(1)

prieinamos, įperkamos ir kokybiškos ilgalaikės priežiūros paslaugos leidžia asmenims, kuriems reikia priežiūros, kuo ilgiau išlaikyti savarankiškumą ir gyventi oriai. Jos padeda apsaugoti žmogaus teises, skatinti socialinę pažangą ir kartų solidarumą, kovoti su socialine atskirtimi ir diskriminacija ir gali prisidėti prie darbo vietų kūrimo;

(2)

2017 m. lapkričio mėn. Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija pristatė Europos socialinių teisių ramstį (1), kuriame nustatyta 20 principų, skirtų remti gerai veikiančias ir sąžiningas darbo rinkas bei socialinės gerovės sistemas. 2 principu puoselėjama lyčių lygybė skatinant vienodą požiūrį į moteris ir vyrus ir jų lygias galimybes visose srityse. 9 principu skatinama priežiūros pareigų turinčių asmenų teisė į profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą. 10 principu pabrėžiamos darbuotojų teisės į aukšto lygio sveikatos apsaugą ir saugą darbe. 17 principu pripažįstama neįgaliųjų teisė į įtrauktį, visų pirma į paslaugas, kurios jiems suteikia galimybę dalyvauti darbo rinkoje ir visuomenės gyvenime. 18 principo dėl ilgalaikės priežiūros apraše teigiama, kad kiekvienas turi teisę į kokybiškas ir įperkamas ilgalaikės priežiūros paslaugas, visų pirma į namuose teikiamas priežiūros paslaugas ir bendruomenines paslaugas;

(3)

ilgalaikės priežiūros paslaugos, kurias nacionaliniu, regioniniu ar vietos lygmeniu organizuoja valdžios institucijos, visų pirma laikomos visuotinės svarbos socialinėmis paslaugomis, nes jos atlieka aiškią socialinę funkciją. Jos sudaro palankesnes sąlygas socialinei įtraukčiai ir padeda apsaugoti visų žmonių, kuriems reikalinga priežiūra, įskaitant vyresnio amžiaus asmenis, pagrindines teises;

(4)

dauguma prižiūrinčiųjų asmenų pagal Europos Komisijos ir Socialinės apsaugos komiteto „2021 m. ilgalaikės priežiūros ataskaitą. Tendencijos, iššūkiai ir galimybės senėjančioje visuomenėje“ (2) (toliau – „2021 m. ilgalaikės priežiūros ataskaita“) yra moterys. Priežiūros darbo pasiskirstymo pagal lytis skirtumai yra vienas iš pagrindinių lyčių nelygybės darbo rinkoje veiksnių. Vidutiniškai moterys gauna mažesnes pajamas, įskaitant pensijas, ir gali turėti mažiau galimybių įpirkti priežiūros paslaugas, bet jos gyvena ilgiau nei vyrai ir todėl joms dažniau reikia ilgalaikės priežiūros, be to, taip per visą savo gyvenimą jos patiria didesnę skurdo ir socialinės atskirties riziką. Todėl siekiant lyčių lygybės galėtų padėti tinkamos, įperkamos formaliosios ilgalaikės priežiūros paslaugos, taip pat politika, kuria siekiama pagerinti darbo sąlygas šiame sektoriuje ir suderinti apmokamą darbą su priežiūros pareigomis;

(5)

šia rekomendacija skatinama taikyti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (3) 21, 23, 24, 25, 26, 31, 33 ir 34 straipsnius, apimančius nediskriminavimą, moterų ir vyrų lygybę, vaiko teises, pagyvenusių žmonių teises, neįgaliųjų integraciją, tinkamas ir teisingas darbo sąlygas, taip pat teises į šeimos ir profesinį gyvenimą, socialinę apsaugą ir socialinę paramą;

(6)

šia rekomendacija atsižvelgiama į Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, kurioje pripažįstamos lygios visų neįgaliųjų teisės savarankiškai gyventi bendruomenėje, suteikiant lygias galimybes su kitais rinktis;

(7)

2021 m. kovo 4 d. Komisijos priimtame Europos socialinių teisių ramsčio veiksmų plane paskelbta iniciatyva dėl ilgalaikės priežiūros siekiant nustatyti politikos reformų sistemą, kuria būtų vadovaujamasi plėtojant tvarią ilgalaikę priežiūrą, kuria būtų užtikrintos geresnės galimybės gauti kokybiškas paslaugas tiems, kuriems jos reikia, ir valstybės narės buvo paskatintos investuoti į sveikatos priežiūros ir priežiūros darbuotojus, gerinant jų darbo sąlygas ir galimybes mokytis;

(8)

2021 m. ilgalaikės priežiūros ataskaitoje pabrėžiama, kad aukštos kokybės ilgalaikės priežiūros paklausa didės ir kad padidinus jos teikimo aprėptį gali būti prisidedama prie lyčių lygybės ir socialinio teisingumo. Toje ataskaitoje nurodoma, kad galimybė gauti paslaugas, jų įperkamumas ir kokybė yra pagrindiniai iššūkiai ilgalaikės priežiūros srityje – tinkama darbo jėga yra itin svarbi siekiant patenkinti didėjančią kokybiškų paslaugų paklausą, kartu pabrėžiant, kad neretai nepaisoma su neformaliąja priežiūra susijusių išlaidų;

(9)

numatoma, kad dėl visuomenės senėjimo padidės ilgalaikės priežiūros paklausa, nes funkcinių gebėjimų mažėjimas ir ilgalaikės priežiūros poreikis yra susiję su vyresniu amžiumi. 2021 m. ilgalaikės priežiūros ataskaitoje prognozuojama, kad 65 metų amžiaus ir vyresnių žmonių skaičius per ateinančius 30 metų padidės 41 % nuo 92,1 mln. 2020 m. iki 130,2 mln. 2050 m., o 80 metų amžiaus ir vyresnių žmonių skaičius turėtų padidėti 88 % nuo 26,6 mln. 2020 m. iki 49,9 mln. 2050 m.;

(10)

COVID-19 pandemija neigiamai paveikė ilgalaikės priežiūros sistemas ir paaštrino daug anksčiau egzistavusių struktūrinių trūkumų, visų pirma kokybiškų paslaugų ir darbuotojų trūkumą, taip pat išryškino neatidėliotiną poreikį didinti ilgalaikės priežiūros sistemų atsparumą ir dėti daugiau pastangų, kad būtų padidintas asmeninis savarankiškumas ir sudarytos palankesnės sąlygos savarankiškam gyvenimui;

(11)

iš Europos Komisijos ir Ekonominės politikos komiteto dokumento „2021 m. ataskaita dėl senėjimo. ES valstybių narių ekonominės ir biudžeto prognozės (2019–2070 m.)“ matyti, kad ilgalaikės priežiūros viešojo finansavimo lygis valstybėse narėse labai skiriasi: vienos šalys investuoja mažiau nei 1 % BVP, o kitos skiria daugiau nei 3 % BVP. Pagal tą ataskaitą 2019 m. viešosios išlaidos ilgalaikei priežiūrai sudarė 1,7 % Sąjungos BVP, t. y. mažiau nei apskaičiuota neformaliųjų prižiūrinčiųjų asmenų teikiamos ilgalaikės priežiūros valandų vertė, kuri vertinama kaip sudaranti apie 2,5 % Sąjungos BVP (4). Valstybėse narėse, kuriose viešosios išlaidos ilgalaikei priežiūrai yra nedidelės, formaliųjų ilgalaikės priežiūros paslaugų naudojimas yra labiau ribotas. Didėjant ilgalaikės priežiūros paklausai didėja spaudimas viešosioms išlaidoms ir kartu raginama didinti ilgalaikės priežiūros teikimo ekonominį efektyvumą, pavyzdžiui, vykdant sveikatinimo ir prevencijos politiką, geriau integruojant ir tikslingai teikiant paslaugas, renkant duomenis ir įrodymus ir naudojant naujas ir skaitmenines technologijas. Tvariam ilgalaikės priežiūros finansavimui palanki politika yra svarbi viešųjų finansų tvarumui užtikrinti, ypač atsižvelgiant į senėjančią visuomenę ir mažėjančią darbo jėgą Sąjungoje;

(12)

didelė priklausomybė nuo neformaliosios priežiūros nebus tvari, o formaliosios priežiūros poreikiai ir spaudimas valstybių biudžetams tikriausiai padidės;

(13)

ilgalaikės priežiūros socialinės apsaugos aprėptis yra ribota, ir dažnai išlaidos yra rimta kliūtis ilgalaikei priežiūrai gauti. Pagrindinės priežastys, dėl kurių daug namų ūkių nesinaudoja arba per mažai naudojasi profesionaliomis priežiūros namuose paslaugomis, yra finansinės. Jei nėra tinkamos socialinės apsaugos, numatomos bendros ilgalaikės priežiūros išlaidos dažnai gali viršyti asmens pajamas. Nors socialinės apsaugos sistemos valstybėse narėse skiriasi, kai kuriose valstybėse narėse viešoji parama teikiama tik nedidelei daliai asmenų, kuriems reikia ilgalaikės priežiūros. Net jei yra galimybė gauti socialinę apsaugą, jos dažnai nepakanka; vertinama, kad, net gavę paramą, vidutiniškai beveik pusė vyresnio amžiaus asmenų, kuriems reikia ilgalaikės priežiūros ir kurie savo lėšomis padengia priežiūros namuose išlaidas, atsiduria žemiau skurdo ribos;

(14)

daug žmonių negali gauti jiems reikalingų ilgalaikės priežiūros paslaugų dėl apskritai mažos paslaugų pasiūlos ir, be kita ko, dėl riboto ilgalaikės priežiūros galimybių spektro ir teritorinių netolygumų. Daugelyje valstybių narių ilgalaikės priežiūros paslaugų pasirinkimas yra ribotas. Tais atvejais, kai galima rinktis, dažniausiai kalbama apie neformaliąją priežiūrą, kurią dažniausiai teikia moterys, ir stacionariąją globą. Ilgalaikės priežiūros paslaugų namuose ir bendruomeninės globos paslaugų pasiūla vis dar menka. Be to, dėl teritorinių ilgalaikės priežiūros paslaugų skirtumų sunku užtikrinti vienodas galimybes gauti ilgalaikę priežiūrą, ypač kaimo vietovėse ir vietovėse, kuriose mažėja gyventojų. Negalią turinčių asmenų galimybės rinktis yra dar labiau ribotos dėl nevienodo priežiūros paslaugų prieinamumo. Pripažįstama, kad ilgalaikės priežiūros sistemos valstybėse narėse yra labai įvairios, bet stiprūs viešieji ilgalaikės priežiūros paslaugų teikėjų tinklai, kuriems skiriama pakankamai žmogiškųjų ir finansinių išteklių, gali padėti gerinti galimybes gauti ilgalaikės priežiūros paslaugas;

(15)

ilgalaikės priežiūros srityje kokybė priklauso nuo veiksmingo kokybės užtikrinimo mechanizmo; tokio mechanizmo daugelyje valstybių narių nėra arba jam nepakanka išteklių. Priežiūros namuose paslaugų ir bendruomeninės globos kokybė dažnai nepakankamai užtikrinama. Nors stacionariosios globos kokybė yra labiau reguliuojama, taikant kokybės standartus dažnai daugiausia dėmesio skiriama klinikiniams rezultatams ir nepakankamai atsižvelgiama į asmenų, kuriems teikiamos priežiūros paslaugos, gyvenimo kokybę ir jų gebėjimą gyventi savarankiškai. Net jei kokybės standartai yra nustatyti, jie ne visada veiksmingai įgyvendinami, dažnai dėl netinkamos administracinės struktūros arba išteklių trūkumo. Trūkstant aukštos kokybės standartų, kurie būtų griežtai taikomi tiek valstybiniams, tiek privatiems priežiūros paslaugų teikėjams, gali atsirasti priežiūros gavėjų nepriežiūros ir prievartos jų atžvilgiu atvejų, o prižiūrinčiųjų asmenų darbo sąlygos gali būti prastos. Prie nacionalinių aplinkybių ir veikimo struktūrų pritaikyta nacionalinė ilgalaikės priežiūros kokybės sistema gali padėti įveikti tuos iššūkius. Tokia sistema gali būti įtvirtinta konkrečiose kokybės sistemose, skirtose įvairiems ilgalaikės priežiūros paslaugų teikimo ir administravimo lygiams arba skirtingai priežiūros aplinkai;

(16)

ilgalaikė priežiūra turi didelę socialinę vertę ir darbo vietų kūrimo potencialą, tačiau valstybėms narėms sunku pritraukti ir išlaikyti priežiūros darbuotojus, inter alia, dėl nepakankamų įgūdžių, sunkių darbo sąlygų ir mažo darbo užmokesčio. Darbo jėgos trūkumo šiame sektoriuje problemai spręsti dar yra neišnaudotų galimybių. Atsižvelgiant į nacionalinius poreikius ir aplinkybes, tokios priemonės galėtų, be kita ko, būti skirtos ne visą darbo laiką dirbantiems darbuotojams, norintiems dirbti daugiau, bedarbiams ir neaktyviems buvusiems prižiūrintiesiems asmenims, formaliosios ilgalaikės priežiūros darbuotojams, kurie nori atidėti savo išėjimą į pensiją, ir studentams. Nedarant poveikio valstybių narių kompetencijai reglamentuoti trečiųjų šalių piliečių priėmimą, įskaitant priėmimo apimtį, darbo tikslais, darbo jėgos trūkumo problemą galėtų būti padedama spręsti išnagrinėjus teisėtos ir etiškos ilgalaikės priežiūros darbuotojų migracijos būdus;

(17)

priežiūros sektoriuje reikia vis sudėtingesnių įgūdžių. Įgūdžiai – tai žinių, gebėjimų ir nuostatų derinys, leidžiantis asmeniui konkrečiomis aplinkybėmis sėkmingai atlikti užduotį ar veiklą. Prižiūrintiesiems asmenims dažnai reikia ne tik tradicinių įgūdžių ir kompetencijų, bet ir technologinių žinių, susijusių su naujų technologijų naudojimu, skaitmeninių įgūdžių ir bendravimo įgūdžių (dažnai užsienio kalba), taip pat įgūdžių, kad galėtų patenkinti kompleksinius poreikius ir dirbti įvairių sričių specialistų grupėse. Be tinkamos švietimo ir mokymo politikos, įskaitant mokymąsi darbo vietoje, įgūdžių reikalavimai daugeliui gali būti kliūtis patekti į šį sektorių arba jame daryti karjerą;

(18)

profesionaliems prižiūrintiesiems asmenims dažnai trūksta mokymų apie darbuotojų sveikatą ir saugą, jie dažnai dirba nestandartinėmis darbo sąlygomis, jų darbo valandos dažnai yra nereguliarios, jie dažnai dirba pamainomis, jų socialinė apsauga dažnai turi spragų, jie dažnai patiria fizinę ar psichinę įtampą ir gauna mažą darbo užmokestį. Nedidelis ilgalaikės priežiūros darbuotojų įtraukimas į kolektyvines sutartis ir menkos viešosios išlaidos ilgalaikei priežiūrai gali prisidėti prie mažo darbo užmokesčio šiame sektoriuje;

(19)

tam tikrų grupių darbuotojai, įskaitant kartu gyvenančius prižiūrinčiuosius darbuotojus arba namų ūkio darbuotojus, teikiančius ilgalaikę priežiūrą, dirba ypač sunkiomis darbo sąlygomis, įskaitant mažą darbo užmokestį, nepalankią darbo laiko tvarką, nedeklaruojamą darbą, netinkamą socialinę apsaugą, esminių darbo apsaugos taisyklių nesilaikymą ir nereguliarų darbą. 2011 m. Tarptautinės darbo organizacijos Namų ūkio darbuotojų konvencijoje (Nr. 189) nustatytos pagrindinės teisės ir principai ir reikalaujama, kad nacionalinės kompetentingos institucijos imtųsi įvairių priemonių, kad namų ūkio darbuotojams būtų užtikrintos deramos darbo sąlygos;

(20)

neformalioji priežiūra yra labai svarbi teikiant ilgalaikę priežiūrą – neformalieji prižiūrintieji asmenys, daugiausia moterys, tradiciškai teikia didžiąją dalį priežiūros paslaugų, dažnai dėl prieinamos ir įperkamos formaliosios ilgalaikės priežiūros trūkumo. Kita vertus, taip pat daug žmonių savo noru nusprendžia teikti arba gauti neformaliąją priežiūrą. Vis dėlto neformaliosios priežiūros paslaugų teikimas gali neigiamai paveikti prižiūrinčiųjų asmenų fizinę ir psichikos sveikatą bei gerovę ir yra didelė kliūtis įsidarbinti, ypač moterims. Tai daro tiesioginį poveikį jų esamoms pajamoms ir turi įtakos jų pajamoms senatvėje, nes sumažėja kaupiama pensija, o tai gali būti dar svarbiau prižiūrintiesiems asmenimis, turintiems dar ir vaikų priežiūros pareigų. Todėl visiems neformaliesiems prižiūrintiesiems asmenims – tiek vyrams, tiek moterims – būtina užtikrinti gerą profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą ir geresnį darbo ir priežiūros pareigų suderinimą. Be to, kai kuriais atvejais neformalieji prižiūrintieji asmenys neturi prieigos prie tinkamos socialinės apsaugos ir negauna pakankamos tiesioginės ir (arba) netiesioginės pagalbos jų atliekamai priežiūros veiklai, įskaitant finansinę paramą. Priemonės, kuriomis remiamas jų įgūdžių patvirtinimas, gali padėti suinteresuotiesiems asmenims pereiti prie formaliosios priežiūros veiklos. Vaikai ir jaunuoliai, turintys lėtinėmis ligomis sergančių šeimos narių, paprastai turi daugiau psichikos sveikatos problemų ir daugiau neigiamų pasekmių, kurios daro ilgalaikį poveikį jų pajamoms ir integracijai į visuomenę;

(21)

ilgalaikės priežiūros organizavimas Sąjungoje yra nevienodas. Ilgalaikė priežiūra organizuojama dažnai sudėtingoje sveikatos priežiūros ir socialinės rūpybos paslaugų sistemoje, o kartais įtraukiant ir kitų rūšių paramą pavyzdžiui, aprūpinimą būstu ir vietos mastu vykdomą veiklą. Be to, skiriasi profesionalių prižiūrinčiųjų asmenų užimtumo statusas, taip pat nacionalinio, regioninio ir vietos lygmenų administracijos bei viešojo, privačiojo ir kooperatyvų sektorių vaidmenys. Ilgalaikės priežiūros stebėsenos rodikliai taip pat skiriasi, o administracinių duomenų dažnai nėra arba jų negalima palyginti Sąjungos lygmeniu;

(22)

ilgalaikė priežiūra apima įvairius suinteresuotuosius subjektus, įskaitant asmenis, kuriems reikia ilgalaikės priežiūros, jų šeimos narius ir jiems atstovaujančias organizacijas, atitinkamas valdžios institucijas nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis, socialinius partnerius, pilietinės visuomenės organizacijas, ilgalaikės priežiūros paslaugų teikėjus ir už socialinės įtraukties bei integracijos skatinimą ir pagrindinių teisių apsaugą atsakingas įstaigas, įskaitant nacionalines lygybės institucijas. Socialinės ekonomikos įstaigos, įskaitant kooperatyvus, savidraudos draugijas, asociacijas ir fondus bei socialines įmones, yra svarbūs valdžios institucijų partneriai teikiant ilgalaikę priežiūrą;

(23)

Europos semestro procesas, paremtas socialinių rodiklių suvestine, išryškino ilgalaikės priežiūros problemas, todėl kai kurios valstybės narės gavo konkrečiai šaliai skirtas rekomendacijas šioje srityje. Tarybos sprendimu (ES) 2022/2296 (5) priimtose valstybių narių užimtumo politikos gairėse pabrėžiama, kad svarbu užtikrinti galimybę gauti prieinamas, įperkamas ir kokybiškas ilgalaikės priežiūros paslaugas. Atviruoju koordinavimo metodu socialinės apsaugos ir socialinės įtraukties srityje siekiama skatinti prieinamą, kokybišką ir tvarią ilgalaikę priežiūrą ir juo šis tikslas remiamas vykdant stebėseną, daugiašalę reformų priežiūrą, teminį darbą ir tarpusavio mokymąsi. Socialinės apsaugos komitetas parengė Europos socialinių paslaugų, įskaitant ilgalaikę priežiūrą, kokybės sistemą (6). Tačiau vis dar nėra visa apimančios Sąjungos sistemos, kuria būtų vadovaujamasi vykdant nacionalines ilgalaikės priežiūros reformas;

(24)

Sąjunga suteikia daug ilgalaikės priežiūros finansavimo galimybių, orientuodamasi į įvairius investavimo prioritetus pagal konkrečias taisykles, nustatytas įvairiose finansavimo programose, įskaitant Europos regioninės plėtros fondą (daugiausia dėmesio skiriant nestacionariosioms šeimoje teikiamoms ir bendruomeninėms paslaugoms), „Europos socialinį fondą +“ ir jo užimtumo ir socialinių inovacijų paprogramę, Teisingos pertvarkos fondą, programą „Europos horizontas“, programą „ES – sveikatos labui“, Skaitmeninės Europos programą, per techninės paramos priemonę teikiamą techninę paramą, skirtą pagerinti nacionalinių valdžios institucijų pajėgumą rengti, plėtoti ir įgyvendinti reformas, ir Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę, skirtą reikalavimus atitinkančioms reformoms ir investicijoms vykdant ekonomikos gaivinimą po COVID-19 pandemijos;

(25)

ši rekomendacija grindžiama Sąjungos teisės aktais, susijusiais su skaidriomis ir nuspėjamomis darbo sąlygomis, pavyzdžiui, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB (7), Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/1152 (8) bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2022/2041 (9), su profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra, pavyzdžiui, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/1158 (10), ir su sveikata ir sauga darbe, pavyzdžiui, Tarybos direktyva 89/391/EEB (11), Tarybos direktyva 89/656/EEB (12), Tarybos direktyva 90/269/EEB (13), Tarybos direktyva 98/24/EB (14),

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/54/EB (15), Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/88/EB (16), Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/37/EB (17) bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/35/ES (18), taikomais ilgalaikei priežiūrai ir jai aktualiais;

(26)

visapusiškai laikantis subsidiarumo ir proporcingumo principų ir atsižvelgiant į ilgalaikės priežiūros sistemų (įskaitant nedecentralizuotas) įvairovę ir jų organizacinių struktūrų skirtumus, ši rekomendacija nedaro poveikio valstybių narių įgaliojimams organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas ir neužkerta joms kelio išlaikyti ar nustatyti nuostatas dėl socialinės apsaugos, kurios viršytų rekomenduojamas nuostatas,

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

11.

12.