19.7.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 193/1

(1)

dabartiniai politiniai prioritetai tarptautinio apmokestinimo srityje rodo poreikį užtikrinti, kad mokesčiai būtų mokami ten, kur gaunamas pelnas ir sukuriama vertė. Todėl būtina atkurti pasitikėjimą mokesčių sistemų teisingumu ir leisti Vyriausybėms veiksmingai naudotis savo mokesčių suverenumu. Šie nauji politiniai tikslai buvo perkelti į rekomendacijas dėl konkrečių veiksmų Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) iniciatyvoje, skirtoje kovai su mokesčių bazės erozija ir pelno perkėlimu (BEPS). Europos Vadovų Taryba palankiai įvertino šį darbą 2013 m. kovo 13–14 d. ir 2013 m. gruodžio 19–20 d. išvadose. Reaguodama į teisingesnio apmokestinimo poreikį, 2015 m. birželio 17 d. komunikate Komisija pateikė Teisingo ir veiksmingo pelno apmokestinimo Europos Sąjungoje veiksmų planą;

(2)

2015 m. spalio 5 d. buvo viešai paskelbtos galutinės ataskaitos dėl 15 EBPO kovos su BEPS veiksmų punktų. 2015 m. gruodžio 8 d. išvadose Taryba palankiai įvertino šį darbą. Tarybos išvadose pabrėžiama, kad reikia rasti bendrus, bet lanksčius ES lygmens sprendimus, suderinamus su EBPO BEPS išvadomis. Be to, išvadose remiamas veiksmingas ir spartus kovos su BEPS priemonių suderintas įgyvendinimas ES lygmeniu ir nurodoma, kad įgyvendinant EBPO BEPS išvadas ES lygmeniu pirmenybė atitinkamais atvejais turėtų būti teikiama ES direktyvoms. Geram vidaus rinkos veikimui būtina, kad valstybės narės bent įvykdytų savo įsipareigojimus pagal BEPS ir apskritai imtųsi veiksmų, atgrasančių nuo mokesčių vengimo praktikos, ir pakankamai nuosekliai bei koordinuotai užtikrintų teisingą ir veiksmingą apmokestinimą Sąjungoje. Siekiant gerinti vidaus rinkos veikimą ir maksimaliai padidinti teigiamą kovai su BEPS skirtos iniciatyvos poveikį, rinkoje, kurioje šalių ekonomika yra labai integruota, reikalingi bendri strateginiai metodai ir koordinuoti veiksmai. Be to, tik bendra sistema galėtų padėti išvengti rinkos susiskaidymo ir pašalinti šiuo metu egzistuojančius neatitikimus ir rinkos iškraipymus. Galiausiai nacionalinės įgyvendinimo priemonės, atitinkančios bendrą visoje Sąjungoje taikomą politiką, suteiktų mokesčių mokėtojams teisinio tikrumo, nes tos priemonės atitiktų Sąjungos teisę;

(3)

būtina nustatyti taisykles siekiant sustiprinti vidutinį apsaugos nuo agresyvaus mokesčių planavimo lygį vidaus rinkoje. Kadangi šios taisyklės turėtų būti tinkamos 28 atskiroms pelno mokesčio sistemoms, reikėtų apsiriboti bendromis nuostatomis, o įgyvendinimas turėtų būti paliktas valstybėms narėms, nes jos turi daugiau galimybių nustatyti konkrečius šių taisyklių elementus taip, kad jie geriausiai tiktų jų pelno mokesčio sistemoms. Šį tikslą būtų galima pasiekti sukūrus minimalų nacionalinių pelno mokesčio sistemų apsaugos nuo mokesčių vengimo praktikos lygį visoje Sąjungoje. Todėl būtina koordinuoti valstybių narių veiksmus įgyvendinant 15 EBPO kovos su BEPS veiksmų punktų nuostatas, kad būtų padidintas visos vidaus rinkos veiksmingumas, kovojant su mokesčių vengimo praktika. Todėl būtina nustatyti bendrą minimalų vidaus rinkos apsaugos lygį tam tikrose srityse;

(4)

būtina nustatyti taisykles, taikytinas visiems mokesčių mokėtojams, kuriems taikomas pelno mokestis valstybėje narėje. Atsižvelgiant į tai, kad dėl to reikėtų apimti platesnį nacionalinių mokesčių spektrą, nepageidautina į šios direktyvos taikymo sritį įtraukti tokio tipo subjektus, kuriems nėra taikomas pelno mokestis valstybėje narėje; visų pirma tai yra skaidrūs subjektai. Šios taisyklės taip pat turėtų būti taikomos tų pelno mokesčio mokėtojų nuolatinėms buveinėms, kurie gali būti įsikūrę kitoje (-se) valstybėje (-se) narėje (-se). Pelno mokesčio mokėtojai gali būti rezidentai mokesčių tikslais valstybėje narėje arba būti įsteigti pagal valstybės narės įstatymus. Tos taisyklės taip pat turėtų būti taikomos subjektų, kurie yra rezidentai mokesčių tikslais trečiojoje valstybėje, nuolatinėms buveinėms, jei jos yra įsikūrusios vienoje ar daugiau valstybių narių;

(5)

būtina nustatyti taisykles, skirtas kovai su mokesčių bazės erozija vidaus rinkoje ir pelno perkėlimu iš vidaus rinkos. Šiam tikslui pasiekti reikalingos taisyklės šiose srityse: palūkanų atskaitymo ribojimo, perkėlimo apmokestinimo, bendros kovos su mokestiniu piktnaudžiavimu taisyklės, kontroliuojamųjų užsienio bendrovių taisyklių ir taisyklių, skirtų šalių mokestinės tvarkos neatitikimų problemai spręsti. Kai šių taisyklių taikymas lemia dvigubą apmokestinimą, mokesčių mokėtojams turėtų būti suteikta lengvata atskaitant kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, priklausomai nuo atvejo, sumokėtus mokesčius. Taigi taisyklėmis turėtų būti ne tik siekiama kovoti su mokesčių vengimo praktika, bet ir siekiama nesukurti kitų rinkos kliūčių, pavyzdžiui, dvigubo apmokestinimo;

(6)

siekdamos sumažinti savo mokestinius įsipareigojimus visame pasaulyje, bendrovių grupės vis dažniau imasi BEPS veiksmų, mokėdamos išpūstas palūkanas. Palūkanų ribojimo taisyklė yra būtina tam, kad atgrasytų nuo tokios praktikos apribojant mokesčių mokėtojų viršijančių skolinimosi sąnaudų atskaitymą. Todėl būtina nustatyti atskaitymo santykį, kuris būtų taikomas mokesčių mokėtojo apmokestinamosioms pajamoms prieš palūkanų mokėjimą, mokesčius, nusidėvėjimą ir amortizaciją (EBITDA). Valstybės narės galėtų sumažinti šį santykį arba nustatyti laiko apribojimus, arba apriboti neapmokestinamų skolinimosi sąnaudų sumą, kuri gali būti perkelta į ankstesnius ar vėlesnius laikotarpius, kad būtų užtikrintas aukštesnis apsaugos lygis. Atsižvelgiant į tai, kad tikslas yra nustatyti minimalius standartus, valstybės narės turėtų galėti priimti alternatyvią priemonę, susijusią su mokesčių mokėtojo pajamomis prieš palūkanų mokėjimą ir mokesčius (EBIT) ir nustatytą tokiu būdu, kad ji būtų lygiavertė EBITDA grindžiamai normai. Valstybės narės kartu su šioje direktyvoje numatyta palūkanų ribojimo taisykle taip pat galėtų naudoti tikslines taisykles, skirta kovai su skolos finansavimu įmonių grupės viduje, visų pirma kapitalo nepakankamumo taisyklėmis. Neapmokestinamosios pajamos neturėtų būti įskaitytos į atskaitomas skolinimosi sąnaudas. Taip yra todėl, kad nustatant, kiek daugiausia palūkanų gali būti atskaityta, turėtų būti atsižvelgiama tik į apmokestinamąsias pajamas;

(7)

kai mokesčių mokėtojas priklauso įmonių grupei, kuri teikia teisės aktais nustatytas konsoliduotąsias ataskaitas, suteikiant mokesčių mokėtojams teisę atskaityti didesnes viršijančių skolinimosi sąnaudų sumas, gali būti atsižvelgta į visos grupės įsiskolinimą pasaulio mastu. Taip pat gali būti tikslinga nustatyti taisykles dėl su nuosavu kapitalu susijusios netaikymo nuostatos tuo atveju, kai palūkanų ribojimo taisyklė netaikoma, jei bendrovė gali įrodyti, kad jos nuosavo kapitalo ir viso turto santykis yra iš esmės lygus atitinkamam grupės santykiui arba už jį didesnis. Palūkanų ribojimo taisyklė turėtų būti taikoma mokesčių mokėtojo viršijančioms skolinimosi sąnaudoms nepriklausomai nuo to, ar sąnaudos susijusios su skola, įgyta šalies viduje, kitoje Sąjungos valstybėje ar trečiojoje valstybėje, taip pat nuo to, ar jos susijusios su trečiosiomis šalimis, susijusiomis įmonėmis ar atsirado grupės viduje. Jeigu į grupę įeina daugiau nei vienas toje pačioje valstybėje narėje esantis subjektas, valstybė narė, taikydama taisykles, kuriomis ribojamas palūkanų atskaitymas, gali vertinti bendrą visų grupės subjektų padėtį toje pačioje valstybėje, įskaitant atskiro subjekto apmokestinimo sistemą, kad būtų sudarytos galimybės perkelti pelną arba palūkanų pajėgumą tarp subjektų grupės viduje;

(8)

siekiant sumažinti su taisyklėmis susijusią administracinę ir jų laikymosi naštą pernelyg nesumažinant jų poveikio mokesčiams, gali būti tikslinga numatyti apsaugos taisyklę, kad grynosios palūkanos visada būtų atskaitomos iki nustatytos sumos, kai dėl to atskaitoma suma yra didesnė negu EBITDA grindžiamas santykis. Valstybės narės galėtų sumažinti nustatytą piniginę ribą, kad užtikrintų aukštesnį savo nacionalinės mokesčio bazės apsaugos lygį. BEPS iš esmės susidaro, kai tarp susijusių įmonių mokamos išpūstos palūkanos, todėl yra tinkama ir būtina sudaryti galimybes į palūkanų ribojimo taisyklės taikymo sritį neįtraukti atskirų subjektų atsižvelgiant į ribotą mokesčių vengimo riziką. Siekiant, kad perėjimas prie naujosios palūkanų ribojimo taisyklės būtų sklandesnis, valstybės narės galėtų numatyti nuostatą dėl įgytų teisių išsaugojimo, kuri būtų taikoma esamoms paskoloms tiek, kiek jų sąlygos vėliau nėra pakeičiamos, t. y. vėlesnio keitimo atveju nuostata dėl įgytų teisių išsaugojimo nebūtų taikoma padidėjusiai paskolos sumai ar trukmei, o būtų taikoma tik pirminėms paskolos sąlygoms. Nedarant poveikio valstybės pagalbos taisyklėms, valstybės narės taip pat galėtų neįtraukti viršijančių skolinimosi sąnaudų, susijusių su paskolomis, kurios naudojamos ilgalaikiams viešosios infrastruktūros projektams finansuoti, atsižvelgiant į tai, kad tokios finansavimo priemonės kelia nedidelę BEPS riziką arba visai jos nekelia. Šiame kontekste valstybės narės turėtų tinkamai įrodyti, kad viešosios infrastruktūros projektų finansavimo priemonės pasižymi ypatingomis savybėmis, dėl kurių toks jų traktavimas kitų finansavimo priemonių, kurioms taikoma ribojimo taisyklė, atžvilgiu yra pagrįstas;

(9)

nors visuotinai pripažinta, kad finansų įmonėms, t. y. finansų įstaigoms ir draudimo įmonėms, irgi turėtų būti taikomi palūkanų atskaitymo apribojimai, taip pat pripažįstama, kad šie du sektoriai yra išskirtiniai ir jiems reikia labiau pritaikyto požiūrio. Kadangi šioje srityje vykstančiose diskusijose dar nepadaryta galutinių išvadų tarptautiniu ir Sąjungos lygiu, kol kas neįmanoma nustatyti konkrečių taisyklių finansų ir draudimo sektoriuose, ir todėl valstybės narės turėtų galėti jiems netaikyti palūkanų ribojimo taisyklių;

(10)

perkėlimo apmokestinimo paskirtis – užtikrinti, kad kai mokesčių mokėtojas perkelia turtą arba savo rezidavimo vietą mokesčių tikslais iš valstybės mokesčių jurisdikcijos, ta valstybė apmokestintų jos teritorijoje gauto kapitalo prieaugio ekonominę vertę, net jei perkėlimo metu tas prieaugis dar nebuvo realizuotas. Todėl būtina nustatyti atvejus, kuriais mokesčių mokėtojams taikomos perkėlimo apmokestinimo taisyklės ir apmokestinamas nerealizuotas jų perkelto turto kapitalo prieaugis. Taip pat būtų naudinga patikslinti, kad turto, įskaitant grynuosius pinigus, perkėlimas tarp patronuojančiosios bendrovės ir jos patronuojamųjų bendrovių nepatenka į numatytos taisyklės dėl perkėlimo apmokestinimo taikymo sritį. Siekiant apskaičiuoti sumas, itin svarbu nustatyti perkelto turto rinkos vertę turto perkėlimo metu, remiantis įprastų rinkos sąlygų principu. Siekiant užtikrinti taisyklės suderinamumą su kredito metodo naudojimu, pageidautina suteikti galimybę valstybėms narėms nurodyti, kada prarandama teisė apmokestinti perkeltą turtą. Teisė apmokestinti turėtų būti apibrėžta nacionaliniu lygmeniu. Taip pat būtina suteikti galimybę priimančiajai valstybei užginčyti perkelto turto vertę, kurią nustatė valstybė, iš kurios turtas perkeliamas, kai nustatyta vertė neatspindi rinkos vertės. Valstybės narės tuo tikslu galėtų pasinaudoti esamais ginčų sprendimo mechanizmais. Sąjungoje reikia spręsti perkėlimo apmokestinimo taikymo klausimą ir nurodyti sąlygas, kurias reikia įvykdyti, kad būtų laikomasi Sąjungos teisės. Tokiose situacijose mokesčių mokėtojai turėtų turėti teisę arba iš karto sumokėti apskaičiuotą perkėlimo mokestį arba mokesčio sumą mokėti dalimis tam tikrą metų skaičių, galbūt kartu su palūkanomis ir garantija.

Šiuo tikslu valstybės narės galėtų reikalauti, kad atitinkami mokesčių mokėtojai į deklaraciją įtrauktų reikiamą informaciją. Perkėlimo mokestis neturėtų būti taikomas, kai turto perkėlimas yra laikino pobūdžio ir turtas bus grąžintas į perkėlėjo valstybę narę, kai perkėlimas atliekamas siekiant įvykdyti prudencinius kapitalo reikalavimus arba likvidumo valdymo tikslu, arba kai jis naudojamas vertybinių popierių finansavimo sandoriuose, arba pateikiamas kaip užstatas;

(11)

mokesčių sistemose numatytos bendros kovos su piktnaudžiavimu taisyklės, skirtos kovoti su žalinga mokesčių praktika, dėl kurios kol kas nenustatytos specialiosios nuostatos. Todėl bendrų kovos su piktnaudžiavimu taisyklių paskirtis – užpildyti spragas; tai neturėtų daryti poveikio specialiųjų kovos su piktnaudžiavimu taisyklių taikymui. Bendros kovos su piktnaudžiavimu taisyklės Sąjungoje turėtų būti taikomos dariniams, kurie yra apsimestiniai; kitu atveju mokesčių mokėtojas turėtų turėti teisę pasirinkti savo komercinei veiklai mokesčių požiūriu veiksmingiausią struktūrą. Be to, svarbu užtikrinti, kad bendros kovos su piktnaudžiavimu taisyklės būtų vienodai taikomos šalies viduje, Sąjungoje ir trečiųjų valstybių atžvilgiu, kad jų taikymo sritis ir taikymo rezultatai šalies vidaus ir tarpvalstybinėse situacijose nesiskirtų. Valstybėms narėms neturėtų būti užkertamas kelias taikyti sankcijas tais atvejais, kai taikomos bendros kovos su piktnaudžiavimu taisyklės. Vertinant, ar darinys turėtų būti laikomas apsimestiniu, valstybės narės turėtų turėti galimybę atsižvelgti į visas pagrįstas ekonomines priežastis, įskaitant finansinę veiklą;

(12)

taikant kontroliuojamųjų užsienio bendrovių taisykles, mažu tarifu apmokestinamos kontroliuojamos patronuojamosios bendrovės pajamos vėl priskiriamos patronuojančiajai bendrovei. Tuomet šios patronuojančiajai bendrovei priskirtos pajamos tampa apmokestinamomis valstybėje, kurioje yra jos rezidavimo vieta mokesčių tikslais. Priklausomai nuo tos valstybės politikos prioritetų, kontroliuojamųjų užsienio bendrovių taisyklės gali būti taikomos visai mažu mokesčių tarifu apmokestinamai patronuojamajai bendrovei, konkrečių kategorijų pajamoms arba tik pajamoms, kurios buvo dirbtiniu būdu perkeltos į patronuojamąją bendrovę. Visų pirma, siekiant užtikrinti, kad kontroliuojamųjų užsienio bendrovių taisyklės būtų proporcingas būdas spręsti BEPS problemas, itin svarbu, kad valstybės narės, kurios savo kontroliuojamųjų užsienio bendrovių taisykles taiko tik pajamoms, dirbtiniu būdu perkeltoms į patronuojamąją bendrovę, tiksliai nustatytų atvejus, kai dauguma sprendimų priėmimo funkcijų, nulėmusių dirbtiniu būdu perkeltas pajamas kontroliuojamos patronuojamosios bendrovės lygmeniu, yra vykdomos mokesčių mokėtojo valstybėje narėje. Siekiant sumažinti administracinę naštą ir reikalavimų laikymosi sąnaudas, taip pat turėtų būti priimtina, kad tos valstybės narės netaikytų tų taisyklių tam tikriems subjektams, kurių pelnas yra mažas arba kurių pelno marža yra nedidelė, nes dėl to kyla mažesnė mokesčių vengimo rizika. Todėl yra būtina, kad kontroliuojamųjų užsienio bendrovių taisyklės būtų taikomos ir pelnui, kurį gauna nuolatinės buveinės, kai tas pelnas neapmokestinamas arba jis yra atleidžiamas nuo mokesčio mokėtojo valstybėje narėje. Vis dėlto, pagal kontroliuojamųjų užsienio bendrovių taisykles nėra būtina apmokestinti pelną tų nuolatinių buveinių, kurioms netaikomas atleidimas nuo mokesčio pagal nacionalines taisykles, kadangi tos nuolatinės buveinės yra traktuojamos taip, lyg būtų kontroliuojamosios užsienio bendrovės. Siekiant užtikrinti aukštesnį apsaugos lygį, valstybės narės galėtų sumažinti kontrolės ribą arba taikyti didesnę ribą lygindamos faktinį sumokėtą pelno mokestį su pelno mokesčiu, kuris būtų buvęs taikomas mokesčių mokėtojo valstybėje narėje. Perkeldamos kontroliuojamųjų užsienio bendrovių taisykles į savo nacionalinę teisę, valstybės narės galėtų naudoti pakankamai didelę mokesčio tarifo trupmeninę ribą.

Pageidautina apimti situacijas tiek trečiosiose valstybėse, tiek Sąjungoje. Siekiant laikytis pagrindinių laisvių, pajamų kategorijos turėtų būti derinamos su veiklos turinio išimtimi, kuria siekiama apriboti taisyklių poveikį Sąjungoje, jas taikant tik atvejams, kai kontroliuojamosios užsienio bendrovės nevykdo faktinės ekonominės veiklos. Svarbu, kad mokesčių administracijos ir mokesčių mokėtojai bendradarbiautų rinkdami informaciją apie atitinkamus faktus ir aplinkybes, kad būtų nustatyta, ar turi būti taikoma veiklos turinio išimtis. Turėtų būti priimtina, kad valstybės narės, perkeldamos kontroliuojamųjų užsienio bendrovių taisykles į savo nacionalinę teisę, naudotųsi baltaisiais, pilkaisiais ar juodaisiais trečiųjų valstybių sąrašais, kurie yra sudaryti remiantis tam tikrais šioje direktyvoje nustatytais kriterijais ir gali apimti pelno mokesčio tarifo lygį, arba naudotųsi tuo pagrindu sudarytais baltaisiais valstybių narių sąrašais;

(13)

šalių mokestinės tvarkos neatitikimai yra mokėjimų (finansinių priemonių) arba subjektų teisinio kvalifikavimo skirtumų pasekmė, o tie skirtumai išryškėja sąveikaujant dviejų jurisdikcijų teisinėms sistemoms. Tokių neatitikimų poveikis dažnai yra dvigubas atskaitymas (t. y. atskaitymas abiejose valstybėse) arba pajamų atskaitymas vienoje valstybėje, neįtraukiant į mokesčio bazę kitoje. Siekiant panaikinti pasinaudojimo šalių mokestinės tvarkos neatitikimais schemų poveikį, būtina nustatyti taisykles, pagal kurias viena iš dviejų neatitinkančių sistemų jurisdikcijų turėtų neleisti vykdyti mokėjimo atskaitymo, dėl kurio susidaro tokia padėtis. Šiame kontekste naudinga patikslinti, kad priemonės, kuriomis siekiama spręsti šalių mokestinės tvarkos neatitikimų klausimą šioje direktyvoje, yra taikytinos tais neatitikimų atvejais, kuriuos lemia finansinės priemonės arba subjekto teisinio kvalifikavimo skirtumai, ir jomis nesiekiama paveikti valstybės narės bendrųjų mokesčių sistemos ypatumų. Nors valstybės narės Verslo apmokestinimo elgesio kodekso grupėje susitarė dėl gairių dėl hibridinių subjektų apmokestinimo tvarkos ir hibridinių nuolatinių buveinių apmokestinimo tvarkos Sąjungoje, taip pat dėl hibridinių subjektų apmokestinimo tvarkos santykiuose su trečiosiomis valstybėmis, tebėra būtina priimti privalomas taisykles. Itin svarbu, kad būtų vykdomas tolesnis darbas, susijęs su valstybių narių ir trečiųjų valstybių mokestinės tvarkos neatitikimais, taip pat su kitų rūšių mokestinės tvarkos neatitikimais, pvz., apimančiais nuolatines buveines.

(14)

būtina patikslinti, kad šioje direktyvoje nustatytų kovos su mokesčių vengimu taisyklių įgyvendinimas turėtų nedaryti poveikio mokesčių mokėtojų prievolei laikytis įprastų rinkos sąlygų principo arba valstybės narės teisei didinti mokestinius įsipareigojimus pagal įprastų rinkos sąlygų principą, kai tai taikoma;

(15)

pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 45/2001 (3) 28 straipsnio 2 dalį buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu. Asmens duomenų tvarkymui, atliekamam įgyvendinant šią direktyvą, taikoma teisė į asmens duomenų apsaugą pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 8 straipsnį bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB (4);

(16)

atsižvelgiant į tai, kad pagrindinis šios direktyvos tikslas yra didinti visos vidaus rinkos atsparumą tarpvalstybinio mokesčių vengimo praktikai, valstybės narės negali deramai to pasiekti veikdamos atskirai. Nacionalinės pelno mokesčio sistemos yra skirtingos ir nepriklausomi valstybių narių veiksmai tik padidintų esamą vidaus rinkos susiskaidymą tiesioginio apmokestinimo srityje. Tokiu būdu, sąveikaujant skirtingoms nacionalinėms priemonėms, trūkumai ir iškraipymai išliktų. Rezultatas būtų nepakankamas koordinavimas. Kadangi dėl didelio vidaus rinkos neveiksmingumo pirmiausia kyla tarpvalstybinio pobūdžio problemų, taisomosios priemonės turėtų būti priimamos Sąjungos lygmeniu. Todėl labai svarbu priimti sprendimus, kurie turėtų įtakos visai vidaus rinkai, o tai galima geriau pasiekti Sąjungos lygmeniu. Taigi, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo, Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti. Nustatant minimalų vidaus rinkos apsaugos lygį šia direktyva siekiama tik esminio minimalaus lygio koordinavimo Sąjungoje siekiant įgyvendinti jos tikslus;

(17)

Komisija turėtų įvertinti šios direktyvos įgyvendinimą praėjus ketveriems metams po jos įsigaliojimo ir pateikti ataskaitą Tarybai. Valstybės narės turėtų pateikti Komisijai visą informaciją, reikalingą šiam įvertinimui atlikti,

a)

subjektas, kuriame mokesčių mokėtojas tiesiogiai ar netiesiogiai valdo kapitalo dalį per balsavimo teises ar per jam nuosavybės teise priklausančius 25 % arba daugiau kapitalo, arba turi teisę gauti 25 % arba daugiau to subjekto pelno;

b)

fizinis asmuo ar subjektas, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai valdo mokesčių mokėtojo kapitalo dalį per balsavimo teises ar per jam nuosavybės teise priklausančius 25 % arba daugiau kapitalo, arba turi teisę gauti 25 % arba daugiau mokesčių mokėtojo pelno.

a)

kredito įstaiga arba investicinė įmonė, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB (5) 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, arba alternatyvaus investavimo fondo valdytojas (AIFV), kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/61/ES (6) 4 straipsnio 1 dalies b punkte, arba kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjekto (KIPVPS) valdymo įmonė, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/65/EB (7) 2 straipsnio 1 dalies b punkte;

b)

draudimo įmonė, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/138/EB (8) 13 straipsnio 1 punkte;

c)

perdraudimo įmonė, kaip apibrėžta Direktyvos 2009/138/EB 13 straipsnio 4 punkte;

d)

įstaiga, atsakinga už profesinių pensijų skyrimą, kuriai taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/41/EB (9), nebent valstybė narė pasirinko visai arba iš dalies tos direktyvos netaikyti tai įstaigai pagal tos direktyvos 5 straipsnį, arba įstaigos, atsakingos už profesinių pensijų skyrimą, įgaliotinis, kaip nurodyta tos direktyvos 19 straipsnio 1 dalyje;

e)

pensijų įstaigos, valdančios pensijų sistemas, kurios laikomos socialinės apsaugos sistemomis, kurioms taikomi Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 (10) ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009 (11), taip pat bet kuris juridinis asmuo, įsteigtas investavimo į tokias sistemas tikslu;

f)

alternatyvaus investavimo fondas (AIF), valdomas AIFV, kaip apibrėžta Direktyvos 2011/61/ES 4 straipsnio 1 dalies b punkte, arba AIF, kurio priežiūra vykdoma pagal taikytiną nacionalinę teisę;

g)

KIPVPS, kaip apibrėžta Direktyvos 2009/65/EB 1 straipsnio 2 dalyje;

h)

pagrindinė sandorio šalis, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 648/2012 (12) 2 straipsnio 1 punkte;

i)

centrinis vertybinių popierių depozitoriumas, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 909/2014 (13) 2 straipsnio 1 dalyje.

a)

tas pats mokėjimas, išlaidos arba nuostoliai atskaitomi tiek valstybėje narėje, kurioje yra mokėjimo šaltinis ar patiriamos išlaidos arba nuostoliai, tiek kitoje valstybėje narėje (dvigubas atskaitymas); arba

b)

mokėjimas atskaitomas valstybėje narėje, kurioje yra mokėjimo šaltinis, atitinkamai neįtraukiant mokesčių tikslais to paties mokėjimo kitoje valstybėje narėje (atskaitymas neįtraukiant).

a)

subjektą, kuriam leidžiama arba iš kurio reikalaujama taikyti taisykles grupės vardu, kaip apibrėžta nacionalinėje mokesčių teisėje;

b)

subjektą grupėje, kaip apibrėžta nacionalinėje mokesčių teisėje, kuri nekonsoliduoja jos narių rezultatų mokesčių tikslais.

a)

atskaityti viršijančias skolinimosi sąnaudas iki 3 000 000 EUR;

b)

atskaityti visas viršijančias skolinimosi sąnaudas, jei mokesčių mokėtojas yra atskiras subjektas.

a)

paskolų, dėl kurių sutartys buvo sudarytos anksčiau nei 2016 m. birželio 17 d., tačiau tai netaikoma jokiems vėliau padarytiems tokių paskolų pakeitimams;

b)

paskolų, kurios naudojamos ilgalaikiams viešosios infrastruktūros projektams finansuoti, kai projekto vykdytojas, skolinimosi sąnaudos, turtas ir pajamos yra Sąjungoje.

a)

atskaityti visas viršijančias skolinimosi sąnaudas, jei jis gali įrodyti, kad jo nuosavo kapitalo ir viso turto santykis yra lygus atitinkamam grupės santykiui arba už jį didesnis, laikantis šių sąlygų:

arba

b)

atskaityti viršijančias skolinimosi sąnaudas, kurių suma viršija tą sumą, kurią atskaityti jis turėtų teisę pagal 1 dalį. Ši didesnė viršijančių skolinimosi sąnaudų atskaitymo suma finansinės apskaitos tikslais taikoma konsoliduotai įmonių grupei, kurios narys yra mokesčių mokėtojas, ir ji apskaičiuojama dviem etapais:

a)

neribotą laiką į būsimą mokestinį laikotarpį perkelti viršijančias skolinimosi sąnaudas, kurių negalima atskaityti einamuoju mokestiniu laikotarpiu pagal 1–5 dalis;

b)

neribotą laiką į būsimą mokestinį laikotarpį ir į ankstesnį mokestinį laikotarpį ne daugiau nei trejus metus perkelti viršijančias skolinimosi sąnaudas, kurių negalima atskaityti einamuoju mokestiniu laikotarpiu pagal 1–5 dalis; arba

c)

neribotą laiką į būsimą mokestinį laikotarpį perkelti viršijančias skolinimosi sąnaudas, kurių negalima atskaityti einamuoju mokestiniu laikotarpiu pagal 1–5 dalis, ir į būsimą mokestinį laikotarpį ne daugiau nei penkerius metus perkelti nepanaudotą palūkanų pajėgumą, kurio negalima atskaityti dabartiniu mokestiniu laikotarpiu pagal 1–5 dalis.

a)

mokesčių mokėtojas perkelia turtą iš savo pagrindinės buveinės į savo nuolatinę buveinę kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, jei pagrindinės buveinės valstybė narė dėl perkėlimo netenka teisės apmokestinti perkelto turto;

b)

mokesčių mokėtojas perkelia turtą iš savo nuolatinės buveinės vienoje valstybėje narėje į savo pagrindinę buveinę arba kitą nuolatinę buveinę kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, jei nuolatinės buveinės valstybė narė dėl perkėlimo netenka teisės apmokestinti perkelto turto;

c)

mokesčių mokėtojas perkelia savo rezidavimo vietą mokesčių tikslais į kitą valstybę narę arba į trečiąją valstybę, išskyrus turtą, kuris lieka faktiškai susijęs su nuolatine buveine pirmojoje valstybėje narėje;

d)

mokesčių mokėtojas perkelia savo nuolatinės buveinės vykdomą veiklą iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę arba trečiąją valstybę, jei nuolatinės buveinės valstybė narė dėl perkėlimo netenka teisės apmokestinti perkelto turto.

a)

mokesčių mokėtojas perkelia turtą iš savo pagrindinės buveinės į savo nuolatinę buveinę kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, kuri yra Europos ekonominės erdvės susitarimo (EEE susitarimo) šalis;

b)

mokesčių mokėtojas perkelia turtą iš savo nuolatinės buveinės vienoje valstybėje narėje į savo pagrindinę buveinę arba kitą nuolatinę buveinę kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, kuri yra EEE susitarimo šalis;

c)

mokesčių mokėtojas perkelia savo rezidavimo vietą mokesčių tikslais į kitą valstybę narę arba trečiąją valstybę, kuri yra EEE susitarimo šalis;

d)

mokesčių mokėtojas perkelia savo nuolatinės buveinės vykdomą veiklą į kitą valstybę narę arba trečiąją valstybę, kuri yra EEE susitarimo šalis.

a)

perkeltas turtas arba mokesčių mokėtojo nuolatinės buveinės vykdoma veikla yra parduodami arba kitaip perleidžiami;

b)

perkeltas turtas vėliau perkeliamas į trečiąją valstybę;

c)

mokesčių mokėtojo rezidavimo vieta mokesčių tikslais arba jo nuolatinės buveinės vykdoma veikla vėliau perkeliama į trečiąją valstybę;

d)

mokesčių mokėtojas bankrutuoja arba yra likviduojamas;

e)

mokesčių mokėtojas nevykdo savo prievolių, susijusių su daliniais mokėjimais, ir neištaiso padėties per pagrįstą laikotarpį, kuris neviršija 12 mėnesių.

a)

subjekto atveju – pats mokesčių mokėtojas arba kartu su savo susijusiomis įmonėmis tiesiogiai ar netiesiogiai valdo dalį, suteikiančią daugiau nei 50 % balsavimo teisių, arba jam tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso daugiau nei 50 % kapitalo, arba turi teisę gauti daugiau nei 50 % to subjekto pelno; ir

b)

faktinis pelno mokestis, kurį nuo pelno sumokėjo subjektas arba nuolatinė buveinė, yra mažesnis nei pelno mokesčio, kuris būtų buvęs taikomas subjektui arba nuolatinei buveinei pagal taikytiną mokesčių mokėtojo valstybės narės pelno mokesčio sistemą, ir faktinio pelno mokesčio, kurį nuo pelno sumokėjo subjektas arba nuolatinė buveinė, skirtumas.

a)

subjekto nepaskirstytas pajamas arba nuolatinės buveinės pajamas, gautas iš šių kategorijų:

Šis punktas netaikomas, kai kontroliuojamoji užsienio bendrovė vykdo faktinę ekonominę veiklą, pasitelkdama darbuotojus ir naudodama įrangą, turtą ir patalpas, ir tą įrodo atitinkami faktai bei aplinkybės.

Kai kontroliuojamoji užsienio bendrovė yra įsikūrusi trečiojoje valstybėje, kuri nėra EEE susitarimo šalis, arba joje yra tos bendrovės rezidavimo vieta, valstybės narės gali nuspręsti netaikyti pirmiau esančios pastraipos.

arba

b)

subjekto arba nuolatinės buveinės nepaskirstytas pajamas, gautas iš apsimestinių darinių, kurių sukūrimo esminis tikslas – gauti mokestinės naudos.

Šio punkto tikslais darinys arba jų grupė laikomi apsimestiniais, jei tas subjektas arba nuolatinė buveinė neturėtų turto arba nebūtų prisiėmę rizikos, iš kurių gaunamos visos jų pajamos arba jų dalis, jeigu jie nebūtų kontroliuojami bendrovės, kurioje vykdomos su tuo turtu ir rizika susijusios vadovaujančių asmenų funkcijos, kurios atlieka svarbų vaidmenį generuojant kontroliuojamosios bendrovės pajamas.

a)

kurių apskaitinis pelnas yra ne didesnis nei 750 000 EUR ir kurių ne iš prekybos gautos pajamos yra ne didesnės nei 75 000 EUR; arba

b)

kurių apskaitinis pelnas sudaro ne daugiau nei 10 % jų veiklos sąnaudų mokestiniu laikotarpiu.

19.7.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 193/15

(1)

Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1183/2005 (2) įgyvendinamas Sprendimas 2010/788/BUSP ir numatomos tam tikros priemonės, nukreiptos prieš asmenis, kurių veiksmai pažeidžia ginklų embargą Kongo Demokratinei Respublikai, įskaitant jų turto įšaldymą;

(2)

2016 m. birželio 21 d. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija 2293 (2016) iš dalies pakeisti asmenų ir subjektų, kuriems turi būti taikomos Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos 1807 (2008) 9 ir 11 punktuose nustatytos ribojamosios priemonės, įtraukimo į sąrašą kriterijai ir pratęstas ginklų embargas. Tarybos sprendimu (BUSP) 2016/1173 (3) nuspręsta atitinkamai išplėsti kriterijų taikymo sritį;

(3)

jam įgyvendinti – visų pirma siekiant užtikrinti, kad ekonominės veiklos vykdytojai visose valstybėse narėse ją taikytų vienodai – būtina imtis reguliavimo veiksmų Sąjungos lygmeniu;

(4)

todėl Reglamentas (EB) Nr. 1183/2005 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas,

1)

1b straipsnio 1 dalis papildoma šiuo punktu:

2)

2a straipsnio 1 dalis iš dalies keičiamas taip:

19.7.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 193/17

(1)

pagal Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 125 straipsnį cukrinių runkelių augintojai ir cukraus gamybos įmonės turi sudaryti rašytinius tarpšakinius prekybos susitarimus. To reglamento XI priede išdėstytos tam tikros runkelių pirkimo iki 2016–2017 prekybos metų pabaigos sąlygos, o X priede nustatytos runkelių pirkimo po 2017 m. spalio 1 d. (kai baigs galioti kvotų sistema) sąlygos;

(2)

siekiant atsižvelgti į cukraus sektoriaus ypatumus ir į pokyčius, numatytus baigus galioti kvotų sistemai, X priede nurodytos runkelių pirkimo sąlygos turėtų būti iš dalies pakeistos;

(3)

nuo 2017 m. spalio 1 d. runkelių cukraus sektorius turės prisitaikyti prie aplinkybių, pakitusių baigus galioti kvotų sistemai – drauge nebebus taikoma mažiausia runkelių kaina ir nebebus reguliuojama vidaus gamybos apimtis. Taigi iki šiol smarkiai reguliuotas sektorius taps liberalesniu ir jam šiuo pereinamuoju laikotarpiu prireiks aiškios teisinės sistemos. Augintojai ir cukraus gamybos įmonės paprašė užtikrinti didesnį teisinį tikrumą dėl vertės pasidalijimo mechanizmams taikomų taisyklių, įskaitant taisykles, susijusias su atitinkamomis rinkos kainomis grindžiamu rinkos pelnu ir nuostoliais;

(4)

Sąjungos runkelių cukraus tiekimo grandinę sudaro daug smulkių (dažniausiai) cukrinių runkelių augintojų ir nedidelis skaičius cukraus gamybos įmonių, kurių dauguma stambios. Kadangi runkelių derliaus nuėmimo laikotarpiais runkelių tiekėjai turi planuoti ir organizuoti runkelių tiekimą cukraus fabrikams, augintojai suinteresuoti derėtis dėl tam tikrų vertės pasidalijimo atitinkamoms įmonėms perkant runkelius sąlygų. Tai yra neatsiejama cukraus tiekimo grandinės savybė, kuri egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar kvotų sistema galioja, ar ne. Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 XI priedo XI punkte nurodytomis vertės pasidalijimo sąlygomis šiuo metu runkelių gamintojams ir cukraus gamybos įmonėms suteikiama galimybė užtikrinti tiekimą iš anksto nustatytomis pirkimo sąlygomis žinant, kad tiekimo grandinėje susidaręs pelnas ir išlaidos bus padalyti runkelių augintojų naudai. Vertės pasidalijimas naudingas ir tuo, kad augintojai tiesiogiai pajunta rinkos kainų signalus;

(5)

mažai tikėtina, kad pokyčiai, kurių laukiama sektoriuje baigus galioti kvotų sistemai, drauge su neseniai užfiksuotomis gana mažomis cukraus kainomis pritrauks į rinką naujų runkelių cukraus perdirbėjų – ateinantiems prekybos metams prognozuojama rinkos kaina per maža, kad atsipirktų investicijos, būtinos naujiems cukraus perdirbimo įrenginiams pastatyti. Komisijos parengtų laikotarpio vidurio prognozių duomenimis, baigus galioti kvotų sistemai kainos greičiausiai mažės. Taigi numatoma, kad dabartinė ES cukraus pramonės struktūra, įskaitant runkelių augintojų ir cukraus gamybos įmonių ryšius, išsilaikys ir prekybos metais, einančiais po kvotų sistemos galiojimo pabaigos, nes galima spėti, kad naujų įmonių rinkoje atsiras nedaug;

(6)

jei vertės pasidalijimo sąlyga nebus palikta galioti, runkelių gamintojų padėtis maisto grandinėje gali pablogėti. Praradę galimybę derėtis dėl vertės pasidalijimo sąlygos – ypač esant mažoms kainoms – runkelių gamintojai gali atsidurti akivaizdžiai ekonomiškai nepalankioje padėtyje;

(7)

taigi priežastys iš dalies pakeisti Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 X priedą, kad būtų leista derėtis dėl vertės pasidalijimo sąlygos, išlieka aktualios. Todėl galimybė derėtis dėl minėtos sąlygos turėtų būti palikta ir po 2017 m. spalio 1 d.;

(8)

siekiant palengvinti derybas dėl vertės pasidalijimo sąlygos tikslinga numatyti, kad tokios derybos galėtų vykti tik tarp vienos įmonės ir jos esamų arba potencialių tiekėjų;

(9)

siekiant užtikrinti derybų proceso lankstumą vertės pasidalijimo sąlygos įtraukimas neturėtų būti privalomas;

(10)

todėl Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 X priedas turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas,

19.7.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 193/19

(1)

Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1796/1999 (2) Taryba importuojamiems, inter alia, Kinijos Liaudies Respublikos kilmės plieniniams lynams ir kabeliams nustatė galutinį antidempingo muitą. Pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalį buvo atliktos dvi priemonių galiojimo termino peržiūros, po kurių antidempingo priemonių taikymas buvo pratęstas Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1858/2005 (3) ir Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 102/2012 (4).

(2)

Pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį atlikus priemonių vengimo tyrimą Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 400/2010 (5) Taryba antidempingo muito, taikomo importuojamiems, inter alia, Kinijos Liaudies Respublikos kilmės plieniniams lynams ir kabeliams, taikymą išplėtė tokiam pačiam iš Korėjos Respublikos siunčiamam produktui, deklaruojamam arba nedeklaruojamam kaip Korėjos Respublikos kilmės. Tuo pačiu reglamentu tam tikri Korėjos Respublikos eksportuojantys gamintojai buvo atleisti nuo tokių išplėstųjų priemonių.

(3)

Šiuo metu galiojančios priemonės – Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 102/2012 su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) 2016/90 (6), inter alia, Kinijos Liaudies Respublikos kilmės plieniniams lynams ir kabeliams nustatytas antidempingo muitas, kurio taikymas išplėstas iš, inter alia, Korėjos Respublikos siunčiamiems importuojamiems plieniniams lynams ir kabeliams, deklaruojamiems arba nedeklaruojamiems kaip Korėjos Respublikos kilmės (toliau – galiojančios priemonės). Į Sąjungą importuojamam iš Korėjos Respublikos siunčiamam peržiūrimajam produktui, išskyrus bendrovių, kurios atleistos nuo šio muito, gaminamą produktą, taikomas 60,4 % muitas.

(4)

Europos Komisija (toliau – Komisija) gavo pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalį ir 13 straipsnio 4 dalį pateiktą prašymą atleisti nuo antidempingo priemonių, kurios taikomos importuojamiems Kinijos Liaudies Respublikos plieniniams lynams ir kabeliams ir kurių taikymas išplėstas iš Korėjos Respublikos siunčiamiems importuojamiems produktams, deklaruojamiems arba nedeklaruojamiems kaip Korėjos Respublikos kilmės.

(5)

Prašymą 2015 m. rugsėjo 7 d. pateikė Korėjos Respublikos (toliau – nagrinėjamoji šalis) eksportuojantis plieninių lynų ir kabelių gamintojas „Daechang Steel Co. Ltd.“ (toliau – pareiškėjas), prašymas buvo susijęs tik su pareiškėju.

(6)

Pareiškėjas pateikė prima facie įrodymų, kad jis neeksportavo peržiūrimojo produkto į Sąjungą tiriamuoju laikotarpiu (2008 m. liepos 1 d. – 2009 m. birželio 30 d.), kuris buvo nagrinėjamas atliekant tyrimą, po kurio nustatytos išplėstosios priemonės, kad jis nėra susijęs su jokiais peržiūrimojo produkto eksportuojančiais gamintojais, kuriems taikomi galiojantys antidempingo muitai, kad jis nevengė priemonių, kurios taikomos Kinijos kilmės plieniniams lynams ir kabeliams, ir kad jis yra prisiėmęs neatšaukiamą sutartinę prievolę eksportuoti didelį produkto kiekį į Sąjungą.

(7)

Išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktus įrodymus, pasikonsultavusi su valstybėmis narėmis ir po to, kai Sąjungos pramonei buvo suteikta galimybė pateikti pastabų, 2015 m. lapkričio 26 d. Komisija Įgyvendinimo reglamentu (ES) 2015/2179 (7) inicijavo tyrimą. Be to, pagal minėto reglamento 3 straipsnį Komisija nurodė muitinėms imtis reikiamų veiksmų, kad iš Korėjos Respublikos siunčiamas importuojamas pareiškėjo gaminamas ir eksportui į Sąjungą parduodamas peržiūrimasis produktas būtų registruojamas pagal pagrindinio reglamento 14 straipsnio 5 dalį.

(8)

Peržiūrimasis produktas – plieniniai lynai ir kabeliai, įskaitant uždaros konstrukcijos lynus, išskyrus lynus ir kabelius iš nerūdijančiojo plieno, kurių didžiausias skerspjūvio matmuo didesnis kaip 3 mm, siunčiami iš Korėjos Respublikos ir deklaruojami arba nedeklaruojami kaip Korėjos Respublikos kilmės (toliau – peržiūrimasis produktas), kurio KN kodai šiuo metu yra ex 7312 10 81, ex 7312 10 83, ex 7312 10 85, ex 7312 10 89 ir ex 7312 10 98 (TARIC kodai 7312108113, 7312108313, 7312108513, 7312108913 ir 7312109813).

(9)

Ataskaitinis laikotarpis – nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Duomenys buvo renkami nuo 2008 m. iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos (toliau – tiriamasis laikotarpis).

(10)

Komisija pareiškėjui ir Korėjos Respublikos atstovams oficialiai pranešė apie peržiūros inicijavimą. Suinteresuotosios šalys buvo paragintos pareikšti savo nuomonę ir informuotos apie galimybę pateikti prašymą būti išklausytoms. Prašymų negauta.

(11)

Komisija pareiškėjui nusiuntė klausimyną ir per nustatytą terminą gavo atsakymus. Komisija rinko ir tikrino vietoje visą informaciją, kurią manė esant reikalingą peržiūrai. Pareiškėjo patalpose buvo surengtas tikrinamasis vizitas.

(12)

Komisija nagrinėjo, ar įvykdytos sąlygos atleisti nuo muitų pagal 11 straipsnio 4 dalį ir 13 straipsnio 4 dalį, tiksliau ar:

(13)

Atlikus tyrimą patvirtinta, kad priemonių vengimo tyrimo, kurį atlikus nustatytos išplėstosios priemonės, tiriamuoju laikotarpiu (2008 m. liepos 1 d. – 2009 m. birželio 30 d.) pareiškėjas neeksportavo peržiūrimojo produkto į Sąjungą. Pareiškėjas peržiūrimąjį produktą pirmą kartą eksportavo po to, kai priemonių taikymas buvo išplėstas Korėjos Respublikai, tiksliau 2015 m. antrąjį pusmetį.

(14)

Be to, atlikus tyrimą patvirtinta, kad pareiškėjas nebuvo susijęs su jokiais Kinijos eksportuotojais ar gamintojais, kuriems taikomos Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 102/2012 nustatytos antidempingo priemonės.

(15)

Atlikus tyrimą taip pat patvirtinta, kad pareiškėjas yra tikrasis peržiūrimojo produkto gamintojas ir nevengia priemonių. Pareiškėjas perka vidaus rinkoje pagamintus plieninius vielos strypus ir kitas žaliavas (pvz., cinką ir šviną) ir importuoja plieninius vielos strypus iš Kinijos Liaudies Respublikos, kurie vėliau pareiškėjo gamybinėse patalpose Korėjos Respublikoje ėsdinami, tempiami, galvanizuojami, antrą kartą tempiami, suvejami ir sujungiami. Gatavas produktas parduodamas vidaus rinkoje ir eksportuojamas į Jungtines Valstijas, Aziją ir Sąjungą.

(16)

Gamybos operacijas galima laikyti surinkimo arba užbaigimo operacijomis. Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, kuriomis surinkimo operacija laikoma priemonių vengimu. Remiantis to straipsnio b punktu, viena iš sąlygų – atitinkamos sudedamosios dalys turi sudaryti daugiau kaip 60 % visos surenkamo produkto sudedamųjų dalių vertės. Atliekant tyrimą nustatyta, kad pareiškėjo naudotų Kinijos žaliavų dalis sudarė gerokai mažiau nei 60 %, kaip reikalaujama pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnio 2 dalies b punktą. Naudotos Kinijos sudedamosios dalys (tiksliau žaliavos) sudarė 38 % Jei minėta riba viršijama, pagal 13 straipsnio 2 dalies b punktą reikalaujama nustatyti, ar pasiekta 25 % pridėtinės vertės riba (toliau – pridėtinės vertės įvertinimas). 60 % visos sudedamųjų dalių vertės riba nebuvo viršyta. Todėl, remiantis ataskaitiniu laikotarpiu patirtomis faktinėmis išlaidomis, nebuvo būtina nustatyti, ar pridėtinė vertė siekė 25 % ribą, kaip nustatyta pagrindinio reglamento 13 straipsnio 2 dalies b punkte.

(17)

Pareiškėjas peržiūrimąjį produktą pradėjo gaminti 2015 m. viduryje. Kadangi gamybos pradžios etapu susidarė išimtinai didelės gamybos sąnaudos, naudotas kitas skaičiavimo metodas, remiantis įprastinėmis gamybos sąnaudomis (išskyrus gamybos pradžios sąnaudas ir tikintis, kad gamybos pajėgumų panaudojimo koeficientas bus didelis). Nustatyta, kad tuo atveju Kinijos kilmės žaliavos sudarė daugiau nei 60 % visos galutinio produkto sudedamųjų dalių vertės (69 %). Dėl šios priežasties pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnio 2 dalį buvo atliktas pridėtinės vertės įvertinimas. Atliekant šį įvertinimą nustatyta, kad iš Kinijos Liaudies Respublikos įvežtoms sudedamosioms dalims suteikta pridėtinė vertė sudarė gerokai daugiau nei 25 % gamybos sąnaudų, kaip nustatyta pagrindinio reglamento 13 straipsnio 2 dalies b punkte. Todėl pareiškėjo gamybos operacijos nelaikomos priemonių vengimu, kaip nustatyta pagrindinio reglamento 13 straipsnio 2 dalyje.

(18)

Galiausiai atlikus tyrimą patvirtinta, kad pareiškėjas nepirko gatavo peržiūrimojo produkto iš Kinijos Liaudies Respublikos, kad jį perparduotų arba persiųstų į Sąjungą, ir kad bendrovė gali pagrįsti visą eksportą per ataskaitinį laikotarpį.

(19)

Atsižvelgdama į nustatytuosius faktus, aprašytus 13–18 konstatuojamosiose dalyse, Komisija priėjo prie išvados, kad pareiškėjas tenkina sąlygas jį atleisti nuo muitų pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalį ir 13 straipsnio 4 dalį.

(20)

Minėti nustatytieji faktai atskleisti pareiškėjui ir Sąjungos pramonei, kuriems suteikta galimybė teikti pastabas. Pareiškėjas teigė pritariantis Komisijos nustatytiesiems faktams. Daugiau pastabų nepateikta.

(21)

Atsižvelgiant į minėtus nustatytuosius faktus pareiškėjas turėtų būti įtrauktas į bendrovių, kurios atleistos nuo Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 102/2012 nustatyto antidempingo muito, sąrašą.

(22)

Kaip nustatyta Reglamento (ES) Nr. 400/2010 1 straipsnio 2 dalyje, nuo priemonių atleidžiama, jei valstybių narių muitinėms pateikiama galiojanti komercinė sąskaita faktūra, atitinkanti to reglamento priede nustatytus reikalavimus. Jei tokia sąskaita faktūra nepateikiama, toliau taikomas antidempingo muitas.

(23)

Be to, importuojami pareiškėjo pagaminti plieniniai lynai ir kabeliai toliau atleidžiami nuo išplėstųjų priemonių pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnio 4 dalį su sąlyga, kad atleidimas pagrįstas galutinai patikrintais faktais. Atsiradus naujų, priešingų prima facie įrodymų Komisija gali inicijuoti tyrimą, kad nustatytų, ar reikia panaikinti atleidimą.

(24)

Importuojami pareiškėjo pagaminti plieniniai lynai ir kabeliai nuo išplėstųjų priemonių atleidžiami remiantis per šią peržiūrą nustatytaisiais faktais. Nuo priemonių atleidžiami tik tie importuojami plieniniai lynai ir kabeliai, kurie siunčiami iš Korėjos Respublikos ir kuriuos pagamino pirmiau minėtas konkretus juridinis asmuo. Importuojamiems plieniniams lynams ir kabeliams, pagamintiems bet kurių kitų bendrovių, kurių pavadinimai konkrečiai nepaminėti Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 102/2012 1 straipsnio 4 dalyje, įskaitant subjektus, susijusius su tomis konkrečiai paminėtomis bendrovėmis, šis atleidimas neturėtų būti taikomas, joms turėtų galioti tuo reglamentu nustatyta kitiems eksportuotojams taikoma muito norma.

(25)

Įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 102/2012 su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (ES) 2016/90, turėtų būti iš dalies pakeistas, kad į jo 1 straipsnio 4 dalyje pateiktą lentelę būtų įtraukta bendrovė „Daechang Steel Co. Ltd.“

(26)

Šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka pagal Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 15 straipsnio 1 dalį įsteigto komiteto nuomonę,]

19.7.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 193/25

(1)

Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 543/2011, atsižvelgiant į daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde rezultatus, nustatomi kriterijai, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo iš trečiųjų šalių vertes produktams ir laikotarpiams, nurodytiems jo XVI priedo A dalyje;

(2)

remiantis Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 543/2011 136 straipsnio 1 dalimi, standartinė importo vertė apskaičiuojama kiekvieną darbo dieną atsižvelgiant į kintančius kasdienius duomenis. Todėl šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,

19.7.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 193/27

(1)

Komisijos reglamentu (EB) Nr. 341/2007 (2) leista pradėti naudoti metines česnako importo tarifines kvotas;

(2)

per pirmąsias septynias kalendorines 2016 m. liepos mėn. dienas pateiktose 2016 m. rugsėjo 1 d..–2016 m. lapkričio 30 d. kvotos laikotarpio dalies „A“ importo licencijų paraiškose nurodytas kiekis tam tikrų kvotų atveju yra didesnis už tai daliai skirtą kiekį. Todėl kiekį, kuriam importuoti galima išduoti „A“ importo licencijas, reikėtų nustatyti prašomam kiekiui taikant paskirstymo koeficientą, apskaičiuotą remiantis Komisijos reglamento (EB) Nr. 1301/2006 (3) 7 straipsnio 2 dalimi;

(3)

siekiant užtikrinti šios priemonės veiksmingumą, šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,

19.7.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 193/29

(1)

2014 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Indonezijos Respublikos pagrindų susitarimas dėl visapusės partnerystės ir bendradarbiavimo (1) (toliau – Susitarimas);

(2)

siekiant užtikrinti, inter alia, tinkamą Susitarimo veikimą ir įgyvendinimą, pagal Susitarimo 41 straipsnį įsteigtas Jungtinis komitetas (toliau – Jungtinis komitetas);

(3)

siekiant prisidėti prie veiksmingo Susitarimo įgyvendinimo, turėtų būti patvirtintos Jungtinio komiteto darbo tvarkos taisyklės;

(4)

pagal Susitarimo 41 straipsnį Jungtinis komitetas gali steigti specializuotas darbo grupes, kurios padėtų jam vykdyti jo užduotis;

(5)

todėl Sąjungos pozicija Jungtiniame komitete dėl Jungtinio komiteto darbo tvarkos taisyklių patvirtinimo ir specializuotų darbo grupių steigimo turėtų būti grindžiama pridėtais Jungtinio komiteto sprendimų projektais,

a)

Jungtinio komiteto darbo tvarkos taisyklių patvirtinimo ir

b)

specializuotų darbo grupių steigimo,

19.7.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 193/38

(1)

Europos Ekonominės erdvės susitarimas (2) (toliau – EEE susitarimas) įsigaliojo 1994 m. sausio 1 d.;

(2)

pagal EEE susitarimo 98 ir ypač 102 straipsnį EEE jungtinis komitetas gali nuspręsti iš dalies pakeisti, be kita ko, EEE susitarimo IX priedą, kuriame yra nuostatų dėl finansinių paslaugų;

(3)

šie teisės aktai yra susiję su finansinėmis paslaugomis ir turi būti įtraukti į EEE susitarimą:

(4)

todėl EEE susitarimo IX priedas turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas,

(5)

todėl Sąjungos pozicija EEE jungtiniame komitete turėtų būti grindžiama pridėtais sprendimų projektais,