5.12.2008

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 327/1

---

TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 1207/2008

2008 m. lapkričio 28 d.

kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 639/2004 dėl atokiausiuose Bendrijos regionuose registruoto žvejybos laivyno valdymo

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 37 straipsnį ir 299 straipsnio 2 dalį,

atsižvelgdama į Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę (1),

kadangi:

(1)

2004 m. kovo 30 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 639/2004 dėl atokiausiuose Bendrijos regionuose registruoto žvejybos laivyno valdymo (2) leidžiama nukrypti nuo 2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2371/2002 dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal Bendrąją žuvininkystės politiką (3) 13 straipsnio. Tame straipsnyje pateikiama įtraukimo į laivyną ir pasitraukimo iš laivyno bendroji schema.

(2)

Reglamento (EB) Nr. 639/2004 2 straipsnio 5 dalyje nustatytas laivams, kuriems atnaujinti buvo skirta viešoji parama, taikomos leidžiančios nukrypti nuo įtraukimo į laivyną ir pasitraukimo iš laivyno schemos nuostatos galiojimo laikotarpis. Tame reglamente iš pradžių nustatyta laikotarpio pabaiga – 2007 m. gruodžio 31 d., vėliau laikotarpis pratęstas iki 2008 m. gruodžio 31 d. politiniu susitarimu dėl Europos žuvininkystės fondo, pasiektu Taryboje 2006 m. birželio 19 d.

(3)

Komisijos dokumentas, kuriuo atitinkamoms valstybėms narėms leidžiama skirti valstybės pagalbą, priimtas vėliau nei numatyta. Atsižvelgiant į tai, kad suinteresuotų laivų statyklų pajėgumai riboti, iki 2008 m. gruodžio 31 d. visiškai įgyvendinti 2006 m. birželio 19 d. Taryboje pasiektą politinį susitarimą yra neįmanoma.

(4)	Todėl tikslinga pratęsti Reglamento (EB) Nr. 639/2004 2 straipsnio 5 dalyje nustatytos leidžiančios nukrypti nuostatos galiojimą iki 2011 m.

(5)	Reglamentą (EB) Nr. 639/2004 reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti,

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

1 straipsnis

Reglamentas (EB) Nr. 639/2004 iš dalies keičiamas taip:

1.

2 straipsnio 5 dalis pakeičiama taip: „5. Nepaisant pirmiau nurodytos 3 dalies, žvejybos laivams, gavusiems atnaujinimui skirtą viešąją paramą, pirmiau nurodytos 1 dalies a punkte numatyta leidžianti nukrypti nuostata nebetaikoma dvejus metus nuo viešosios paramos atnaujinimui suteikimo ir bet kuriuo atveju vėliau kaip nuo 2011 m. gruodžio 31 d.“

2.	6 straipsnis pakeičiamas taip: „6 straipsnis Pranešimas Komisija ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d. Europos Parlamentui ir Tarybai praneša apie šio reglamento įgyvendinimą.“

2 straipsnis

Šis reglamentas įsigalioja jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną.

---

(1)  2008 m. spalio 21 d. pateikta nuomonė (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

(2)  OL L 102, 2004 4 7, p. 9.

(3)  OL L 358, 2002 12 31, p. 59.

---

5.12.2008

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 327/3

---

KOMISIJOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 1208/2008

2008 m. gruodžio 4 d.

kuriuo nustatomos standartinės importo vertės, skirtos tam tikrų vaisių ir daržovių įvežimo kainai nustatyti

EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA,

atsižvelgdama į Europos Bendrijos steigimo sutartį,

atsižvelgdama į 2007 m. spalio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1234/2007, nustatantį bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams taikomas nuostatas („Bendras bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas“) (1),

atsižvelgdama į 2007 m. gruodžio 21 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1580/2007, nustatantį Tarybos reglamentų (EB) Nr. 2200/96, (EB) Nr. 2201/96 ir (EB) Nr. 1182/2007 įgyvendinimo vaisių ir daržovių sektoriuje taisykles (2), ypač į jo 138 straipsnio 1 dalį,

kadangi:

Reglamente (EB) Nr. 1580/2007, taikant daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde rezultatus, yra numatyti kriterijai, kuriuos Komisija taiko nustatydama standartines importo iš trečiųjų šalių vertes produktams ir laikotarpiams, išvardytiems minėto reglamento XV priedo A dalyje,

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

1 straipsnis

Reglamento (EB) Nr. 1580/2007 138 straipsnyje minimos standartinės importo vertės yra nustatytos šio reglamento priede.

2 straipsnis

Šis reglamentas įsigalioja 2008 m. gruodžio 5 d.

---

(1)  OL L 299, 2007 11 16, p. 1.

(2)  OL L 350, 2007 12 31, p. 1.

---

---

5.12.2008

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 327/5

---

KOMISIJOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 1209/2008

2008 m. gruodžio 4 d.

kuriuo iš dalies keičiamos Reglamente (EB) Nr. 945/2008 nustatytos kai kurių cukraus sektoriaus produktų tipinės kainos ir papildomi importo muitai 2008–2009 prekybos metais

EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA,

atsižvelgdama į Europos Bendrijos steigimo sutartį,

atsižvelgdama į 2007 m. spalio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1234/2007, nustatantį bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams taikomas nuostatas („Bendras bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas“) (1),

atsižvelgdama į 2006 m. birželio 30 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 951/2006, nustatantį išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 318/2006 įgyvendinimo taisykles dėl prekybos su trečiosiomis šalimis cukraus sektoriuje (2), ypač į jo 36 straipsnio, 2 dalies antros pastraipos antrąjį sakinį,

kadangi:

(1)

Tipinės kainos ir papildomų importo muitų dydžiai, taikytini baltajam cukrui, žaliaviniam cukrui ir kai kuriems sirupams 2008–2009 prekybos metams buvo nustatyti Komisijos reglamente (EB) Nr. 945/2008 (3). Šios kainos ir muitų dydžiai buvo paskutinį kartą pakeisti Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1149/2008 (4).

(2)	Šiuo metu Komisijos turimi duomenys rodo, kad reikia iš dalies pakeisti minėtus dydžius pagal Reglamente (EB) Nr. 951/2006 nustatytas taisykles ir nuostatas,

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

1 straipsnis

Reglamento (EB) Nr. 951/2006 36 straipsnyje išvardytiems produktams taikomos tipinės kainos ir papildomi importo muitai 2008–2009 prekybos metams, numatyti Reglamente (EB) Nr. 945/2008, yra iš dalies pakeičiami ir nurodomi šio reglamento priede.

2 straipsnis

Šis reglamentas įsigalioja 2008 m. gruodžio 5 d.

---

(1)  OL L 299, 2007 11 16, p. 1.

(2)  OL L 178, 2006 7 1, p. 24.

(3)  OL L 258, 2008 9 26, p. 56.

(4)  OL L 309, 2008 11 20, p. 3.

---

---

5.12.2008

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 327/7

---

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2008/103/EB

2008 m. lapkričio 19 d.

iš dalies keičianti Direktyvos 2006/66/EB dėl baterijų ir akumuliatorių bei baterijų ir akumuliatorių atliekų nuostatas, susijusias su baterijų ir akumuliatorių pateikimu į rinką

(Tekstas svarbus EEE)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 95 straipsnio 1 dalį,

atsižvelgdami į Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (1),

pasikonsultavę su Regionų komitetu,

laikydamiesi Sutarties 251 straipsnyje nustatytos tvarkos (2),

kadangi:

(1)

Direktyvos 2006/66/EB (3) 6 straipsnio 2 dalis turėtų būti išaiškinta tam, kad tos direktyvos neatitinkančios baterijos ir akumuliatoriai, bet kurioje Bendrijos vietoje teisėtai pateikti į rinką iki 2008 m. rugsėjo 26 d., po minėtos dienos galėtų likti Bendrijos rinkoje. Šiuo išaiškinimu būtų suteikta teisinio tikrumo dėl baterijų, pateiktų į Bendrijos rinką, ir būtų užtikrintas sklandus vidaus rinkos veikimas. Šis išaiškinimas atitinka atliekų mažinimo principą ir prisidėtų prie administravimo naštos sumažinimo.

(2)	Todėl Direktyvą 2006/66/EB reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

1 straipsnis

Direktyvos 2006/66/EB pakeitimas

Direktyvos 2006/66/EB 6 straipsnio 2 dalis pakeičiama taip:

2 straipsnis

Perkėlimas į nacionalinę teisę

1.   Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini šiai direktyvai įgyvendinti iki 2009 m. sausio 5 d.

Valstybės narės, patvirtindamos šias priemones, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

2.   Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų pagrindinių nuostatų tekstus.

3 straipsnis

Įsigaliojimas

Ši direktyva įsigalioja jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną.

4 straipsnis

Adresatai

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

---

(1)  2008 m. liepos 9 d. pateikta nuomonė (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

(2)  2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento nuomonė (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje) ir 2008 m. spalio 20 d. Tarybos sprendimas.

(3)  OL L 266, 2006 9 26, p. 1.

---

5.12.2008

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 327/9

---

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2008/104/EB

2008 m. lapkričio 19 d.

dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 137 straipsnio 2 dalį,

atsižvelgdami į Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (1),

pasikonsultavę su Regionų komitetu,

laikydamiesi Sutarties 251 straipsnyje nustatytos tvarkos (2),

kadangi:

(1)

Šioje direktyvoje laikomasi pagrindinių teisių ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (3) pripažintų principų. Šia direktyva visų pirma siekiama užtikrinti, kad būtų visapusiškai laikomasi Chartijos 31 straipsnio, kuriame numatyta, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į saugias, jo sveikatą ir orumą atitinkančias darbo sąlygas, į tai, kad būtų apribotas maksimalus darbo laikas, teisę į dienos ir savaitės poilsį, taip pat kasmetines mokamas atostogas.

(2)

Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijos 7 punkte, inter alia, numatyta, kad vidaus rinkos sukūrimas turi pagerinti Europos bendrijos darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygas; šis procesas bus vykdomas derinant pažangą, padarytą užtikrinant tas sąlygas, visų pirma susijusias su tokiomis darbo formomis kaip darbas pagal terminuotą darbo sutartį, darbas ne visą darbo dieną, darbas per laikinojo įdarbinimo įmones ir sezoninis darbas.

(3)	1995 m. rugsėjo 27 d. Komisija pagal Sutarties 138 straipsnio 2 dalį konsultavosi su administracija ir darbuotojais Bendrijos lygiu dėl veiksmų, kurie turi būti patvirtinti Bendrijos lygiu, susijusių su darbo laiko lankstumu ir darbuotojų užimtumo garantijomis.

(4)	Po šių konsultacijų Komisija nusprendė, kad patartina imtis Bendrijos veiksmų, ir 1996 m. balandžio 9 d. toliau konsultavosi su administracija ir darbuotojais pagal Sutarties 138 straipsnio 3 dalį dėl numatomo pasiūlymo turinio.

(5)

1999 m. kovo 18 d. sudaryto bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas darbo sutartis preambulėje jį pasirašiusios šalys nurodė ketinančios apsvarstyti, ar reikia panašaus susitarimo dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones, ir nusprendė neįtraukti laikinųjų darbuotojų į Direktyvą dėl darbo pagal terminuotas darbo sutartis.

(6)

Pagrindinės skirtingų pramonės šakų organizacijos, t. y. Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE) (4), Europos įmonių su valstybiniu kapitalu centras (CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC) 2000 m. gegužės 29 d. bendru laišku informavo Komisiją apie savo norą pradėti Sutarties 139 straipsnyje numatytą procesą. Kitu 2001 m. vasario 28 d. bendru laišku jos paprašė Komisijos pratęsti 138 straipsnio 4 dalyje nurodytą terminą vienu mėnesiu. Komisija patenkino šį prašymą ir pratęsė derybų terminą iki 2001 m. kovo 15 d.

(7)	2001 m. gegužės 21 d. socialiniai partneriai pripažino, kad jų derybose dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones nebuvo pasiektas susitarimas.

(8)

2005 m. kovo mėn. Europos Vadovų Taryba nusprendė, kad labai svarbu atnaujinti Lisabonos strategiją ir perskirstyti prioritetus, daugiausia dėmesio skiriant ekonomikos augimui bei užimtumui. Taryba patvirtino Integruotas ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gaires (2005–2008 m.), kuriomis siekiama, inter alia, skatinti lankstumą, derinant jį su užimtumo garantijomis, ir mažinti darbo rinkos segmentaciją, deramai atsižvelgiant į socialinių partnerių vaidmenį.

(9)

Vadovaudamasi Komisijos komunikatu dėl socialinės darbotvarkės laikotarpiui iki 2010 m., kurią 2005 m. kovo mėn. Europos Vadovų Taryba palankiai įvertino, teigdama, kad ji padės pasiekti Lisabonos strategijos tikslus sustiprindama Europos socialinį modelį; Europos Vadovų Taryba pareiškė, kad naujos darbo organizavimo formos ir darbuotojams bei įmonėms skirtos įvairesnės sutartinės priemonės, labiau derinančios lankstumą su užimtumo garantijomis, padės jiems prisitaikyti. Be to, 2007 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Taryba patvirtino sutartus bendrus darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų principus, kurie nustato lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyrą darbo rinkoje ir padeda darbuotojams bei darbdaviams pasinaudoti globalizacijos teikiamomis galimybėmis.

(10)	Europos Sąjungoje labai skiriasi darbo per laikinojo įdarbinimo įmones naudojimas ir laikinųjų darbuotojų teisinė padėtis, statusas ir darbo sąlygos.

(11)	Darbas per laikinojo įdarbinimo įmones tenkina ne tik su lankstumu susijusius įmonių poreikius, bet ir darbuotojų poreikį suderinti profesinį ir privatų gyvenimą. Tokiu būdu jis prisideda prie darbo vietų kūrimo ir dalyvavimo darbo rinkoje bei integracijos į ją.

(12)	Šia direktyva nustatoma laikinųjų darbuotojų teises ginanti sistema, kuri yra nediskriminuojanti, skaidri bei proporcinga ir kurioje taip pat atsižvelgiama į darbo rinkų bei darbo santykių įvairovę.

(13)	1991 m. birželio 25 d. Tarybos direktyvoje 91/383/EEB, pateikiančioje papildomas priemones, skatinančias gerinti terminuotuose arba laikinuose darbo santykiuose esančių darbuotojų saugą ir sveikatą darbe (5), nustatomos laikiniesiems darbuotojams taikomos nuostatos dėl saugos ir sveikatos.

(14)	Laikiniesiems darbuotojams turėtų būti taikomos bent tokios pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos, kurios būtų taikomos tokiems darbuotojams, jei įmonė laikinojo darbo naudotoja būtų juos įdarbinusi tai pačiai darbo vietai užimti.

(15)

Neterminuotos darbo sutartys yra bendriausia darbo santykių forma. Darbuotojų, sudariusių neterminuotą darbo sutartį su laikinojo įdarbinimo įmone, atveju ir atsižvelgiant į tokioje sutartyje numatytą specialią apsaugą, reikėtų numatyti galimybę taikyti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje taikomų taisyklių išimtis.

(16)	Valstybės narės, siekdamos lanksčiai išspręsti su darbo rinkų bei darbo santykių įvairove susijusias problemas, gali socialiniams partneriams leisti nustatyti darbo ir įdarbinimo sąlygas, su sąlyga, kad būtų užtikrinta bendro lygio laikinųjų darbuotojų apsauga.

(17)	Be to, tam tikrais ribotais atvejais valstybės narės turėtų turėti galimybę, remiantis socialinių partnerių nacionaliniu lygiu sudarytu susitarimu ir neperžengiant ribų, nukrypti nuo vienodo požiūrio principo taikymo, jeigu užtikrinama tinkamo lygio apsauga.

(18)

Gerinant laikinųjų darbuotojų būtiniausią apsaugą, reikėtų peržiūrėti apribojimus ar draudimus, kurie galėjo būti taikomi darbui per laikinojo įdarbinimo įmones. Jie gali būti pateisinami tik dėl bendrojo intereso, visų pirma susijusio su darbuotojų apsauga, darbuotojų saugos bei sveikatos reikalavimais ir poreikiu užtikrinti, kad darbo rinka veiktų tinkamai ir kad būtų užkirstas kelias pažeidimams.

(19)	Ši direktyva neturi įtakos socialinių partnerių autonomijai ir neturėtų turėti įtakos socialinių partnerių tarpusavio santykiams, įskaitant teisę derėtis dėl kolektyvinių sutarčių ir jas sudaryti pagal nacionalinę teisę ir praktiką, laikantis galiojančių Bendrijos teisės aktų.

(20)	Šios direktyvos nuostatos dėl darbui per laikinojo įdarbinimo įmones taikomų apribojimų ar draudimų nepažeidžia nacionalinės teisės aktų ar praktikos, pagal kuriuos draudžiama streikuojančius darbuotojus pakeisti laikinaisiais darbuotojais.

(21)	Valstybės narės turėtų numatyti administracines arba teismines procedūras, užtikrinančias laikinųjų darbuotojų teisių apsaugą, ir turėtų numatyti veiksmingas, atgrasomąsias ir proporcingas sankcijas už šioje direktyvoje numatytų pareigų pažeidimus.

(22)	Ši direktyva turėtų būti įgyvendinta laikantis Sutarties nuostatų, susijusių su laisve teikti paslaugas ir įsisteigimo laisve, ir nepažeidžiant 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (6).

(23)

Kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. nustatyti suderintą Bendrijos lygio laikinųjų darbuotojų apsaugos sistemą, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl veiksmo masto arba poveikio to tikslo būtų geriau siekti Bendrijos lygiu, nustatant būtiniausius reikalavimus, taikomus visoje Bendrijoje, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

I   SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis

Taikymo sritis

1.   Ši direktyva taikoma darbuotojams, pasirašiusiems darbo sutartį ar turintiems darbo santykių su laikinojo įdarbinimo įmone, kurie paskirti laikinai dirbti įmonėse laikinojo darbo naudotojose joms prižiūrint ir vadovaujant.

2.   Ši direktyva taikoma valstybinėms ir privačioms įmonėms, kurios yra laikinojo įdarbinimo įmonės ar įmonės laikinojo darbo naudotojos, vykdančios ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tai, ar jos veikia siekdamos pelno.

3.   Valstybės narės, pasikonsultavusios su socialiniais partneriais, gali numatyti, kad ši direktyva netaikoma darbo sutartims, sudarytoms pagal konkrečią viešą ar viešai remiamą profesinio mokymo, integracijos ar perkvalifikavimo programą, ar pagal tokią programą atsiradusiems santykiams.

2 straipsnis

Tikslas

Šios direktyvos tikslas – užtikrinti laikinųjų darbuotojų apsaugą ir pagerinti darbo per laikinojo įdarbinimo įmones kokybę užtikrinant, kad laikiniesiems darbuotojams būtų taikomas 5 straipsnyje nustatytas vienodo požiūrio principas ir kad laikinojo įdarbinimo įmonės būtų pripažintos darbdaviais, tuo pat metu atsižvelgiant į poreikį nustatyti tinkamą darbo per laikinojo įdarbinimo įmones naudojimo sistemą, siekiant veiksmingai prisidėti prie darbo vietų kūrimo ir lanksčių darbo formų plėtojimo.

3 straipsnis

Sąvokų apibrėžtys

1.   Šioje direktyvoje:

a)	darbuotojas – asmuo, kurį kaip darbuotoją atitinkamoje valstybėje narėje gina nacionalinė darbo teisė;

b)	laikinojo įdarbinimo įmonė – fizinis ar juridinis asmuo, kuris pagal nacionalinę teisę sudaro darbo sutartis ar turi darbo santykių su laikinaisiais darbuotojais, siekiant paskirti juos laikinai dirbti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje jai prižiūrint ir vadovaujant;

c)	laikinasis darbuotojas – darbuotojas, pasirašęs darbo sutartį ar turintis darbo santykių su laikinojo įdarbinimo įmone, kuris paskiriamas laikinai dirbti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje jai prižiūrint ir vadovaujant;

d)	įmonė laikinojo darbo naudotoja – fizinis ar juridinis asmuo, kuriam ir kurio prižiūrimas bei vadovaujamas laikinai dirba laikinasis darbuotojas;

e)	paskyrimas – laikotarpis, kurį laikinasis darbuotojas paskirtas laikinai dirbti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje jai prižiūrint ir vadovaujant;

f)

pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos – darbo ir įdarbinimo sąlygos, nustatytos įstatymuose, kituose teisės aktuose, kolektyvinėse sutartyse ir (arba) kitose bendro pobūdžio privalomose nuostatose, galiojančios įmonėje laikinojo darbo naudotojoje ir susijusios su: i) darbo laiko, viršvalandžių, pertraukų, poilsio laiko, naktinio darbo, atostogų ir valstybinių švenčių trukme; ii) darbo užmokesčiu.

2.   Ši direktyva nepažeidžia nacionalinės teisės aktuose pateikto darbo užmokesčio, darbo sutarties, darbo santykių ar darbuotojo apibrėžimo.

Valstybės narės nenustato, kad darbuotojai, darbo sutartys ar darbo santykiai nepriskiriami šios direktyvos taikymo sričiai vien dėl to, kad jie susiję su ne visą darbo dieną dirbančiais darbuotojais, pagal terminuotą darbo sutartį dirbančiais darbuotojais ar asmenimis, pasirašiusiais darbo sutartį ar turinčiais darbo santykių su laikinojo įdarbinimo įmone.

4 straipsnis

Apribojimų ar draudimų peržiūra

1.   Naudojimosi darbu per laikinojo įdarbinimo įmones draudimai ar apribojimai yra pateisinami tik dėl bendrojo intereso, visų pirma susijusio su laikinųjų darbuotojų apsauga, darbuotojų sveikatos ir saugos darbe reikalavimais arba poreikiu užtikrinti, kad darbo rinka veiktų tinkamai ir kad būtų užkirstas kelias pažeidimams.

2.   Ne vėliau kaip iki 2011 m. gruodžio 5 d. valstybės narės, pagal nacionalinės teisės aktus, kolektyvines sutartis ir praktiką pasikonsultavusios su socialiniais partneriais, peržiūri naudojimosi darbu per laikinojo įdarbinimo įmones apribojimus ar draudimus, kad patikrintų, ar jie yra pateisinami dėl 1 dalyje minėtų priežasčių.

3.   Jei tokie apribojimai ar draudimai yra nustatyti kolektyvinėmis sutartimis, 2 dalyje nurodytą peržiūrą gali atlikti atitinkamą sutartį sudarę socialiniai partneriai.

4.   1, 2 ir 3 dalys nepažeidžia nacionalinių reikalavimų dėl laikinojo įdarbinimo įmonių registravimo, licencijavimo, sertifikavimo, finansinių garantijų ar stebėsenos.

5.   Valstybės narės ne vėliau kaip iki 2011 m. gruodžio 5 d. informuoja Komisiją apie 2 ir 3 dalyse nurodytos peržiūros rezultatus.

II   SKYRIUS

ĮDARBINIMO IR DARBO SĄLYGOS

5 straipsnis

Vienodo požiūrio principas

1.   Laikinųjų darbuotojų pagrindinės darbo ir įdarbinimo sąlygos jų paskyrimo į įmonę laikinojo darbo naudotoją laikotarpiu yra bent tokios, kokios būtų taikomos, jei ta įmonė būtų juos tiesiogiai įdarbinusi tai pačiai darbo vietai užimti.

Taikant pirmą pastraipą turi būti laikomasi įmonėje laikinojo darbo naudotojoje galiojančių taisyklių dėl:

a)	nėščių moterų bei maitinančių motinų apsaugos ir vaikų bei jaunimo apsaugos; ir

b)	vienodo požiūrio į vyrus bei moteris ir bet kokių veiksmų kovojant su diskriminacija dėl lyties, rasės ar etninės kilmės, religijos, įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos;

kurios yra nustatytos įstatymuose ir kituose teisės aktuose, kolektyvinėse sutartyse ir (arba) kitose bendro pobūdžio nuostatose.

2.   Dėl darbo užmokesčio valstybės narės, pasikonsultavusios su socialiniais partneriais, gali numatyti, kad būtų taikoma 1 dalyje nustatyto principo išimtis, kai laikiniesiems darbuotojams, pasirašiusiems neterminuotą darbo sutartį su laikinojo įdarbinimo įmone, tarp paskyrimų mokamas darbo užmokestis.

3.   Valstybės narės, pasikonsultavusios su socialiniais partneriais, gali atitinkamu lygiu ir laikydamosi valstybių narių nustatytų sąlygų jiems suteikti galimybę toliau taikyti ar sudaryti kolektyvines sutartis, kuriose, laikantis bendros laikinųjų darbuotojų apsaugos sąlygų, gali būti nustatytos priemonės, susijusios su laikinųjų darbuotojų darbo ir įdarbinimo sąlygomis, kurios gali skirtis nuo nurodytųjų 1 dalyje.

4.   Jei laikiniesiems darbuotojams užtikrinama tinkamo lygio apsauga, valstybės narės, kuriose nėra teisinės sistemos, pagal kurią kolektyvinės sutartys galėtų būti pripažįstamos visuotinai taikytinomis, arba nėra tokios teisinės sistemos ar praktikos, pagal kurią tokių sutarčių nuostatos galėtų būti taikomos visoms panašioms įmonėms tam tikrame sektoriuje ar geografinėje vietovėje, pasikonsultavusios su socialiniais partneriais nacionaliniu lygiu ir remdamosi jų sudarytu susitarimu, gali nustatyti priemones, susijusias su pagrindinėmis darbo ir įdarbinimo sąlygomis, kurios nukrypsta nuo 1 dalyje nustatyto principo. Tokiose priemonėse gali būti numatytas laikotarpis, per kurį įgyjama teisė į vienodą požiūrį.

Šioje dalyje nurodytos priemonės turi atitikti Bendrijos teisės aktus ir būti pakankamai tikslios bei suprantamos, kad atitinkami sektoriai bei įmonės galėtų nustatyti savo pareigas bei jas vykdyti. Visų pirma valstybės narės, taikydamos 3 straipsnio 2 dalį, nustato, ar į 1 dalyje nurodytas pagrindines darbo ir įdarbinimo sąlygas įtrauktos profesinės socialinės apsaugos sistemos, įskaitant pensijų, išmokų ligos atveju, arba finansinio dalyvavimo sistemos. Tokios priemonės taip pat nepažeidžia nacionaliniu, regionų, vietos ar sektorių lygiu sudarytų susitarimų, kurie yra ne mažiau palankesni darbuotojams.

5.   Vadovaudamosi nacionaline teise ir (arba) praktika, valstybės narės imasi tinkamų priemonių, kad taikant šį straipsnį būtų išvengta piktnaudžiavimo ir, visų pirma, kad būtų užkirstas kelias vėlesniems paskyrimams, kuriais būtų siekiama nesilaikyti šios direktyvos nuostatų. Apie tokias priemones jos informuoja Komisiją.

6 straipsnis

Galimybės įsidarbinti, kolektyvinė infrastruktūra ir profesinis mokymas

1.   Laikinieji darbuotojai informuojami apie įmonėje laikinojo darbo naudotojoje esančias laisvas darbo vietas, kad jiems būtų suteiktos tokios pačios galimybės susirasti nuolatinį darbą kaip ir kitiems tos įmonės darbuotojams. Tokia informacija gali būti teikiama bendru skelbimu, esančiu tinkamoje vietoje įmonėje, kuriai ir kurios prižiūrimi dirba laikinieji darbuotojai.

2.   Valstybės narės imasi visų reikiamų veiksmų, kad užtikrintų, jog visos sąlygos, draudžiančios arba kliudančios įmonei laikinojo darbo naudotojai ir laikinajam darbuotojui sudaryti darbo sutartį ar turėti darbo santykių po to, kai baigiasi jo paskyrimas, būtų niekinės ar jas būtų galima paskelbti niekinėmis.

Ši dalis nepažeidžia nuostatų, pagal kurias laikinojo įdarbinimo įmonės gauna pagrįstą atlygį už įmonėms laikinojo darbo naudotojoms suteiktas paslaugas, susijusias su laikinųjų darbuotojų paskyrimu, įdarbinimu ir mokymu.

3.   Laikinojo įdarbinimo įmonės neima iš darbuotojų jokių mokesčių už jų įdarbinimą įmonėje laikinojo darbo naudotojoje arba už darbo sutarties sudarymą ar darbo santykių turėjimą su įmone laikinojo darbo naudotoja pasibaigus paskyrimui toje įmonėje.

4.   Nepažeidžiant 5 straipsnio 1 dalies, laikiniesiems darbuotojams suteikiama galimybė naudotis įmonėje laikinojo darbo naudotojoje esančiais patogumais ar kolektyvine infrastruktūra, ypač valgykla, vaikų priežiūros ir transporto paslaugomis, tomis pačiomis sąlygomis, kuriomis jais naudojasi tiesiogiai įmonės įdarbinti darbuotojai, išskyrus atvejus, kai skirtingų sąlygų taikymas yra pateisinamas dėl objektyvių priežasčių.

5.   Valstybės narės pagal savo nacionalines tradicijas ir praktiką imasi tinkamų priemonių arba skatina socialinių partnerių dialogą, kad:

a)	pagerintų laikinųjų darbuotojų galimybes naudotis laikinojo įdarbinimo įmonių mokymo ir vaikų priežiūros paslaugomis net ir laikotarpiais tarp paskyrimų, kad būtų stiprinama jų karjeros raida ir didinamas jų gebėjimas įsidarbinti;

b)	pagerintų laikinųjų darbuotojų galimybes dalyvauti įmonių laikinojo darbo naudotojų darbuotojams skirtame mokyme.

7 straipsnis

Atstovavimas laikiniesiems darbuotojams

1.   Valstybių narių nustatytomis sąlygomis laikinieji darbuotojai įskaičiuojami apskaičiuojant ribą, kurią viršijus laikinojo įdarbinimo įmonėje turi būti suformuojami Bendrijos bei nacionalinėje teisėje ir kolektyvinėse sutartyse numatyti darbuotojams atstovaujantys organai.

2.   Valstybės narės gali numatyti, kad jų nustatytomis sąlygomis laikinieji darbuotojai būtų įskaičiuojami apskaičiuojant ribą, kurią viršijus įmonėje laikinojo darbo naudotojoje turi būti suformuojami Bendrijos bei nacionalinėje teisėje ir kolektyvinėse sutartyse numatyti darbuotojams atstovaujantys organai, tarsi tai būtų darbuotojai, įmonės laikinojo darbo naudotojos tiesiogiai įdarbinti tam pačiam laikotarpiui.

3.   Valstybės narės, pasinaudojančios 2 dalyje numatyta galimybe, neprivalo įgyvendinti 1 dalies nuostatų.

8 straipsnis

Darbuotojų atstovų informavimas

Nepažeidžiant griežtesnių ir (arba) konkretesnių nacionalinių ir Bendrijos nuostatų dėl informavimo ir konsultavimosi, visų pirma 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/14/EB dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos bendrijoje (7), įmonė laikinojo darbo naudotoja, teikdama pagal nacionalinės ir Bendrijos teisės aktus įsteigtiems darbuotojams atstovaujantiems organams informaciją apie užimtumo padėtį toje įmonėje, turi pateikti tinkamą informaciją apie naudojimąsi laikinųjų darbuotojų paslaugomis.

III   SKYRIUS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

9 straipsnis

Būtiniausi reikalavimai

1.   Ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės taikyti arba priimti darbuotojams palankesnius įstatymus ir kitus teisės aktus arba skatinti ar leisti sudaryti darbuotojams palankesnes socialinių partnerių kolektyvines sutartis.

2.   Šios direktyvos įgyvendinimas jokiu būdu nėra pagrįsta priežastis sumažinti bendrą darbuotojų apsaugos lygį šios direktyvos taikymo srityse. Tai nepažeidžia valstybių narių ir (arba) administracijos ir darbuotojų teisės keičiantis aplinkybėms nustatyti kitokias nei šios direktyvos priėmimo metu galiojusias teisines, normines ar sutartines priemones, jei visais atvejais laikomasi šioje direktyvoje nustatytų būtiniausių reikalavimų.

10 straipsnis

Sankcijos

1.   Valstybės narės nustato atitinkamas priemones, jeigu laikinojo įdarbinimo įmonės arba įmonės laikinojo darbo naudotojos nesilaikytų šios direktyvos. Visų pirma jos užtikrina, kad būtų nustatytos atitinkamos administracinės ar teisminės procedūros, kurios sudarytų sąlygas užtikrinti su šia direktyva susijusių pareigų vykdymą.

2.   Valstybės narės nustato taisykles dėl sankcijų, taikomų pažeidus šią direktyvą įgyvendinančias nacionalines nuostatas, ir imasi visų būtinų priemonių, kad užtikrintų šių sankcijų taikymą. Nustatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomosios. Valstybės narės ne vėliau kaip iki 2011 m. gruodžio 5 d. praneša Komisijai apie šias nuostatas. Valstybės narės kuo greičiau praneša Komisijai apie visus vėlesnius tų nuostatų pakeitimus. Visų pirma jos užtikrina, kad darbuotojai ir (arba) jų atstovai turėtų tinkamų priemonių užtikrinti šioje direktyvoje numatytų pareigų vykdymą.

11 straipsnis

Įgyvendinimas

1.   Valstybės narės priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus šiai direktyvai įgyvendinti iki ne vėliau kaip iki 2011 m. gruodžio 5 d. arba užtikrina, kad socialiniai partneriai susitarimo būdu nustatytų būtinas nuostatas, o valstybės narės turi imtis visų būtinų priemonių, kurios sudarytų joms sąlygas bet kuriuo metu užtikrinti, kad yra pasiekiami šios direktyvos tikslai. Jos nedelsdamos praneša apie tai Komisijai.

2.   Tvirtindamos tas priemones valstybės narės daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Tokios nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

12 straipsnis

Komisijos atliekama peržiūra

Ne vėliau kaip iki 2013 m. gruodžio 5 d. Komisija, konsultuodamasi su valstybėmis narėmis ir socialiniais partneriais Bendrijos lygiu, peržiūri šios direktyvos taikymą, kad prireikus galėtų pasiūlyti būtinus pakeitimus.

13 straipsnis

Įsigaliojimas

Ši direktyva įsigalioja jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną.

14 straipsnis

Adresatai

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

---

(1)  OL C 61, 2003 3 14, p. 124.

(2)  2002 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento nuomonė (OL C 25 E, 2004 1 29, p. 368), 2008 m. rugsėjo 15 d. Tarybos bendroji pozicija ir 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento pozicija (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

(3)  OL C 303, 2007 12 14, p. 1.

(4)  2007 m. sausio mėn. UNICE pavadinimas buvo pakeistas į BUSINESSEUROPE.

(5)  OL L 206, 1991 7 29, p. 19.

(6)  OL L 18, 1997 1 21, p. 1.

(7)  OL L 80, 2002 3 23, p. 29.

---

5.12.2008

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 327/15

---

TARYBOS SPRENDIMAS

2008 m. lapkričio 27 d.

dėl Šengeno acquis nuostatų visapusiško taikymo Šveicarijos Konfederacijoje

(2008/903/EB)

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Europos Sąjungos, Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimą dėl Šveicarijos Konfederacijos asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis (toliau – Susitarimas) (1), kuris buvo pasirašytas 2004 m. spalio 26 d. (2) ir įsigaliojo 2008 m. kovo 1 d. (3), ypač į jo 15 straipsnio 1 dalį,

kadangi:

(1)	Susitarimo 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Šengeno acquis nuostatos taikomos Šveicarijos Konfederacijoje tik priėmus atitinkamą Tarybos sprendimą po atlikto patikrinimo, kad įvykdytos visos acquis taikyti būtinos sąlygos.

(2)

Taryba, patikrinusi, kad Šveicarijos Konfederacija įvykdė atitinkamo Šengeno acquis duomenų apsaugos daliai taikyti būtinas sąlygas, nustatė savo Sprendimu 2008/421/EB (4), kad su Šengeno informacine sistema susijusios Šengeno acquis nuostatos būtų taikomos Šveicarijos Konfederacijoje nuo 2008 m. rugpjūčio 14 d.

(3)

Laikydamasi taikytinos Šengeno acquis įvertinimo procedūrų, išdėstytų 1998 m. rugsėjo 16 d. Vykdomojo komiteto sprendime, įsteigiančiame Šengeno įvertinimo ir įgyvendinimo nuolatinį komitetą (SCH/Com-ex (98)26 def.) (5), Taryba patikrino Šengeno acquis taikymui būtinų sąlygų Šveicarijos Konfederacijoje įvykdymą kitose Šengeno acquis srityse – sausumos sienų, policijos bendradarbiavimo, Šengeno informacinės sistemos ir vizų.

(4)	2008 m. lapkričio 27 d. Taryba padarė išvadą, kad Šveicarijos Konfederacija įvykdė sąlygas visose minėtose srityse.

(5)	Tolesni Šengeno acquis įgyvendinimo oro erdvės sienų srityje įvertinimo vizitai turėtų būti atliekami vėlesniame etape.

(6)

Todėl galima nustatyti Šengeno acquis visapusiško taikymo datas, t. y. kada Šveicarijos Konfederacijoje turėtų būti panaikinta asmenų kontrolė prie vidaus sienų. Jeigu tolesnių vertinimo vizitų dėl oro erdvės sienų rezultatai būtų neigiami, reikėtų peržiūrėti Šengeno acquis, reglamentuojančio asmenų kontrolės prie oro erdvės sienų panaikinimą, nustatytą taikymo datą.

(7)	Nuo ankstesnės iš atitinkamų datų turėtų būti panaikinti Šengeno informacinės sistemos naudojimo apribojimai, numatyti Sprendime 2008/421/EB.

(8)

Pagal Susitarimo 15 straipsnio 4 dalį bei Bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl kriterijų ir mechanizmų, padedančių nustatyti valstybę, atsakingą už valstybėje narėje ar Šveicarijoje pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą (6), 14 straipsnio 1 dalį pastarasis susitarimas turėtų būti įgyvendinamas nuo 2008 m. gruodžio 12 d.

(9)

Šveicarijos Konfederacijos ir Danijos Karalystės susitarime, nustatančiame Danijos ir Šveicarijos teises ir įsipareigojimus, susijusius su Šengeno acquis nuostatomis, kurioms taikoma Europos bendrijos steigimo sutarties IV antraštinė dalis, nustatyta, kad jo nuostatos, susijusios su Šengeno acquis įgyvendinimu, taikymu ir plėtojimu, pradedamos taikyti tą dieną, kurią pradedamas taikyti Susitarimas.

(10)

Pagal Susitarimo 15 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir dėl to, kad Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė Šengeno acquis taiko iš dalies, kaip numatyta 2004 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendime 2004/926/EB dėl Šengeno acquis dalių taikymo Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje (7), visų pirma jo 1 straipsnio pirmoje pastraipoje, tik dalis Šengeno acquis nuostatų, taikytinų Šveicarijos Konfederacijai jos santykiuose su visapusiškai Šengeno acquis taikančiomis valstybėmis narėmis, turėtų būti taikomos Šveicarijos Konfederacijai jos santykiuose su Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste.

(11)

Pagal Susitarimo 15 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą ir dėl to, kad, viena vertus, Kipras ir, kita vertus, Bulgarija ir Rumunija Šengeno acquis taiko iš dalies, kaip numatyta atitinkamai 2003 m. Stojimo akto 3 straipsnio 2 dalyje ir 2005 m. Stojimo akto 4 straipsnio 2 dalyje, Šveicarijos Konfederacijai jos santykiuose su šiomis valstybėmis narėmis taip pat turėtų būti taikoma tik ta dalis Šengeno acquis, kuri taikoma šioms valstybėms narėms.

(12)

Šveicarijos Konfederacijos, Islandijos Respublikos ir Norvegijos Karalystės susitarime dėl Šengeno acquis įgyvendinimo, taikymo ir plėtojimo bei dėl valstybės, atsakingos už Šveicarijoje, Islandijoje arba Norvegijoje pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijų ir mechanizmų nustatyta, kad jo nuostatos, susijusios su Šengeno acquis įgyvendinimu, taikymu ir plėtojimu, pradedamos taikyti tą dieną, kurią pradedamas taikyti Susitarimas,

NUSPRENDĖ:

1 straipsnis

1.   Nuo 2008 m. gruodžio 12 d. visos Susitarimo A ir B prieduose išdėstytos nuostatos ir aktai, kuriais plėtojama viena ar daugiau tų nuostatų, taikomi Šveicarijos Konfederacijai jos santykiuose su Belgijos Karalyste, Čekijos Respublika, Danijos Karalyste, Vokietijos Federacine Respublika, Estijos Respublika, Graikijos Respublika, Ispanijos Karalyste, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika, Latvijos Respublika, Lietuvos Respublika, Liuksemburgo Didžiąja Hercogyste, Vengrijos Respublika, Maltos Respublika, Nyderlandų Karalyste, Austrijos Respublika, Lenkijos Respublika, Portugalijos Respublika, Slovėnijos Respublika, Slovakijos Respublika, Suomijos Respublika ir Švedijos Karalyste.

Tiek, kiek šios nuostatos reglamentuoja asmenų kontrolės prie vidaus sienų panaikinimą, jos taikomos nuo 2009 m. kovo 29 d. oro erdvės sienoms. Taryba gali nuspręsti atidėti šį taikymą paprastąja Tarybos narių, atstovaujančių valstybių narių, kurioms taikomos Šengeno acquis nuostatos dėl asmenų kontrolės prie vidaus sienų panaikinimo, Vyriausybėms, dauguma. Tokiu atveju Taryba vieningu tų narių sprendimu nustato naują datą.

Visus Šengeno informacinės sistemos naudojimo apribojimus atitinkamos valstybės narės panaikina 2008 m. gruodžio 8 d.

2.   Šveicarijos Konfederacijai jos santykiuose su Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtine Karalyste nuo 2008 m. gruodžio 12 d. taikomos Šengeno acquis nuostatos, kurias Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinė Karalystė įgyvendina pagal Sprendimo 2004/926/EB 1 straipsnį, bei visi aktai, kuriais plėtojama viena ar daugiau tų nuostatų.

3.   Šveicarijos Konfederacijai jos santykiuose su Kipru, Bulgarija ir Rumunija nuo 2008 m. gruodžio 12 d. taikomos Šengeno acquis nuostatos, taikomos, viena vertus, Kiprui ir, kita vertus, Bulgarijai ir Rumunijai, kaip nustatyta atitinkamai 2003 m. Stojimo akto 3 straipsnio 1 dalyje ir 2005 m. Stojimo akto 4 straipsnio 1 dalyje, bei visi aktai, kuriais plėtojama viena ar daugiau tų nuostatų.

2 straipsnis

Nukrypstant nuo 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 539/2001 II priedo, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorės sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus (8), Šveicarijai leidžiama netaikyti vizų režimo Antigvos ir Barbudos, Bahamų, Barbadoso, Sent Kitso ir Nevio piliečiams nuo 2008 m. gruodžio 12 d. iki Europos bendrijos susitarimų dėl vizų netaikymo sudarymo su kiekviena šių šalių.

3 straipsnis

Šis sprendimas įsigalioja jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną.

---

(1)  OL L 53, 2008 2 27, p. 52.

(2)  Tarybos sprendimai 2004/849/EB (OL L 368, 2004 12 15, p. 26) ir 2004/860/EB (OL L 370, 2004 12 17, p. 78).

(3)  Tarybos sprendimai 2008/146/EB (OL L 53, 2008 2 27, p. 1) ir 2008/149/TVR (OL L 53, 2008 2 27, p. 50).

(4)  OL L 149, 2008 6 7, p. 74.

(5)  OL L 239, 2000 9 22, p. 138.

(6)  OL L 53, 2008 2 27, p. 5.

(7)  OL L 395, 2004 12 31, p. 70.

(8)  OL L 81, 2001 3 21, p. 1.

---

5.12.2008

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 327/18

---

TARYBOS SPRENDIMAS

2008 m. lapkričio 27 d.

dėl Regionų komiteto nario ir dviejų pakaitinių narių, atstovaujančių Nyderlandams, skyrimo

(2008/904/EB)

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 263 straipsnį,

atsižvelgdama į Nyderlandų Vyriausybės pasiūlymą,

kadangi:

(1)	2006 m. sausio 24 d. Taryba priėmė Sprendimą 2006/116/EB dėl Regionų komiteto narių ir pakaitinių narių skyrimo laikotarpiui nuo 2006 m. sausio 26 d. iki 2010 m. sausio 25 d. (1).

(2)	Atsistatydinus Nico SCHOOF tapo laisva Regionų komiteto nario vieta. Atsistatydinus Lodewijk ASSCHER tapo laisva viena pakaitinio nario vieta. Šiuo sprendimu Bas VERKERK paskyrus Regionų komiteto nariu, tampa laisva dar viena pakaitinio nario vieta,

NUSPRENDĖ:

1 straipsnis

Likusiam kadencijos laikui iki 2010 m. sausio 25 d. Regionų komiteto:

a)	nariu skiriamas: — Bas VERKERK, Burgemeester van Delft (įgaliojimų pakeitimas); ir

b)	pakaitiniais nariais skiriami: — Job COHEN, Burgemeester van Amsterdam, — Hans KOK, Burgemeester van Hof van Twente.

2 straipsnis

Šis sprendimas įsigalioja jo priėmimo dieną.

---

(1)  OL L 56, 2006 2 25, p. 75.

---

5.12.2008

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 327/19

---

TARYBOS SPRENDIMAS

2008 m. lapkričio 27 d.

iš dalies keičiantis Bendrųjų konsulinių instrukcijų 13 priedą dėl vizų įklijų pildymo

(2008/905/EB)

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į 2001 m. balandžio 24 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 789/2001, paliekantį Tarybai įgyvendinimo įgaliojimus dėl tam tikrų išsamių nuostatų ir praktinės tvarkos nagrinėjant prašymus išduoti vizą (1), ypač į jo 1 straipsnio 1 dalį,

atsižvelgdama į Prancūzijos iniciatyvą,

kadangi:

(1)	Būtina atnaujinti Bendrąsias konsulines instrukcijas siekiant atspindėti tai, kad Šveicarijos Konfederacija visapusiškai taiko Šengeno acquis nuostatas pagal Tarybos sprendimą 2008/903/EB (2).

(2)

Pagal Protokolo dėl Danijos pozicijos, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas. Kadangi šis sprendimas grindžiamas Šengeno acquis pagal Europos bendrijos steigimo sutarties trečiosios dalies IV antraštinę dalį, remdamasi minėto protokolo 5 straipsniu, per šešis mėnesius nuo tos dienos, kai Taryba priims šį sprendimą, Danija nusprendžia, ar įgyvendins jį savo nacionalinėje teisėje.

(3)

Islandijos ir Norvegijos atžvilgiu šiuo sprendimu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kaip apibrėžta Europos Sąjungos Tarybos, Islandijos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sudarytame susitarime dėl šių dviejų valstybių asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis, patenkančios į 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos sprendimo 1999/437/EB dėl tam tikrų priemonių taikant tą susitarimą (3) 1 straipsnio B punkte nurodytą sritį.

(4)

Šis sprendimas yra Šengeno acquis nuostatų, kurias įgyvendinant Jungtinė Karalystė pagal 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos sprendimą 2000/365/EB dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prašymo dalyvauti įgyvendinant kai kurias Šengeno acquis nuostatas (4) nedalyvauja, plėtojimas. Todėl Jungtinė Karalystė nedalyvauja jį priimant ir jis nėra jai privalomas ar taikomas.

(5)

Šis sprendimas yra Šengeno acquis nuostatų, kurias įgyvendinant Airija pagal 2002 m. vasario 28 d. Tarybos sprendimą 2002/192/EB dėl Airijos prašymo dalyvauti įgyvendinant kai kurias Šengeno acquis nuostatas (5) nedalyvauja, plėtojimas. Todėl Airija nedalyvauja jį priimant ir jis nėra jai privalomas ar taikomas.

(6)

Šveicarijos atžvilgiu šiuo sprendimu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kaip apibrėžta Europos Sąjungos, Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarime dėl Šveicarijos Konfederacijos asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis  (6), kurios patenka į Sprendimo 1999/437/EB 1 straipsnio B punkte nurodytą sritį, minėtą sprendimą siejant su Tarybos sprendimo 2008/146/EB (7) 3 straipsniu.

(7)

Lichtenšteino atžvilgiu šiuo sprendimu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kaip apibrėžta Europos Sąjungos, Europos bendrijos, Šveicarijos Konfederacijos ir Lichtenšteino Kunigaikštystės pasirašytame protokole dėl Lichtenšteino Kunigaikštystės prisijungimo prie Europos Sąjungos, Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl Šveicarijos Konfederacijos asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis  (8), kurios patenka į Sprendimo 1999/437/EB 1 straipsnio B punkte nurodytą sritį, minėtą sprendimą siejant su Sprendimo 2008/261/EB (9) 3 straipsniu.

(8)	Kipro atžvilgiu šis sprendimas yra teisės aktas, grindžiamas Šengeno acquis ar kitaip su juo susijęs, kaip apibrėžta 2003 m. Stojimo akto 3 straipsnio 2 dalyje.

(9)	Šis sprendimas yra teisės aktas, grindžiamas Šengeno acquis ar kitaip su juo susijęs, kaip apibrėžta 2005 m. Stojimo akto 4 straipsnio 2 dalyje,

PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

Bendrųjų konsulinių instrukcijų 13 priedo 11 ir 14 pavyzdžiuose išvardytų šalių kodai papildomi šiuo kodu:

2 straipsnis

Šis sprendimas taikomas nuo Sprendimo 2008/903/EB dėl Šengeno acquis nuostatų visapusiško taikymo Šveicarijos Konfederacijoje (10) 1 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodytos dienos.

3 straipsnis

Šis sprendimas skirtas valstybėms narėms pagal Europos bendrijos steigimo sutartį.

---

(1)  OL L 116, 2001 4 26, p. 2.

(2)  Žr. šio Oficialiojo leidinio p. 15.

(3)  OL L 176, 1999 7 10, p. 31.

(4)  OL L 131, 2000 6 1, p. 43.

(5)  OL L 64, 2002 3 7, p. 20.

(6)  OL L 53, 2008 2 27, p. 52.

(7)  OL L 53, 2008 2 27, p. 1.

(8)  Tarybos dokumentas 16462/06; jį galima rasti http://register.consilium.europa.eu

(9)  OL L 83, 2008 3 26, p. 3.

(10)  Žr. šio Oficialiojo leidinio p. 15.

---

5.12.2008

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 327/21

---

TARYBOS SPRENDIMAS

2008 m. lapkričio 27 d.

dėl Regionų komiteto Danijai atstovaujančių dviejų narių ir dviejų pakaitinių narių skyrimo

(2008/906/EB)

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 263 straipsnį,

atsižvelgdama į Danijos Vyriausybės pasiūlymą,

kadangi:

(1)	2006 m. sausio 24 d. Taryba priėmė Sprendimą 2006/116/EB dėl Regionų komiteto narių ir pakaitinių narių skyrimo laikotarpiui nuo 2006 m. sausio 26 d. iki 2010 m. sausio 25 d. (1).

(2)	Dviejų Regionų komiteto narių vietos tapo laisvos pasibaigus Mona HEIBERG ir Helene LUND įgaliojimams. Trys pakaitinių narių vietos tapo laisvos, pasibaigus Jens Christian GJESING ir Tove LARSEN įgaliojimams,

NUSPRENDĖ:

1 straipsnis

Likusiam kadencijos laikui iki 2010 m. sausio 25 d. Regionų komiteto:

a)	nariais skiriami:   Helene LUND, Byrådsmedlem, Furesø Kommune (įgaliojimų pasikeitimas),   Mona HEIBERG, 1. Næstformand for Borgerrepræsentationen, Københavns Kommune (įgaliojimų pasikeitimas);

b)	pakaitiniais nariais skiriami:   Jens Christian GJESING, 1. Viceborgmester, Roskilde Kommune (įgaliojimų pasikeitimas),   Tove LARSEN, Borgmester, Aabenraa Kommune (įgaliojimų pasikeitimas).

2 straipsnis

Šis sprendimas įsigalioja nuo jo priėmimo dienos.

---

(1)  OL L 56, 2006 2 25, p. 75.

---

5.12.2008

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 327/22

---

KOMISIJOS SPRENDIMAS

2008 m. lapkričio 3 d.

nustatantis arklinių šeimos gyvūnų transportavimo iš vienos trečiosios šalies į kitą sveikatos garantijas pagal Tarybos direktyvos 91/496/EEB 9 straipsnio 1 dalies c punktą

(pranešta dokumentu Nr. C(2008) 6296)

(Tekstas svarbus EEE)

(2008/907/EB)

EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį,

atsižvelgdama į 1991 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvą 91/496/EEB, nustatančią gyvūnų, įvežamų į Bendriją iš trečiųjų šalių, veterinarinio patikrinimo organizavimo principus ir iš dalies pakeičiančią Direktyvas 89/662/EEB, 90/425/EEB ir 90/675/EEB (1), ypač į jos 9 straipsnio 1 dalies c punktą,

kadangi:

(1)

1994 m. liepos 13 d. Komisijos sprendimas 94/467/EB, nustatantis arklinių šeimos gyvūnų transportavimo iš vienos trečiosios šalies į kitą sveikatos garantijas pagal Direktyvos 91/496/EEB 9 straipsnio 1 dalies c punktą (2) buvo keletą kartų iš esmės keičiamas (3). Siekiant aiškumo ir racionalumo minėtas sprendimas turėtų būti kodifikuotas.

(2)	Pagal Direktyvos 91/496/EEB 9 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimus būtina nustatyti gyvūnų, vežamų iš vienos trečiosios šalies į kitą, sveikatos garantijas; kadangi vežant arklinių šeimos gyvūnus iš vienos šalies į kitą, buvo susidurta su tam tikromis problemomis.

(3)

Komisijos sprendimas 92/260/EEB (4) nustato veterinarijos reikalavimus ir veterinarinį sertifikavimą laikinai įvežant registruotus arklius; kadangi šie reikalavimai suteikia visas reikiamas garantijas dėl Bendrijos zoosanitarinės būklės; kadangi dėl to, suteikiant sveikatos garantijas, taikomas arklinių šeimos gyvūnų judėjimui iš vienos šalies į kitą, reikėtų remtis sveikatos reikalavimais, nustatytais Sprendime 92/260/EEB. Pagal tą sprendimą reikalaujama, be kita ko, kad gyvūnai būtų tam tikrą laiką laikomi siunčiamoje šalyje. Gyvūnų laikymas valstybėse narėse arba tam tikrose į sąrašą įrašytose šalyse, vis dėlto, gali priklausyti nuo buvimo laiko apskaičiavimo, jeigu laikomasi bent tų pačių sveikatos reikalavimų.

(4)	Šiame sprendime nustatytos priemonės atitinka Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę,

PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

1.   Arklinių šeimos gyvūnai, vežami iš vienos trečiosios šalies į kitą, turi būti vežami iš Sprendimo 92/260/EEB I priede nurodytos šalies.

2.   1 dalyje nurodytus arklinių šeimų gyvūnus turi lydėti sertifikatas „Sertifikatas arklinių šeimos gyvūnų vežimui tranzitu iš vienos trečiosios šalies į kitą“. Į šį sertifikatą turi sudaryti veterinarijos sertifikato I, II ir III skyriai, išskyrus jų e punkto v papunktį, atitinkantys kilmės trečiąją šalį, įtrauktą į Sprendimo 92/260/EEB II priede pateiktą sąrašą. Be to, į jį turi būti įtraukti šie skyriai:

3.   Nukrypstant nuo 2 dalies ir tik dėl registruotų arklinių šeimos gyvūnų, Sprendimo 92/260/EEB II priedo A, B, C, D ir E sertifikatų III skyriaus d punkto trečioje įtraukoje pateiktas šalių sąrašas pakeičiamas to Sprendimo I priedo A–E grupėms priskirtų šalių sąrašu.

2 straipsnis

Sprendimas 94/467/EB yra panaikinamas.

Nuorodos į panaikintą sprendimą laikomos nuorodomis į šį sprendimą ir skaitomos pagal II priede pateiktą atitikmenų lentelę.

3 straipsnis

Šis sprendimas skirtas valstybėms narėms.

---

(1)  OL L 268, 1991 9 24, p. 56.

(2)  OL L 190, 1994 7 26, p. 28.

(3)  Žr. I priedą.

(4)  OL L 130, 1992 5 15, p. 67.

---

---

---

5.12.2008

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 327/24

---

KOMISIJOS SPRENDIMAS

2008 m. lapkričio 28 d.

kuriuo leidžiama tam tikroms valstybėms narėms peržiūrėti GSE stebėsenos programas

(pranešta dokumentu Nr. C(2008) 7288)

(Tekstas autentiškas tik ispanų, danų, vokiečių, graikų, anglų, prancūzų, italų, olandų, portugalų, suomių ir švedų kalbomis)

(2008/908/EB)

EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį,

atsižvelgdama į 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 999/2001, nustatantį tam tikrų užkrečiamųjų spongiforminių encefalopatijų prevencijos, kontrolės ir likvidavimo taisykles (1), ypač į jo 6 straipsnio 1b dalies antrą pastraipą,

kadangi:

(1)

Reglamente (EB) Nr. 999/2001 nustatytos gyvūnų užkrečiamųjų spongiforminių encefalopatijų (toliau – USE) prevencijos, kontrolės ir likvidavimo taisyklės. Šiame reglamente nustatyta, kad kiekviena valstybė narė kasmet vykdo USE stebėsenos programą, pagrįstą aktyvia ir pasyvia priežiūra, kaip numatyta šio reglamento III priede.

(2)	Reglamento (EB) Nr. 999/2001 6 straipsnio 1b dalyje numatyta, kad valstybės narės, kurios pagal tam tikrus kriterijus, nustatytus šiame straipsnyje nurodyta tvarka, gali įrodyti, kad šalies epidemiologinė padėtis gerėja, gali prašyti peržiūrėti metines stebėsenos programas.

(3)	Reglamento (EB) Nr. 999/2001 II priedo A skyriaus I dalies 7 punkte nustatyta, kokia informacija turi būti pateikta Komisijai ir kokius epidemiologinius kriterijus turi atitikti valstybės narės, norinčios peržiūrėti metines stebėsenos programas.

(4)

2008 m. liepos 17 d. Europos maisto saugos tarnyba paskelbė dvi mokslines nuomones, susijusias su GSE stebėsenos sistema. Šiose nuomonėse pateiktas papildomos rizikos žmonių ir gyvūnų sveikatai laipsnio vertinimas, atliktas įgyvendinus peržiūrėtą GSE stebėsenos sistemą 15 Bendrijos valstybių narių iki 2004 m. gegužės 1 d., ir padaryta išvada, kad šiose valstybėse narėse kasmet būtų nepastebėtas mažiau nei vienas GSE atvejis, jei galvijų amžius, nustatytas GSE stebėsenos programoje, būtų padidintas nuo 24 mėn. iki 48 mėn.

(5)	2008 m. liepos 17 d. Italija pateikė Komisijai prašymą peržiūrėti metinę GSE stebėsenos programą.

(6)	2008 m. rugpjūčio 7 d. Airija pateikė Komisijai prašymą peržiūrėti metinę GSE stebėsenos programą.

(7)	2008 m. rugpjūčio 13 d. Austrija pateikė Komisijai prašymą peržiūrėti metinę GSE stebėsenos programą.

(8)	2008 m. rugpjūčio 13 d. Danija pateikė Komisijai prašymą peržiūrėti metinę GSE stebėsenos programą.

(9)	2008 m. rugpjūčio 15 d. Jungtinė Karalystė pateikė Komisijai prašymą peržiūrėti metinę GSE stebėsenos programą.

(10)	2008 m. rugpjūčio 20 d. Liuksemburgas pateikė Komisijai prašymą peržiūrėti metinę GSE stebėsenos programą.

(11)	2008 m. rugpjūčio 28 d. Vokietija pateikė Komisijai prašymą peržiūrėti metinę GSE stebėsenos programą.

(12)	2008 m. rugpjūčio 28 d. Nyderlandai pateikė Komisijai prašymą peržiūrėti metinę GSE stebėsenos programą.

(13)	2008 m. rugpjūčio 29 d. Suomija pateikė Komisijai prašymą peržiūrėti metinę GSE stebėsenos programą.

(14)	2008 m. rugpjūčio 29 d. Švedija pateikė Komisijai prašymą peržiūrėti metinę GSE stebėsenos programą.

(15)	2008 m. rugsėjo 4 d. Portugalija pateikė Komisijai prašymą peržiūrėti metinę GSE stebėsenos programą.

(16)	2008 m. rugsėjo 8 d. Prancūzija pateikė Komisijai prašymą peržiūrėti metinę GSE stebėsenos programą.

(17)	2008 m. rugsėjo 9 d. Ispanija pateikė Komisijai prašymą peržiūrėti metinę GSE stebėsenos programą.

(18)	2008 m. rugsėjo 11 d. Belgija pateikė Komisijai prašymą peržiūrėti metinę GSE stebėsenos programą.

(19)	2008 m. rugsėjo 17 d. Graikija pateikė Komisijai prašymą peržiūrėti metinę GSE stebėsenos programą.

(20)

2008 m. rugsėjo 18 d.ad hoc ekspertų darbo grupė įvertino šių 15 valstybių narių pateiktus prašymus ir padarė išvadą, kad valstybių narių su prašymais pateikta rizikos analizė yra tinkama žmonių ir gyvūnų sveikatai apsaugoti. Taip pat patikrinti visi Reglamento (EB) Nr. 999/2001 6 straipsnio 1b dalies trečioje pastraipoje nustatyti reikalavimai ir visi šio reglamento III priedo A skyriaus 1 dalies 7 punkte nustatyti epidemiologiniai kriterijai, kuriuos turi atitikti valstybės narės, kad įrodytų, jog jų epidemiologinė padėtis gerėja, ir nustatyta, kad jos juos atitinka.

(21)	Todėl 15 valstybių narių, kurių prašymai įvertinti palankiai, reikėtų leisti peržiūrėti metines stebėsenos programas ir kaip naują amžiaus ribą atliekant GSE tikrinimą šiose valstybėse narėse palikti 48 mėnesius.

(22)

Komisijai prašymus peržiūrėti metines GSE stebėsenos programas taip pat pateikė kai kurios į Bendriją 2004 m. gegužės 1 d. įstojusios, bet per pasirengimo metus pradėjusios dėti pastangas, kad atitiktų kriterijus, valstybės narės. Maisto ir veterinarijos tarnyba (MVT) turi atlikti mokslinį vertinimą ir šių valstybių narių, o taip pat tų, kurios teiks prašymus peržiūrėti programą, tikrinimą, siekdama nustatyti, ar valstybės atitinka epidemiologinius kriterijus. Komisija prašymus atlikti peržiūrą gavo iš Slovėnijos ir Kipro.

(23)	Dėl praktinių priežasčių peržiūrėtos metinės stebėsenos programos turėtų būti pradėtos vykdyti nuo Bendrijos biudžetinių metų pradžios.

(24)	Šiame sprendime numatytos priemonės atitinka Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę,

PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

Nuo 2009 m. sausio 1 d. šio reglamento priede nurodytos valstybės narės gali peržiūrėti metines stebėsenos programas, kaip nustatyta Reglamento (EB) Nr. 999/2001 6 straipsnio 1 dalyje (toliau – peržiūrėtos metinės stebėsenos programos).

2 straipsnis

Peržiūrėtos metinės stebėsenos programos taikomos tik nacionalinėms susijusių valstybių narių galvijų populiacijoms ir bent tiems galvijams, kurie yra daugiau nei 48 mėn. amžiaus ir priklauso šioms subpopuliacijoms:

a)	gyvūnams, nurodytiems Reglamento (EB) Nr. 999/2001 III priedo A skyriaus I dalies 2.2 punkte;

b)	gyvūnams, nurodytiems Reglamento (EB) Nr. 999/2001 III priedo A skyriaus I dalies 2.1 punkte;

c)	gyvūnams, nurodytiems Reglamento (EB) Nr. 999/2001 III priedo A skyriaus I dalies 3.1 punkte.

3 straipsnis

Šis sprendimas skirtas Belgijos Karalystei, Danijos Karalystei, Vokietijos Federacinei Respublikai, Airijai, Graikijos Respublikai, Ispanijos Karalystei, Prancūzijos Respublikai, Italijos Respublikai, Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei, Nyderlandų Karalystei, Austrijos Respublikai, Portugalijos Respublikai, Suomijos Respublikai, Švedijos Karalystei, Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei.

---

(1)  OL L 147, 2001 5 31, p. 1.

---

---

5.12.2008

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 327/27

---

TARYBOS PAMATINIS SPRENDIMAS 2008/909/TVR

2008 m. lapkričio 27 d.

dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Europos Sąjungos sutartį, ypač į jos 31 straipsnio 1 dalies a punktą ir 34 straipsnio 2 dalies b punktą,

atsižvelgdama į Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės iniciatyvą,

atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę,

kadangi:

(1)	1999 m. spalio 15–16 d. Tamperės Europos Vadovų Taryba patvirtino tarpusavio pripažinimo principą, kuris turėtų tapti teisminio bendradarbiavimo civilinėse ir baudžiamosiose bylose Sąjungoje pagrindu.

(2)

2000 m. lapkričio 29 d. Taryba pagal Tamperės išvadas priėmė priemonių, skirtų sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principui įgyvendinti, programą (1), kurioje raginama įvertinti galutinių laisvės atėmimo bausmių tarpusavio pripažinimo šiuolaikinių mechanizmų poreikį (14 priemonė) ir išplėsti nuteistųjų perdavimo principo taikymą valstybėje narėje gyvenantiems asmenims (16 priemonė).

(3)	Pagal Hagos programą dėl laisvės, saugumo ir teisingumo Europos Sąjungoje stiprinimo (2) valstybės narės privalo užbaigti priemonių programą, visų pirma galutinių laisvės atėmimo bausmių vykdymo srityje.

(4)

Visos valstybės narės ratifikavo 1983 m. kovo 21 d. Europos Tarybos konvenciją dėl nuteistųjų asmenų perdavimo. Pagal šią konvenciją nuteistieji gali būti perduoti atlikti likusią bausmę tik tai valstybei, kurios piliečiai jie yra, ir tik gavus jų ir atitinkamų valstybių sutikimą. Konvencijos 1997 m. gruodžio 18 d. papildomą protokolą, pagal kurį laikantis tam tikrų sąlygų asmenį galima perduoti be jo sutikimo, ratifikavo ne visos valstybės narės. Nė vienu iš šių dokumentų nenustatoma pagrindinė pareiga imtis atsakomybės dėl nuteistųjų, siekiant užtikrinti bausmės arba sprendimo vykdymą.

(5)

Procesinės teisės baudžiamajame procese yra svarbus elementas užtikrinant valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą teisminio bendradarbiavimo srityje. Valstybių narių santykiai, kuriems būdingas ypatingas tarpusavio pasitikėjimas kitų valstybių narių teisinėmis sistemomis, suteikia galimybes vykdančiajai valstybei pripažinti išduodančiosios valstybės institucijų priimtus sprendimus. Todėl turėtų būti planuojama toliau plėtoti bendradarbiavimą, numatytą Europos Tarybos dokumentuose dėl teismo sprendimų baudžiamosiose bylose vykdymo, visų pirma tada, kai dėl ES piliečių buvo priimtas nuosprendis baudžiamojoje byloje ir jie buvo nuteisti laisvės atėmimo bausme arba jiems buvo paskirta su laisvės atėmimu susijusi priemonė kitoje valstybėje narėje. Nepaisant būtinybės suteikti nuteistajam tinkamą apsaugą, jo dalyvavimas procese nebeturėtų būti dominuojantis, visais atvejais reikalaujant jo sutikimo perduoti nuosprendį kitai valstybei narei jį pripažinti ar vykdyti paskirtą bausmę.

(6)	Šis pamatinis sprendimas turėtų būti įgyvendinamas ir taikomas taip, kad būtų sudarytos sąlygos laikytis bendrųjų lygybės, teisingumo ir pagrįstumo principų.

(7)

4 straipsnio 1 dalies c punkte yra savo nuožiūra taikoma nuostata, suteikianti galimybę, pavyzdžiui, liudijimą ir nuosprendį perduoti valstybei narei, kurios pilietis yra nuteistasis, kitais nei 1 dalies a ir b punktuose nurodytais atvejais arba valstybei narei, kurioje nuteistasis gyvena ir teisėtai nepertraukiamai gyveno ne mažiau kaip penkerius metus bei turi teisę joje gyventi.

(8)

4 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytais atvejais perduodant nuosprendį ar liudijimą vykdančiajai valstybei, sprendimą išduodančiosios ir vykdančiosios valstybės kompetentingos institucijos turi pasikonsultuoti, o vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija – duoti sutikimą. Kompetentingos institucijos turėtų atsižvelgti į tokius aspektus, kaip gyvenimo valstybėje trukmė ar kitos sąsajos su vykdančiąja valstybe. Tais atvejais, kai nuteistasis galėtų būti perduotas valstybei narei ir trečiajai šaliai pagal nacionalinę teisę arba tarptautinius dokumentus, išduodančiosios ir vykdančiosios valstybės kompetentingos institucijos konsultuodamosi turėtų apsvarstyti, ar vykdymas vykdančiojoje valstybėje padėtų geriau pasiekti socialinės reabilitacijos tikslą, nei vykdymas trečiojoje šalyje.

(9)

Vykdant bausmę vykdančiojoje valstybėje narėje turėtų būti sudarytos geresnės sąlygos nuteistojo socialinei reabilitacijai. Siekdama įsitikinti, kad vykdant bausmę vykdančiojoje valstybėje iš tiesų būtų sudarytos palankesnės sąlygos nuteistojo socialinei reabilitacijai, išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija turėtų atsižvelgti į tokius aspektus, kaip, asmens ryšiai su vykdančiąja valstybe, ar jis šią vietą laiko svarbia šeimos, kalbiniu, kultūriniu, socialiniu ar ekonominiu požiūriu arba jis kaip nors kitaip susijęs su vykdančiąja valstybe.

(10)

6 straipsnio 3 dalyje nurodyta nuteistojo asmens nuomonė gali būti labiausiai naudinga taikant 4 straipsnio 4 dalį. Žodžiai „visų pirma“ taip pat gali būti taikomi atvejams, kai nuteistojo asmens nuomonėje pateikta informacija apimtų informaciją, susijusią su nepripažinimo ir nevykdymo pagrindais. 4 straipsnio 4 dalies ir 6 straipsnio 3 dalies nuostatomis nenumatomas su socialine reabilitacija susijęs atsisakymo pagrindas.

(11)

Lenkijai reikia daugiau laiko nei kitoms valstybėms narėms praktiniams ir materialiems padariniams, susijusiems su kitose valstybėse narėse nuteistų Lenkijos piliečių perdavimu, įveikti, visų pirma atsižvelgiant į padidėjusį Lenkijos piliečių mobilumą Europos Sąjungoje. Dėl šios priežasties turėtų būti numatyta ribotos taikymo srities laikina leidžianti nukrypti nuostata ilgesniam nei penkerių metų laikotarpiui.

(12)

Šis pamatinis sprendimas taip pat turėtų būti mutatis mutandis taikomas bausmių vykdymui 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos 4 straipsnio 6 dalyje ir 5 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais (3). Tai, inter alia, reiškia, kad nedarant poveikio Tarybos pamatinio sprendimo 2002/584/TVR taikymui, vykdančioji valstybė galėtų patikrinti, ar esama šio pamatinio sprendimo 9 straipsnyje numatytų atsisakymo pagrindų, įskaitant patikrinimą dėl dvigubo baudžiamumo, jei vykdančioji valstybė pateikė šio pamatinio sprendimo 7 straipsnio 4 dalyje nurodytą nuosprendžio pripažinimui ir vykdymui būtiną deklaraciją, siekdama apsvarstyti, ar nuteistąjį asmenį perduoti, ar vykdyti bausmę Pamatinio sprendimo 2002/584/TVR 4 straipsnio 6 dalyje numatytais atvejais.

(13)

Šiuo pamatiniu sprendimu gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Sutarties 6 straipsniu ir atspindėtų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, ypač jos VI skyriuje. Jokia šio pamatinio sprendimo nuostata neturėtų būti aiškinama kaip draudžianti atsisakyti vykdyti sprendimą, jei yra objektyvių priežasčių manyti, kad bausmė buvo skirta siekiant nubausti asmenį dėl jo lyties, religijos, etninės kilmės, pilietybės, kalbos, politinių pažiūrų ar seksualinės orientacijos, arba to asmens padėtis gali būti pabloginta dėl kurios nors iš šių priežasčių.

(14)	Šis pamatinis sprendimas neturėtų užkirsti kelio valstybei narei taikyti savo konstitucinių normų, susijusių su tinkamu procesu, asociacijos laisve, spaudos laisve ir išraiškos laisve kitose žiniasklaidos priemonėse.

(15)	Šis pamatinis sprendimas turėtų būti taikomas atsižvelgiant į EB sutarties 18 straipsniu Europos Sąjungos piliečiams suteiktą teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje.

(16)	Šis pamatinis sprendimas turėtų būti taikomas vadovaujantis taikoma Bendrijos teise, įskaitant visų pirma Tarybos direktyvą 2003/86/EB (4), Tarybos direktyvą 2003/109/EB (5) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/38/EB (6).

(17)	Jei šiame pamatiniame sprendime yra nuoroda į valstybę, kurioje nuteistasis asmuo „gyvena“, tai reiškia vietą, su kuria tas asmuo yra susijęs remiantis įprasta gyvenamąja vieta ir tokiais aspektais, kaip šeima, socialiniai ar profesiniai ryšiai.

(18)

Taikant 5 straipsnio 1 dalį turėtų būti galima nuosprendį ar jo patvirtintą kopiją vykdančiosios valstybės kompetentingai institucijai perduoti bet kokiu būdu, leidžiančiu pateikti rašytinį dokumentą, pavyzdžiui, elektroniniu paštu ir faksu, tokiomis sąlygomis, kad vykdančioji valstybė galėtų nustatyti jo autentiškumą.

(19)	9 straipsnio 1 dalies k punkte nurodytais atvejais vykdančioji valstybė prieš atsisakydama pripažinti ir vykdyti bausmę, susijusią su laisvės atėmimu, išskyrus laisvės atėmimo bausmę, turėtų apsvarstyti galimybę adaptuoti bausmę pagal 8 straipsnio 3 dalį.

(20)	9 straipsnio 1 dalies k punkte numatytas atsisakymo pagrindas taip pat gali būti taikomas tais atvejais, kai asmuo nebuvo pripažintas kaltu už nusikalstamą veiką, nors kompetentinga institucija už nusikalstamą veiką pritaikė priemonę, susijusią su laisvės atėmimu, išskyrus laisvės atėmimo bausmę.

(21)

Su teritoriškumu susijęs atsisakymo pagrindas turėtų būti taikomas tik išimtiniais atvejais ir siekiant kuo labiau bendradarbiauti pagal šio pamatinio sprendimo nuostatas, atsižvelgiant į jo tikslą. Sprendimas taikyti šį atsisakymo pagrindą turėtų būti grindžiamas kiekvieno konkretaus atvejo analize ir išduodančiosios bei vykdančiosios valstybės kompetentingų institucijų konsultacijomis.

(22)	12 straipsnio 2 dalyje nurodytų terminų valstybės narės turėtų laikytis tokiu būdu, kad galutinis sprendimas, įskaitant apeliacinę procedūrą, paprastai būtų priimtas per 90 dienų.

(23)

18 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad atsižvelgiant į 2 dalyje išvardytas išimtis, specialioji taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo buvo perduotas vykdančiajai valstybei. Todėl ji neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai asmuo nebuvo perduotas vykdančiajai valstybei, pavyzdžiui, jei pabėgo į vykdančiąją valstybę,

PRIĖMĖ ŠĮ PAMATINĮ SPRENDIMĄ:

I   SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis

Sąvokų apibrėžtys

Šiame pamatiniame sprendime:

a)	nuosprendis – išduodančiosios valstybės teismo galutinis sprendimas arba orderis, kuriuo skiriama bausmė fiziniam asmeniui;

b)	bausmė – baudžiamojo proceso tvarka dėl nusikalstamos veikos įvykdymo ribotam arba neribotam laikui paskirta laisvės atėmimo bausmė arba su laisvės atėmimu susijusi priemonė;

c)	išduodančioji valstybė – valstybė narė, kurioje priimtas nuosprendis;

d)	vykdančioji valstybė – valstybė narė, kuriai perduodamas nuosprendis jį pripažinti ir vykdyti.

2 straipsnis

Kompetentingų institucijų nustatymas

1.   Kiekviena valstybė narė praneša Tarybos Generaliniam sekretoriatui, kokia valdžios institucija ar institucijos pagal jos nacionalinę teisę yra kompetentingos pagal šį pamatinį sprendimą, kai ta valstybė narė yra išduodančioji arba vykdančioji valstybė.

2.   Tarybos Generalinis sekretoriatas pateikia gautą informaciją visoms valstybėms narėms ir Komisijai.

3 straipsnis

Tikslas ir taikymo sritis

1.   Šio pamatinio sprendimo tikslas – nustatyti taisykles, pagal kurias valstybė narė, siekdama sudaryti palankesnes sąlygas socialinei nuteistojo asmens reabilitacijai, pripažįsta nuosprendį ir vykdo bausmę.

2.   Šis pamatinis sprendimas taikomas, jei nuteistasis asmuo yra išduodančiojoje valstybėje arba vykdančiojoje valstybėje.

3.   Šis pamatinis sprendimas taikomas tik šiame pamatiniame sprendime apibrėžtų nuosprendžių ir bausmių vykdymui. Jei greta bausmės buvo paskirta bauda ir (arba) nutarimas konfiskuoti, kurie nebuvo apmokėti, išieškoti ar įvykdyti, tai netrukdo perduoti nuosprendį. Tokių baudų ir nutarimų konfiskuoti pripažinimas ir vykdymas kitoje valstybėje narėje grindžiamas valstybių narių taikomais teisės aktais, visų pirma 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2005/214/TVR dėl abipusio pripažinimo principo taikymo finansinėms baudoms (7) ir 2006 m. spalio 6 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2006/783/TVR dėl tarpusavio pripažinimo principo taikymo nutarimams konfiskuoti (8).

4.   Šis pamatinis sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisės principus, įtvirtintus Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje.

II   SKYRIUS

NUOSPRENDŽIŲ PRIPAŽINIMAS IR BAUSMIŲ VYKDYMAS

4 straipsnis

Nuosprendžio ir liudijimo perdavimo kitai valstybei narei kriterijai

1.   Jeigu nuteistasis yra išduodančiojoje valstybėje arba vykdančiojoje valstybėje narėje ir jei jis sutiko, kai tai būtina pagal 6 straipsnį, tai nuosprendis kartu su liudijimu, kurio standartinė forma pateikta I priede, gali būti perduodamas vienai iš šių valstybių narių:

a)	valstybei narei, kurios pilietis yra nuteistasis ir kurioje jis gyvena; arba

b)

valstybei narei, kurios pilietis yra nuteistasis, tačiau joje negyvena ir į kurią jis bus deportuotas, panaikinus jam skirtos bausmės vykdymą remiantis išsiuntimo iš šalies ar deportavimo orderiu, įtrauktu į nuosprendį ar teismo arba administracinį sprendimą, ar bet kokią kitą priemonę, priimtą vadovaujantis nuosprendžiu; arba

c)	kitai valstybei narei, nei nurodyta a ir b punktuose, kurios kompetentinga institucija sutinka tai valstybei narei perduoti nuosprendį ir liudijimą.

2.   Nuosprendis ir liudijimas gali būti perduodami, kai išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija, prireikus pasikonsultavusi su išduodančiosios ir vykdančiosios valstybės kompetentingomis institucijomis įsitikina, kad vykdančiajai valstybei vykdant bausmę bus sudarytos palankesnės sąlygos užtikrinti socialinę nuteistojo asmens reabilitaciją.

3.   Prieš perduodama nuosprendį ir liudijimą, išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija visais tinkamais būdais gali konsultuotis su vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija. Konsultacijos yra privalomos 1 dalies c punkte nurodytais atvejais. Tokiais atvejais vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija skubiai informuoja išduodančiąją valstybę apie savo pritarimą ar nepritarimą nuosprendžio perdavimui.

4.   Šių konsultacijų metu vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija išduodančiosios valstybės kompetentingai institucijai gali pateikti pagrįstą nuomonę, kad vykdant bausmę vykdančiojoje valstybėje nebūtų sudarytos palankesnės sąlygos nuteistojo asmens socialinei reabilitacijai ir sėkmingai reintegracijai į visuomenę.

Tais atvejais, kai konsultacijos nebuvo vykdomos, tokia nuomonė gali būti nedelsiant pateikiama po to, kai buvo perduotas nuosprendis ir liudijimas. Išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija apsvarsto tokią nuomonę ir nusprendžia, ar panaikinti liudijimą.

5.   Vykdančioji valstybė gali savo iniciatyva prašyti išduodančiąją valstybę perduoti jai nuosprendį ir liudijimą. Nuteistasis taip pat gali išduodančiosios arba vykdančiosios valstybės kompetentingas institucijas prašyti inicijuoti nuosprendžio perdavimo procedūrą pagal šį pamatinį sprendimą. Pagal šią dalį pateikti prašymai neįpareigoja išduodančiosios valstybės perduoti nuosprendį ir liudijimą.

6.   Įgyvendindamos šį pamatinį sprendimą valstybės narės patvirtina priemones, kuriomis visų pirma atsižvelgiama į palankesnių sąlygų sudarymo nuteistojo asmens socialinei reabilitacijai tikslą ir kuriomis remdamosi kompetentingos institucijos turi priimti sprendimus, ar pritarti nuosprendžio ir liudijimo perdavimui 1 dalies c punkte nurodytais atvejais.

7.   Priimant šį pamatinį sprendimą ar vėliau, kiekviena valstybė narė Tarybos Generaliniam sekretoriatui praneša, kad jos santykiuose su kitomis valstybėmis narėmis, kurios pateikė tokį patį pranešimą, nereikalaujama jų išankstinio sutikimo pagal 1 dalies c punktą dėl nuosprendžio ir liudijimo perdavimo:

a)	jei nuteistasis vykdančiojoje valstybėje gyvena ir teisėtai nepertraukiamai gyveno ne mažiau kaip 5 metus bei turi teisę nuolat gyventi toje valstybėje; ir (arba)

b)	jei nuteistasis yra vykdančiosios valstybės pilietis, išskyrus 1 dalies a ir b punktuose nurodytus atvejus.

A punkte nurodytais atvejais teisė gyventi valstybėje narėje reiškia, kad tas asmuo:

—	turi teisę nuolat gyventi atitinkamoje valstybėje narėje pagal nacionalinę teisę, įgyvendinančią Bendrijos teisės aktus, priimtus remiantis Europos bendrijos steigimo sutarties 18, 40, 44 ir 52 straipsniais, arba

—

turi galiojantį nuolatinį arba ilgalaikį leidimą gyventi atitinkamoje valstybėje narėje pagal Bendrijos teisės aktus, priimtus remiantis Europos bendrijos steigimo sutarties 63 straipsniu, įgyvendinančius nacionalinės teisės nuostatas – valstybių narių, kurioms taikomi šie bendrijos teisės aktai, atžvilgiu, arba pagal nacionalinę teisę – valstybių narių, kurioms netaikomi šie Bendrijos teisės aktai, atžvilgiu.

5 straipsnis

Nuosprendžio ir liudijimo perdavimas

1.   Nuosprendį arba jo patvirtintą kopiją kartu su liudijimu išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija tiesiogiai perduoda vykdančiosios valstybės kompetentingai institucijai bet kokiu būdu, leidžiančiu pateikti rašytinį dokumentą tokiomis sąlygomis, kad vykdančioji valstybė galėtų nustatyti jo autentiškumą. Nuosprendžio originalas arba patvirtinta jo kopija ir liudijimo originalas siunčiami vykdančiajai valstybei, jei ji to pareikalauja. Visus oficialius pranešimus minėtos kompetentingos institucijos taip pat tiesiogiai siunčia viena kitai.

2.   Liudijimą, kurio standartinė forma pateikiama A priede, privalo pasirašyti ir jo turinio tikslumą patvirtinti išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija.

3.   Išduodančioji valstybė nuosprendį ir liudijimą bet kuriuo metu gali būti perdavusi tik vienai vykdančiajai valstybei.

4.   Jei išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija nežino vykdančiosios valstybės kompetentingos institucijos, tai ji pateikia visus būtinus paklausimus, taip pat kreipdamasi į Europos teisminio tinklo, įsteigto pagal Tarybos bendruosius veiksmus 98/428/TVR (9), kontaktinius punktus, kad gautų informaciją iš vykdančiosios valstybės.

5.   Kai nuosprendį ir liudijimą gaunanti vykdančiosios valstybės valdžios institucija neturi įgaliojimų jį pripažinti ir imtis reikiamų priemonių jį vykdyti, ji ex officio perduoda nuosprendį su liudijimu kompetentingai institucijai ir apie tai atitinkamai praneša išduodančiosios valstybės kompetentingai institucijai.

6 straipsnis

Nuteistojo nuomonė ir informavimas

1.   Nedarant poveikio 2 dalies taikymui, nuosprendis ir liudijimas gali būti perduodami vykdančiajai valstybei pripažinti ir vykdyti gavus nuteistojo sutikimą pagal išduodančiosios valstybės teisę.

2.   Nuteistojo sutikimas nereikalingas, kai nuosprendis ir liudijimas perduodami:

a)	valstybei narei, kurios pilietis yra nuteistasis ir kurioje jis gyvena;

b)	valstybei narei, į kurią nuteistasis bus deportuotas panaikinus jam skirto nuosprendžio vykdymą remiantis išsiuntimo iš šalies ar deportavimo orderiu, įtrauktu į nuosprendį ar teisminį arba administracinį sprendimą, ar bet kokią kitą priemonę, priimtą pagal nuosprendį;

c)	valstybei narei, į kurią nuteistasis pabėgo ar į kurią kitokiu būdu sugrįžo dėl jam išduodančiojoje valstybėje iškeltos bylos arba priėmus apkaltinamąjį nuosprendį toje valstybėje.

3.   Visais atvejais, kai nuteistasis tebėra išduodančiojoje valstybėje, jam suteikiama galimybė išdėstyti savo nuomonę žodžiu ar raštu. Kai išduodančioji valstybė mano, kad dėl nuteistojo amžiaus ar jo fizinės arba psichinės būklės tai būtina, ta galimybė suteikiama jo teisiniam atstovui.

Priimant sprendimą dėl nuosprendžio ir liudijimo perdavimo atsižvelgiama į nuteistojo nuomonę. Jei asmuo pasinaudoja šioje dalyje numatyta galimybe, tai nuteistojo nuomonė perduodama vykdančiajai valstybei, visų pirma atsižvelgiant į 4 straipsnio 4 dalį. Jei nuteistasis savo nuomonę pareiškė žodžiu, tai išduodančioji valstybė narė užtikrina, kad vykdančioji valstybė galėtų gauti tokio pareiškimo rašytinį dokumentą.

4.   Išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija nuteistąjį jam suprantama kalba informuoja apie sprendimą perduoti nuosprendį ir liudijimą, naudodama B priede pateiktą standartinį pranešimą. Jei nuteistasis to sprendimo priėmimo metu yra vykdančiojoje valstybėje, tai ta forma perduodama vykdančiajai valstybei, kuri atitinkamai informuoja nuteistąjį.

5.   2 dalies a punktas netaikomas Lenkijai kaip išduodančiajai valstybei ar vykdančiajai valstybei tais atvejais, kai nuosprendis buvo priimtas nepraėjus penkeriems metams po 2011 m. gruodžio 5 d. Lenkija bet kuriuo metu gali pranešti Tarybos Generaliniam sekretoriatui, kad ji nebesinaudos šia leidžiančia nukrypti nuostata.

7 straipsnis

Dvigubas baudžiamumas

1.   Pagal šio pamatinio sprendimo nuostatas ir be veikos dvigubo baudžiamumo patikrinimo nuosprendis pripažįstamas ir paskirta bausmė vykdoma toliau nurodytų nusikalstamų veikų atveju, jeigu už jas išduodančiojoje valstybėje baudžiama laisvės atėmimo bausme arba priemone, susijusia su laisvės atėmimu, kurių ilgiausias terminas yra ne mažiau kaip treji metai, ir kaip jos yra apibrėžtos išduodančiosios valstybės teisėje:

—	dalyvavimas nusikalstamoje organizacijoje,

—	terorizmas,

—	prekyba žmonėmis,

—	seksualinis vaikų išnaudojimas ir vaikų pornografija,

—	neteisėta prekyba narkotikais ir psichotropinėmis medžiagomis,

—	neteisėta prekyba ginklais, šaudmenimis ir sprogmenimis,

—	korupcija,

—	sukčiavimas, įskaitant sukčiavimą, kuris turi poveikį Europos Bendrijų finansiniams interesams, kaip apibrėžta 1995 m. liepos 26 d. Konvencijoje dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (10),

—	nusikalstamu būdu įgytų pajamų plovimas,

—	valiutos, įskaitant eurą, padirbinėjimas,

—	nusikaltimai elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumui,

—	nusikaltimai aplinkai, įskaitant neteisėtą prekybą nykstančiomis gyvūnų ir nykstančiomis augalų rūšimis bei veislėmis,

—	pagalba neteisėtai patekti į šalį ir apsigyventi joje,

—	tyčinis nužudymas, sunkus sveikatos sutrikdymas,

—	neteisėta prekyba žmogaus organais ir audiniais,

—	žmonių grobimas, neteisėtas laisvės atėmimas ir įkaitų ėmimas,

—	rasizmas ir ksenofobija,

—	organizuotas ar ginkluotas apiplėšimas,

—	neteisėta prekyba kultūros vertybėmis, įskaitant antikvarines vertybes ir meno kūrinius,

—	sukčiavimas,

—	reketavimas ir turto prievartavimas,

—	gaminių klastojimas ir piratavimas,

—	administracinių dokumentų klastojimas ir prekyba jais,

—	mokėjimo priemonių klastojimas,

—	neteisėta prekyba hormoninėmis medžiagomis ir kitomis augimą skatinančiomis medžiagomis,

—	neteisėta prekyba branduolinėmis ar radioaktyviosiomis medžiagomis,

—	prekyba vogtomis transporto priemonėmis,

—	išžaginimas,

—	tyčinis padegimas,

—	Tarptautiniam baudžiamajam teismui teismingi nusikaltimai,

—	neteisėtas orlaivio arba laivo užgrobimas,

—	diversija.

2.   Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, Sutarties 39 straipsnio 1 dalyje nustatytomis sąlygomis gali bet kuriuo metu vienbalsiai papildyti 1 dalyje pateiktą sąrašą kitomis nusikalstamų veikų kategorijomis. Atsižvelgdama į pagal šio pamatinio sprendimo 29 straipsnio 5 dalį pateiktą pranešimą, Taryba sprendžia, ar šis sąrašas turėtų būti išplėstas ar pakeistas.

3.   Kitų nei 1 dalyje išvardytos nusikalstamų veikų atvejais vykdančioji valstybė gali pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę su sąlyga, kad jis susijęs su veikomis, kurios pagal vykdančiosios valstybės teisę taip pat laikomos nusikalstama veika, neatsižvelgiant į jos sudėties požymius arba apibūdinimą.

4.   Priimant šį pamatinį sprendimą arba vėliau kiekviena valstybė narė pateikdama deklaraciją ir pranešdama apie ją Tarybos Generaliniam sekretoriui gali pareikšti, kad ji netaikys 1 dalies. Bet kuri tokia deklaracija gali būti atsiimta bet kuriuo metu. Tokios deklaracijos arba apie deklaracijų atsiėmimą skelbiama Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

8 straipsnis

Nuosprendžio pripažinimas ir bausmės vykdymas

1.   Vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija pripažįsta pagal 4 straipsnį ir laikantis 5 straipsnyje nustatytos tvarkos perduotą nuosprendį ir nedelsdama imasi visų būtinų priemonių nuosprendžiui vykdyti, išskyrus atvejus, kai kompetentinga institucija nusprendžia remtis kuriuo nors 9 straipsnyje nurodytu nepripažinimo ir nevykdymo pagrindu.

2.   Jei bausmės trukmė nesuderinama su vykdančiosios valstybės teise, tai vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali nuspręsti bausmę adaptuoti tik tuo atveju, kai ši bausmė viršija pagal tos valstybės nacionalinę teisę už tos pačios rūšies veikas skiriamą maksimalią bausmę. Patikslintos bausmės trukmė negali būti trumpesnė už maksimalią bausmę, pagal vykdančiosios valstybės teisę skiriamą už tos pačios rūšies veikas.

3.   Jei bausmės pobūdis neatitinka vykdančiosios valstybės teisės, tai tos valstybės kompetentinga institucija gali adaptuoti ją pagal bausmę ar priemonę, numatytą tos valstybės teisėje už tapačias veikas. Adaptuota bausmė ar priemonė turi kuo labiau atitikti išduodančiosios valstybės skirtą bausmę, ir todėl bausmė negali būti konvertuojama į baudą.

4.   Adaptuota bausmė neturi apsunkinti išduodančiojoje valstybėje nustatytos bausmės pobūdžio ar trukmės.

9 straipsnis

Nepripažinimo ir nevykdymo pagrindai

1.   Vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę, jei:

a)	4 straipsnyje numatytas liudijimas yra neišsamus arba akivaizdžiai neatitinka nuosprendžio, ir nebuvo papildytas ar ištaisytas per vykdančiosios institucijos nustatytą pagrįstą terminą;

b)	nesilaikoma 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų;

c)	bausmės vykdymas prieštarautų ne bis in idem principui;

d)

7 straipsnio 3 dalyje nurodytu atveju ir tuo atveju, jei vykdančioji valstybė narė pateikė deklaraciją pagal 7 straipsnio 4 dalį, 7 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, nuosprendis susijęs su veikomis, kurios nelaikomos nusikalstamomis pagal vykdančiosios valstybės teisę. Tačiau mokesčių ar rinkliavų, muitų ar valiutos keitimo atveju atsisakyti vykdyti nuosprendžio negalima remiantis tuo, kad vykdančiosios valstybės teisėje nenumatyti tokie patys mokesčiai ar rinkliavos arba tokios pačios mokesčius, rinkliavas, muitus ir valiutų keitimą reglamentuojančios taisyklės, kaip išduodančiosios valstybės teisėje;

e)	bausmės vykdymas uždraustas pagal vykdančiosios valstybės teisę;

f)	pagal vykdančiosios valstybės teisę galioja imunitetas, dėl kurio negalima vykdyti bausmės;

g)	bausmė skirta asmeniui, kuris pagal vykdančiosios valstybės teisę dėl savo amžiaus dar negalėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už veikas, dėl kurių buvo priimtas nuosprendis;

h)	kai vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gauna nuosprendį, bausmė dar turi būti atliekama mažiau nei šešis mėnesius;

i)

nuosprendis buvo priimtas in absentia, nebent liudijime nurodyta, kad asmuo buvo asmeniškai pakviestas ar informuotas per atstovą, įgaliotą pagal išduodančiosios valstybės nacionalinę teisę, apie teismo posėdžio laiką ir vietą, kuriame nuosprendis buvo priimtas in absentia, arba kad asmuo kompetentingai institucijai nurodė neginčijąs bylos;

j)

vykdančioji valstybė, prieš priimdama sprendimą pagal 12 straipsnio 1 dalį, pateikia prašymą pagal 18 straipsnio 3 dalį, o išduodančioji valstybė pagal 18 straipsnio 2 dalies g punktą neprieštarauja dėl atitinkamo asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, jo nuteisimo ar jo laisvės atėmimo kitu būdu vykdančiojoje valstybėje už nusikaltimą, atliktą iki perdavimo, išskyrus nusikaltimą, dėl kurio tas asmuo buvo perduotas;

k)	paskirta bausmė apima psichiatrinę ar sveikatos priežiūros priemonę arba kitą su laisvės atėmimu susijusią priemonę, kuri, nepaisant 8 straipsnio 3 dalies, pagal vykdančiosios valstybės teisės ar sveikatos priežiūros sistemą negali būti joje vykdoma;

l)	nuosprendis susijęs su nusikalstamomis veikomis, kurios pagal vykdančiosios valstybės teisę laikomos visiškai ar iš dalies įvykdytomis jos teritorijoje ar lygiavertėje jos teritorijai vietoje.

2.   Sprendimą pagal šio straipsnio 1 dalies l punktą, susijusį su nusikalstamomis veikomis, iš dalies įvykdytomis vykdančiosios valstybės teritorijoje ar jos teritorijai lygiavertėje vietoje, esant išimtinėms aplinkybėms ir kiekvienu atveju atskirai priima 2 dalyje nurodytos kompetentingos institucijos, atsižvelgdamos į konkrečias bylos aplinkybes, o ypač į tai, ar didžioji arba esminė atitinkamos veikos dalis įvykdyta išduodančiojoje valstybėje.

3.   1 dalies a, b, c, i, k ir l punktuose nurodytais atvejais, prieš nuspręsdama nepripažinti nuosprendžio ir nevykdyti bausmės, vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija tinkamu būdu konsultuojasi su išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija ir prireikus prašo jos nedelsiant pateikti reikalingą papildomą informaciją.

10 straipsnis

Dalinis pripažinimas ir vykdymas

1.   Vykdančiosios valstybės kompetentingai institucijai turint galimybę apsvarstyti nuosprendžio pripažinimą ir bausmės vykdymą iš dalies, ji, prieš nuspręsdama atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę, gali pasikonsultuoti su išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija, kad būtų pasiektas susitarimas, kaip numatyta 2 dalyje.

2.   Išduodančiosios ir vykdančiosios valstybės kompetentingos institucijos, atsižvelgdamos į konkrečias bylos aplinkybes, gali nuspręsti dėl dalinio nuosprendžio pripažinimo ir bausmės vykdymo, laikydamosi jų nustatytų sąlygų, jei dėl to nepailgėtų bausmės vykdymo trukmė. Jei tokio susitarimo nėra, liudijimas panaikinamas.

11 straipsnis

Nuosprendžio pripažinimo atidėjimas

Jei 4 straipsnyje numatytas liudijimas neišsamus arba aiškiai neatitinka nuosprendžio, tai vykdančiojoje valstybėje gali būti atidėtas nuosprendžio pripažinimas, kol per pagrįstą vykdančiosios valstybės nustatytą terminą liudijimas nebus papildytas ar pataisytas.

12 straipsnis

Sprendimas dėl bausmės vykdymo ir terminai

1.   Vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija kuo greičiau nusprendžia, ar pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę, bei apie tai informuoja išduodančiąją valstybę, įskaitant apie visus sprendimus adaptuoti bausmę pagal 8 straipsnio 2 ir 3 dalis.

2.   Išskyrus atvejus, kai yra atidėjimo pagrindas pagal 11 straipsnį arba 23 straipsnio 3 dalį, galutinis sprendimas dėl nuosprendžio pripažinimo ir bausmės vykdymo priimamas per 90 dienų nuo nuosprendžio ir liudijimo gavimo dienos.

3.   Kai išimtiniais atvejais vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija negali laikytis 2 dalyje nurodytų terminų, ji nedelsdama bet kokiu būdu informuoja apie tai išduodančiosios valstybės kompetentingą instituciją, nurodydama tokio uždelsimo priežastis ir numatomą laiką, reikalingą galutiniam sprendimui priimti.

13 straipsnis

Liudijimo panaikinimas

Kol bausmė nepradėta vykdyti vykdančiojoje valstybėje, išduodančioji valstybė gali panaikinti joje išduotą liudijimą, nurodydama panaikinimo priežastis. Panaikinus liudijimą, vykdančioji valstybė nebevykdo bausmės.

14 straipsnis

Laikinas suėmimas

Kai nuteistasis yra vykdančiojoje valstybėje, ir išduodančiosios valstybės prašymu vykdančioji valstybė, prieš gaudama nuosprendį ir liudijimą arba prieš priimdama sprendimą dėl nuosprendžio pripažinimo ir bausmės vykdymo, gali suimti nuteistąjį arba imtis kitų priemonių, užtikrinančių, kad nuteistasis liks jos teritorijoje, kol bus priimtas sprendimas dėl nuosprendžio pripažinimo ir bausmės vykdymo. Bausmės trukmė neturėtų pailgėti dėl šioje dalyje nurodyto suėmimo laikotarpio.

15 straipsnis

Nuteistųjų perdavimas

1.   Jei nuteistasis yra išduodančiojoje valstybėje, jis perduodamas vykdančiajai valstybei išduodančiosios ir vykdančiosios valstybių kompetentingų institucijų sutartu laiku, ir ne vėliau kaip per 30 dienų po to, kai vykdančioji valstybė priima galutinį sprendimą dėl nuosprendžio pripažinimo ir bausmės vykdymo.

2.   Jei nenumatytos aplinkybės sutrukdo perduoti nuteistąjį per 1 dalyje nurodytą laikotarpį, tai išduodančiosios ir vykdančiosios valstybių kompetentingos institucijos nedelsdamos susisiekia viena su kita. Perdavimas vykdomas iškart, kai šios aplinkybės išnyksta. Išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija nedelsdama informuoja vykdančiosios valstybės kompetentingą instituciją ir susitaria dėl naujos perdavimo datos. Tokiu atveju perdavimas turi įvykti per 10 dienų nuo naujai sutartos datos.

16 straipsnis

Tranzitas

1.   Kiekviena valstybė narė pagal savo teisę turi suteikti leidimą į vykdančiąją valstybę perduodamo nuteistojo tranzitui per jos teritoriją, jeigu išduodančioji valstybė jai perduoda 4 straipsnyje nurodyto liudijimo kopiją su prašymu dėl tranzito. Prašymas dėl tranzito ir liudjimas gali būti perduodami bet kokiu būdu, leidžiančiu pateikti rašytinį dokumentą. Valstybei narei paprašius leisti vykti tranzitu, išduodančioji valstybė pateikia liudijimo vertimą į vieną iš prašyme nurodytinų kalbų, kuriai pritaria tranzitu vykti leidžianti valstybė narė.

2.   Gavusi prašymą leisti vykti tranzitu, valstybė narė, kurios prašoma leisti vykti tranzitu, praneša išduodančiajai valstybei, jei ji negali užtikrinti, kad nuteistasis nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn arba suimtas, išskyrus ankstesnėje dalyje numatytą atvejį, ar kitais būdais nebus ribojama jo laisvė valstybės narės, kurios prašoma leisti vykti tranzitu, teritorijoje, dėl bet kokios nusikalstamos veikos ar paskirto nuosprendžio iki jo išvykimo iš išduodančiosios valstybės teritorijos. Tokiu atveju išduodančioji valstybė gali atsiimti savo prašymą.

3.   Valstybė narė, kurios prašoma leisti vykti tranzitu, tokiu pačiu būdu praneša apie savo sprendimą, kurį ji priima pirmenybės tvarka ne vėliau kaip per vieną savaitę nuo prašymo gavimo. Toks sprendimas gali būti atidėtas, kol tranzito valstybė narė pateiks vertimą, jei tokio vertimo reikalaujama pagal 1 dalį.

4.   Valstybė narė, kurios prašoma leisti vykti tranzitu, gali laikyti nuteistąjį asmenį įkalintą tol, kol tai būtina tranzitui per jos teritoriją.

5.   Prašymo dėl tranzito pateikti nereikia, jei keliaujama oro transportu be numatytų tarpinių sustojimų. Tačiau nenumatyto nusileidimo atveju išduodančioji valstybė per 72 valandas pateikia 1 dalyje nurodytą informaciją.

17 straipsnis

Vykdymą reglamentuojantys teisės aktai

1.   Bausmės vykdymą reglamentuoja vykdančiosios valstybės teisė. Laikantis 2 ir 3 dalių nuostatų, tik vykdančiosios valstybės institucijos yra kompetentingos nuspręsti dėl vykdymo tvarkos ir nustatyti visas su tuo susijusias priemones, įskaitant paleidimo nesuėjus terminui ar lygtinai pagrindus.

2.   Kompetentinga institucija vykdančiojoje valstybėje atliktinos laisvės atėmimo bausmės laikotarpį sutrumpina visu nelaisvės laikotarpiu, praleistu atliekant laisvės atėmimo bausmę pagal priimtą teismo sprendimą.

3.   Vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija, gavusi prašymą, informuoja išduodančiosios valstybės kompetentingą instituciją apie taikomas nuostatas dėl galimo paleidimo nesuėjus terminui ar lygtinai. Išduodančioji valstybė gali nuspręsti taikyti šias nuostatas arba panaikinti liudijimą.

4.   Valstybės narės gali numatyti, kad priimant sprendimą dėl paleidimo nesuėjus terminui ar lygtinai taip pat būtų galima atsižvelgti į tas išduodančiosios valstybės nurodytas nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias asmuo nustatytu metu turi teisę būti paleistas nesuėjus terminui ar lygtinai.

18 straipsnis

Išimties taisyklė

1.   Pagal šį pamatinį sprendimą vykdančiajai valstybei perduodamo asmens, laikantis 2 dalies nuostatų, negalima patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nuteisti arba kitaip apriboti jo laisvės už jokią kitą nusikalstamą veiką, įvykdytą iki to asmens perdavimo, išskyrus tą nusikaltimą, dėl kurio tas asmuo perduodamas.

2.   1 dalis netaikoma šiais atvejais:

a)	jei asmuo galėjo išvykti iš vykdančiosios valstybės teritorijos, tačiau to nepadarė per 45 dienas nuo jo galutinio paleidimo, arba jei tas asmuo po išvykimo grįžo į tą teritoriją;

b)	jei nusikalstama veika nebaudžiama laisvės atėmimo bausme arba išduodant sprendimą dėl įkalinimo;

c)	jei baudžiamasis procesas nesukuria pagrindo taikyti priemonės, apribojančios asmens laisvę;

d)	jei nuteistajam gali būti paskirta sankcija arba priemonė, nesusijusi su laisvės atėmimu, ypač finansinė bauda ar kita priemonė vietoje jos, net jei ta sankcija arba priemonė paskirta vietoje jos gali apriboti to asmens laisvę;

e)	jei nuteistasis sutiko būti perduotas;

f)

jei po perdavimo nuteistasis aiškiai atsisakė savo teisės į išimties taisyklės taikymą tam tikroms iki perdavimo įvykdytoms nusikalstamoms veikoms. Atsisakymas pateikiamas vykdančiosios valstybės kompetentingoms teisminėms institucijoms ir užregistruojamas pagal tos valstybės vidaus teisę. Atsisakymas parengiamas taip, kad būtų aišku, jog asmuo jį pateikia savanoriškai ir visiškai suvokdamas pasekmes. Tuo tikslu asmeniui suteikiama teisė gauti teisinę pagalbą;

g)	kitais nei a–f punktuose nurodyti atvejai, jei išduodančioji valstybė pateikia savo sutikimą 3 dalyje nurodyta tvarka.

3.   Prašymas dėl sutikimo pateikiamas išduodančiosios valstybės kompetentingai institucijai, kartu pateikiant Pamatinio sprendimo 2002/584/TVR 8 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją ir 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą vertimą. Sutikimas duodamas, jei įsipareigojama perduoti pagal šį pamatinį sprendimą. Sprendimas priimamas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo prašymo gavimo. To pamatinio sprendimo 5 straipsnyje nurodytais atvejais vykdančioji valstybė suteikia tame straipsnyje numatytas garantijas.

19 straipsnis

Amnestija, malonė, nuosprendžio peržiūra

1.   Amnestiją arba malonę gali suteikti išduodančioji valstybė ir vykdančioji valstybė.

2.   Tik išduodančioji valstybė gali priimti sprendimus dėl prašymų peržiūrėti nuosprendį, kuriuo skiriama pagal šį pamatinį sprendimą vykdoma bausmė.

20 straipsnis

Išduodančiosios valstybės teikiama informacija

1.   Išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija nedelsdama informuoja vykdančiosios valstybės kompetentingą instituciją apie visus sprendimus ar priemones, dėl kurių bausmė tuojau pat ar praėjus tam tikram laikui tampa nevykdytina.

2.   Vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija nedelsdama nutraukia bausmės vykdymą, kai apie tokį sprendimą ar priemonę ją informuoja išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija.

21 straipsnis

Vykdančiosios valstybės teikiama informacija

Vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija nedelsdama informuoja išduodančiosios valstybės kompetentingą instituciją bet kokiu būdu, leidžiančiu pateikti rašytinį dokumentą, apie:

a)	nuosprendžio ir liudijimo perdavimą kompetentingai institucijai, atsakingai už jo vykdymą, pagal 5 straipsnio 5 dalį;

b)	faktą, kad nuosprendžio vykdymas po vykdančiosios valstybės nuosprendžio ir liudijimo perdavimo praktiškai neįmanomas, nes nuteistojo nėra vykdančiosios valstybės teritorijoje, – tokiu atveju vykdančioji valstybė neturi pareigos vykdyti nuosprendį;

c)	galutinį sprendimą pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę, kartu nurodydama jo datą;

d)	bet kokį sprendimą nepripažinti nuosprendžio ir nevykdyti bausmės pagal 9 straipsnį ir tokio sprendimo priežastis;

e)	bet kokį sprendimą adaptuoti bausmę pagal 8 straipsnio 2 ar 3 dalį ir tokio sprendimo priežastis;

f)	bet kokį sprendimą nevykdyti bausmės dėl 19 straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių ir tokio sprendimo priežastis;

g)	lygtinio paleidimo laikotarpio pradžią ir pabaigą, jei tai nurodyta išduodančiosios valstybės liudijime;

h)	nuteistojo asmens pabėgimą iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigos;

i)	apie bausmės įvykdymą iškart po jos atlikimo.

22 straipsnis

Nuteistojo perdavimo pasekmės

1.   Laikantis 2 dalies, išduodančioji valstybė negali toliau vykdyti bausmės, jei ją vykdyti jau pradėjo vykdančioji valstybė.

2.   Teisė vykdyti bausmę vėl pereina išduodančiajai valstybei, kai ji gauna vykdančiosios valstybės pranešimą apie sprendimą visiškai arba iš dalies nevykdyti nuosprendžio remiantis 21 straipsnio h punktu.

23 straipsnis

Kalbos

1.   Liudijimas, kurio standartinė forma pateikiama priede, privalo būti išverstas į vykdančiosios valstybės oficialią kalbą arba vieną iš oficialių kalbų. Bet kuri valstybė narė, priėmus šį pamatinį sprendimą arba bet kada vėliau, gali deklaracijoje, kuri deponuojama Tarybos Generaliniame sekretoriate, nurodyti, kad ji priims vertimą į vieną ar kelias Europos Sąjungos institucijų oficialias kalbas.

2.   Išskyrus 3 dalyje numatytus atvejus, nuosprendžio vertimo nereikalaujama.

3.   Bet kuri valstybė narė, priimant šį pamatinį sprendimą arba bet kada vėliau, gali deklaracijoje, kuri deponuojama Tarybos Generaliniame sekretoriate, nurodyti, kad ji, kaip vykdančioji valstybė, gavusi nuosprendį ir liudijimą, kurio turinys, jos nuomone, bus nepakankamas sprendimui dėl bausmės vykdymo priimti, galės nedelsdama prašyti, kad prie nuosprendžio ar jo esminių dalių būtų pridėtas jų vertimas į vykdančiosios valstybės oficialią kalbą ar į vieną iš jos oficialių kalbų, arba į vieną ar kelias Europos Sąjungos institucijų oficialių kalbų. Toks prašymas pateikiamas pasikonsultavus, jei būtina, su išduodančiosios ir vykdančiosios valstybės kompetentingomis institucijomis, siekiant nustatyti esmines nuosprendžio dalis, kurios turi būti išverstos.

Sprendimas dėl nuosprendžio pripažinimo ir bausmės vykdymo gali būti atidėtas, kol išduodančioji valstybė perduos vertimą vykdančiajai valstybei arba, jei vykdančioji valstybė nusprendžia išversti nuosprendį savo lėšomis, kol vertimas bus atliktas.

24 straipsnis

Išlaidos

Išlaidas, susidarančias dėl šio pamatinio sprendimo taikymo, atlygina vykdančioji valstybė, išskyrus asmens perdavimo vykdančiajai valstybei išlaidas ir išlaidas, susidarančias tik išduodančiosios valstybės suverenioje teritorijoje.

25 straipsnis

Bausmių vykdymas pagal Europos arešto orderį

Nedarant poveikio Pamatinio sprendimo 2002/584/TVR taikymui, šio pamatinio sprendimo nuostatos mutatis mutandis taikomos bausmių vykdymui tiek, kiek jos atitinka Pamatinio sprendimo 2002/584/TVR nuostatas, tais atvejais, kai valstybė narė imasi vykdyti bausmę Pamatinio sprendimo 2002/584/TVR 4 straipsnio 6 dalyje nurodytais atvejais, arba kai ji veikdama pagal Pamatinio sprendimo 2002/584/TVR 5 straipsnio 3 dalį nustatė sąlygą, kad asmuo turi būti grąžintas atlikti bausmės į atitinkamą valstybę narę, kad būtų išvengta atitinkamo asmens nebaudžiamumo.

III   SKYRIUS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

26 straipsnis

Ryšys su kitais susitarimais ir tvarka

1.   Šis pamatinis sprendimas nuo 2011 m. gruodžio 5 d. pakeičia atitinkamas nuostatas, išdėstytas toliau nurodytose konvencijose, kurios taikomos valstybių narių santykiams reguliuoti, tačiau nedarant poveikio jų taikymui tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių bei taikymo pereinamuoju laikotarpiu pagal 28 straipsnį:

—	1983 m. kovo 21 d. Europos konvencija dėl nuteistųjų asmenų perdavimo ir jos 1997 m. gruodžio 18 d. papildomas protokolas,

—	1970 m. gegužės 28 d. Europos konvencija dėl tarptautinio baudžiamųjų nuosprendžių pripažinimo,

—	1990 m. birželio 19 d. Konvencija dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo dėl laipsniško bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo 40 III antraštinės dalies 5 skyrius,

—	1991 m. lapkričio 13 d. Europos Bendrijų valstybių narių konvencija dėl užsienyje paskirtų nuosprendžių baudžiamosiose bylose vykdymo.

2.   Nuo 2008 m. lapkričio 27 d. valstybės narės toliau gali taikyti galiojančius dvišalius ar daugiašalius susitarimus ar tvarką, jei jie leidžia praplėsti ar papildyti šio pamatinio sprendimo tikslus ir padeda supaprastinti ar dar labiau palengvinti bausmių vykdymo procesą.

3.   Po 2008 m. gruodžio 5 d. valstybės narės gali sudaryti dvišalius ar daugiašalius susitarimus ar nustatyti tvarką, jei tokie susitarimai ar tvarka leidžia praplėsti ar papildyti šio pamatinio sprendimo tikslus ir padeda supaprastinti ar dar labiau palengvinti bausmių vykdymo procesą.

4.   Iki 2009 m. kovo 5 d. valstybės narės praneša Tarybai ir Komisijai apie 2 dalyje nurodytus galiojančius susitarimus ir tvarką, kuriuos jos pageidauja toliau taikyti. Be to, valstybės narės praneša Tarybai ir Komisijai apie visus 3 dalyje nurodytus naujus susitarimus ir tvarką per tris mėnesius nuo jų pasirašymo.

27 straipsnis

Teritorinis taikymas

Šis pamatinis sprendimas taikomas ir Gibraltarui.

28 straipsnis

Pereinamojo laikotarpio nuostata

1.   Iki 2011 m. gruodžio 5 d. gautiems prašymams ir toliau taikomi galiojantys teisės aktai dėl nuteistųjų perdavimo. Prašymams, gautiems po tos datos, taikomos taisyklės, kurias valstybės narės priėmė pagal šį pamatinį sprendimą.

2.   Tačiau priimant šį pamatinį sprendimą kiekviena valstybė narė gali pateikti deklaraciją, kad tais atvejais, kai galutinis nuosprendis priimtas iki jos nurodytos datos, ji, kaip išduodančioji ir vykdančioji valstybė, toliau taikys galiojančius teisinius aktus dėl nuteistųjų perdavimo, kurie taikomi iki 2011 m. gruodžio 5 d. Jei tokia deklaracija pateikiama, tokiais atvejais šios priemonės taikomos visoms valstybėms narėms, neatsižvelgiant į tai, ar jos pateikė tokią pačią deklaraciją, ar ne. Atitinkama data negali būti vėlesnė nei 2011 m. gruodžio 5 d. Minėta deklaracija skelbiama Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Ji gali būti bet kuriuo metu panaikinta.

29 straipsnis

Įgyvendinimas

1.   Valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad iki 2011 m. gruodžio 5 d. pradėtų laikytis šio pamatinio sprendimo.

2.   Valstybės narės perduoda Tarybos Generaliniam sekretoriatui ir Komisijai nuostatų, kuriomis į jų nacionalinę teisę perkeliamos joms pagal šį pamatinį sprendimą nustatytos pareigos, tekstus. Remdamasi pranešimu, kurį Komisija parengia naudodamasi šia informacija, Taryba ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 5 d. įvertina, kokiu mastu valstybės narės laikosi šio pamatinio sprendimo.

3.   Tarybos Generalinis sekretoriatas valstybėms narėms ir Komisijai praneša apie pranešimus ar deklaracijas, pateiktus pagal 4 straipsnio 7 dalį ir 23 straipsnio 1 ar 3 dalį.

4.   Nedarant poveikio Europos Sąjungos sutarties 35 straipsnio 7 dalies taikymui, valstybė narė, taikydama šio pamatinio sprendimo 25 straipsnį, patirianti pasikartojančių sunkumų, kurių nepavyksta išspręsti dvišalių konsultacijų metu, informuoja apie juos Tarybą ir Komisiją. Komisija, remdamasi šia informacija ir kita jos turima informacija, parengia ataskaitą, kartu pateikdama visas, jos manymu, tinkamas iniciatyvas šiems sunkumams pašalinti.

5.   Iki 2013 m. gruodžio 5 d. Komisija, remdamasi gauta informacija, parengia ataskaitą, kartu pateikdama visas, jos manymu, tinkamas iniciatyvas. Remdamasi Komisijos pateikta ataskaita ir iniciatyvomis, Taryba peržiūri, pirmiausia 25 straipsnį, kad įvertintų, ar jo nereikia pakeisti labiau specifinėmis nuostatomis.

30 straipsnis

Įsigaliojimas

Šis pamatinis sprendimas įsigalioja jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną.

---

(1)  OL C 12, 2001 1 15, p. 10.

(2)  OL C 53, 2005 3 3, p. 1.

(3)  OL L 190, 2002 7 18, p. 1.

(4)  OL L 251, 2003 10 3, p. 12.

(5)  OL L 16, 2004 1 23, p. 44.

(6)  OL L 158, 2004 4 30, p. 77.

(7)  OL L 76, 2005 3 22, p. 16.

(8)  OL L 328, 2006 11 24, p. 59.

(9)  OL L 191, 1998 7 7, p. 4.

(10)  OL C 316, 1995 11 27, p. 49.

---

---

---

5.12.2008

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 327/47

---

1993 m. spalio 29 d. Tarybos direktyvos 93/92/EEB dėl apšvietimo ir šviesos signalo įtaisų įrengimo dviratėse arba triratėse motorinėse transporto priemonėse, klaidų ištaisymas

( Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 311, 1993 m. gruodžio 14 d. )

(Specialusis leidimas lietuvių kalba, 07 skyrius, 002 tomas, p. 119)

155 puslapis, IV priedo 6.1.10 punktas:

yra:

turi būti:

168 puslapis, V priedo 6.1.10 punktas:

yra:

turi būti:

170 puslapis, V priedo 6.3.10 punktas:

yra:

turi būti:

181 puslapis, VI priedo 6.1.10 punktas:

yra:

turi būti:

183 puslapis, VI priedo 6.3.10 punktas:

yra:

turi būti:

---

5.12.2008

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 327/s3

---

PASTABA SKAITYTOJUI

Institucijos nusprendė nedaryti tekstuose nuorodų į juose minimų teisės aktų paskutinius pakeitimus.

Jeigu nenurodyta kitaip, čia skelbiamuose tekstuose nurodyti šiuo metu galiojantys teisės aktai.

---