį, pramonės ir mokslo bendradarbiavimą, Europos judumo sritį, kaimo plėtros klausimą ir socialinę politiką, tačiau nepamiršti ir kitų svarbių sričių. Kūrybiškumas yra esminis Europos visuomenės vystymosi veiksnys, todėl jis neturėtų būti apribotas tik švietimu ir kūryba. Tarpdalykinis mąstymas sudaro sąlygas naujiems, kūrybiškiems sprendimams;

26.

Komisijos pasiūlymo 4 punkto 4 dalyje kalbama apie „didesnį dėmesį su Europos metais susijusiai komunikacinei veiklai“. Tačiau siūlomose priemonėse tai nėra išsamiau apibrėžta. RK turi aiškiai pareikšti, kad šias priemones būtina koordinuoti Bendrijos, valstybių, regionų, ir vietos lygmeniu;

27.

palaiko Komisiją ir siūlo jai savo praktinę paramą vykdant Europos kūrybiškumo ir naujovių metų veiklą. Miestai, regionai ir vietos valdžios institucijos yra tikrieji šio projekto partneriai, tai vietos, kuriose gimsta daug kūrybiškų sprendimų. RK tikisi aktyviai dalyvauti Europos metų veikloje ir laiku bei išsamiai gauti informaciją apie visas planuojamas priemones.

9.10.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 257/51

—

įsipareigoja stebėti, kad taikant naująją reguliavimo sistemą nebūtų trukdoma valstybių narių kultūros ir žiniasklaidos politikos tikslams ir būtų atsižvelgiama į konkrečius kaimo vietovių, mažo gyventojų tankumo regionų, atokiausių regionų ir miestų aglomeracijų bei kultūrinių ir etninių mažumų poreikius;

—

nepritaria Europos Komisijos siūlomoms radijo dažnių valdymo derinimo priemonėms; valstybės narės ir toliau turi būti atsakingos už spektro valdymą, tuo pačiu užtikrindamos suderinamumą su tarptautiniais susitarimais; tam reikės išlaikyti pakankamo dažnio diapazoną, kad transliuotojai galėtų įvykdyti su turiniu susijusias užduotis;

—

nepritaria funkcinio atskyrimo priemonei ir Europos Komisijos veto teisei kai kurioms nacionalinių reguliavimo institucijų korekcinėms priemonėms. Komitetas ragina nacionalines reguliavimo institucijas atliekant atitinkamų rinkų tyrimą ir jas apibrėžiant atsižvelgti į kultūrinius ir kalbinius vietos ir regionų skirtumus;

—

vertina Komisijos pastangas stiprinti vartotojų apsaugą ir paslaugų gavėjų teises, visų pirma suteikiant vartotojams daugiau informacijos apie kainas ir tiekimo sąlygas, gerinant duomenų apsaugą ir saugumą bei prieigą prie e. ryšių, įskaitant skubios pagalbos paslaugas; tačiau nerimauja dėl šių pasiūlymų galimo finansinio ir ekonominio poveikio vietų ir regionų paslaugų teikėjams;

—

mano, kad Europos elektroninių ryšių rinkos institucijos įsteigimas, kartu su valstybių narių rinkos reguliavimo įgaliojimų perkėlimu Europos Komisijai, paskatintų aiškiai netolygų nacionalinių ir Europos reguliavimo institucijų įgaliojimų pasiskirstymą; todėl ragina įsteigti Europos telekomunikacijų reguliuotojų instituciją, tokiu būdu Bendrijos teisėje įtvirtinant esamą Europos reguliuotojų grupę (ERG).

Pranešėjas

:

Marc Schaefer (LU/ESP), Viandeno miesto tarybos narys

1.

palankiai vertina Komisijos tikslą plačiau atverti telekomunikacijų rinkas konkurencijai ir skatinti investicijas į plačiajuosčio ryšio tinklus (jungiančių visas — fiksuoto, judriojo ir palydovinio ryšio — technologijas) ir siekį užtikrinti kuo geresnį spektro valdymą vidaus rinkoje skatinant audiovizualines paslaugas;

2.

įsipareigoja stebėti, kad į naująją reguliavimo sistemą nebūtų įtrauktos priemonės, galinčios turėti neigiamo poveikio valstybių narių kultūros ir žiniasklaidos politikos tikslams;

3.

be to, privalo užtikrinti, kad nustatant naujus reglamentavimo mechanizmus (visų pirma spektro valdymo srityje) būtų atsižvelgta į kultūrinių ir etninių mažumų interesus bei regionų poreikius;

4.

norėtų, kad siūlomoje reguliavimo sistemoje būtų numatyti mechanizmai sudarantys palankias sąlygas plėtoti plačiajuosčio interneto prieigą kaimo vietovėse, ir mažo gyventojų tankumo regionuose ir atokiausiuose regionuose; atsižvelgiant į tai, nereikėtų pamiršti, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms gali tekti investuoti į IRT ir infrastruktūros plėtrą, visų pirma miestų aglomeracijose;

5.

vertina Komisijos pastangas stiprinti vartotojų apsaugą, ypač duomenų apsaugos ir saugumo srityse, užtikrinti vienodas galimybes naudotis elektroninių ryšių paslaugomis ir skubios pagalbos paslaugomis visoms vartotojų grupėms, įskaitant neįgaliuosius, tačiau nerimauja dėl šių pasiūlymų galimo finansinio ir ekonominio poveikio vietų ir regionų paslaugų teikėjams;

6.

džiaugiasi Komisijos pastangomis plėtoti Europos masto paslaugas, tačiau mano, kad tai turi būti daroma atsižvelgiant į nacionalinius ir regionų skirtumus bei ekonomikos požiūriu silpniausių subjektų technologinius bei ekonominius poreikius;

7.

atkreipia Komisijos dėmesį į geografinę nacionalinių, regioninių ir vietos rinkų įvairovę, dėl kurios gali prireikti diferencijuotų ir skirtingų reglamentavimo mechanizmų ir procedūrų, pvz., geografinis suskirstymas;

8.

abejoja dėl galimos kai kurių numatytų naujų priemonių, kurios būtų taikomos visose valstybės narėse neatsižvelgiant į jų specifinę padėtį ir nacionaliniu arba regionų lygiu pasiektą pažangą, papildomos naudos; iš tiesų, RK labai nerimauja dėl ketinimo perkelti dar daugiau įgaliojimų Bendrijai reguliuojant telekomunikacijų rinkas ir valdant spektrą;

9.

mano, kad Komisijos pasiūlymai atveria galimybes nuosekliau taikyti ES taisykles ir taip sukurti bendrą elektroninių ryšių vidaus rinką.

10.

teigiamai vertina Komisijos rekomendaciją (1) pastebimai sumažinti rinkų, kuriose taikomas ex-ante reguliavimas, skaičių ir tokiu būdu padaryti reguliavimą, kai būtina jį taikyti, veiksmingesnį ir paprastesnį tiek operatoriams, tiek ir nacionalinėms reguliavimo institucijoms;

11.

palankiai vertina Komisijos pasiūlymus, kuriais siekiama sukurti geresnius tam tikrų valstybių narių reguliavimo sistemų koordinavimo ir derinimo mechanizmus, bei įvairių nacionalinių reguliavimo institucijų veiksmų koordinavimo, derinimo ir konsultavimosi procedūras;

12.

pritaria Komisijos teiginiui, kad veiksmingas radijo spektro valdymas labai svarbus siekiant palengvinti operatorių prieigą, skatinti naujoves ir kultūros įvairovę;

13.

remia Komisijos nuomonę, kad būtina užtikrinti elektroninių ryšių tinklų teikėjų bendrą vietą ir bendrą įrenginių naudojimą, tačiau bendras įrenginių naudojimas turi būti techniškai įmanomas, o su šia operacija susijusios sąnaudos paskirstomos teisingai;

14.

pritaria Komisijos požiūriui į numeravimo suderinimo Bendrijoje svarbą, kai tuo skatinamas vidaus rinkos veikimas arba visoje Europoje teikiamų paslaugų plėtojimas. Tačiau RK mano, kad valstybės narės turi daugiau kompetencijos imtis priemonių, būtinų tokiam suderinimui užtikrinti. Jį gali atlikti Europos reguliuotojų grupė (ERG);

15.

laikosi nuomonės, kad tik valstybės narės gali nustatyti, kaip paskirstyti spektrą teikiant paslaugas, užtikrinančias kultūros ir kalbų įvairovę bei žiniasklaidos pliuralizmą;

16.

mano, kad nereikėtų taikyti funkcinio atskyrimo, kaip papildomos rinkų liberalizavimo priemonės, ir laikosi nuomonės, kad konkurencija grindžiama infrastruktūra yra veiksmingesnė, o esama reguliavimo sistema jau leidžia taikyti atskyrimo priemones, įskaitant, be kita ko, ir funkcinį atskyrimą;

17.

mano, kad dokumente turėtų būti nurodytos visos procedūros, kurios numatytos tarptautiniuose susitarimuose dėl radijo spektro valdymo, kadangi šie susitarimai jau galioja ir sudaro reguliavimo sistemą, kuri yra platesnė nei ES reguliavimo sistema;

18.

remia Komisijos pastangas stiprinti ir gerinti vartotojų apsaugą ir paslaugų gavėjų teises elektroninių ryšių sektoriuje, visų pirma suteikiant vartotojams daugiau informacijos apie kainas ir tiekimo sąlygas ir gerinant prieigą prie e. ryšių bei galimybę jais naudotis, įskaitant skubios pagalbos paslaugas neįgaliems paslaugų gavėjams;

19.

teigiamai vertina pasiūlymus, kuriais siekiama sustiprinti asmens privatumo ir privačių duomenų elektroninių ryšių sektoriuje apsaugą, visų pirma sugriežtinant su saugumu susijusias nuostatas ir pagerinant vykdymo užtikrinimo mechanizmus;

20.

atkreipia Komisijos dėmesį į ekonomiškai silpnų regionų, kaimo vietovių, sunkiai pasiekiamų geografinių, atokiausių ar mažo gyventojų tankumo regionų vartotojų poreikius;

21.

ragina Komisiją atsižvelgti į tai, kad kai kurias tinklų saugumą ir vartotojų apsaugą užtikrinančias priemones būtina koordinuoti ir įgyvendinti veikiau tarptautiniu, o ne Bendrijos lygmeniu;

22.

atkreipia Komisijos dėmesį, kad kai kurių svarstomoje direktyvoje siūlomų priemonių įgyvendinimas reikalauja didelių investicijų į technologines infrastruktūras (pvz., galimybė skambinti vienu skubios pagalbos iškvietimo telefono numeriu, skambinančiojo vietos nustatymo įranga); tai yra investicijos, kurias nedidelio masto paslaugų tiekėjai, t. y. vietų ir regionų operatoriai, vargu ar galėtų finansuoti.

23.

teigiamai vertina Komisijos pastangas sudaryti sąlygas perkelti numerius iš fiksuotojo į judriojo ryšio tinklus ir priešingai;

24.

norėtų, kad Komisija skirtų dėmesio specifiniams poreikiams kaimo vietovėse, kuriose esančios infrastruktūros galimybės dažnai yra ribotos ir remiasi vieninteliu esamo operatoriaus tinklu ir išreiškia norą, kad tokiems regionams būtų skiriamos, pvz., panaudojant struktūrinius fondus, jų poreikius atitinkančios priemonės; taip pat norėtų atkreipti dėmesį į struktūrinius apribojimus ir papildomas elektroninių ryšių išlaidas, su kuriomis nuolat susiduria atokiausi regionai. Todėl reikėtų apsvarstyti konkrečių priemonių galimybę, kad šių regionų piliečiai turėtų tokias pat sąlygas kaip ir likusios Europos dalies gyventojai;

25.

mano, kad transliavimo paslaugoms taikoma privalomos (angl. must carry) taisyklės turi būti reguliariai persvarstomos ir taikomos visoms papildomoms paslaugoms;

26.

mano, kad Europos elektroninių ryšių rinkos institucijos įsteigimas, kuris faktiškai papildytų esamą institucinį susitarimą dėl elektroninių ryšių rinkos reguliavimo, prieštarauja subsidiarumo ir proporcingumo principams ir gali veikiau apsunkinti, o ne supaprastinti procesą, kuriam yra skirtas čia svarstomas pasiūlymų paketas.

27.

todėl palaikytų Europos telekomunikacijos reguliuotojų instituciją. Tokia institucija galėtų prisiimti daug funkcijų, kurios pateikiamos pasiūlyme dėl Europos elektroninių ryšių rinkos institucijos (EECMA), jai taip pat būtų būdinga nemažai dalykų, kurie Komisijos pasiūlymo projektu priskirti EECMA. Tuo pat metu tokia institucija savo veikla netaptų panaši į agentūrą, taigi būtų galima išvengti galimų problemų EECMA atveju.