Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 1948 m. gruodžio 10 d. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurią Uganda yra pasirašiusi,

–  atsižvelgdamas į AKR ir ES partnerystės susitarimą (Kotonu susitarimą), ypač į jo 8 straipsnio 4 dalį dėl nediskriminavimo,

–  atsižvelgdamas į Ugandos Respublikos Konstituciją,

–  atsižvelgdamas į 1989 m. lapkričio 20 d. priimtą Tarptautinę vaiko teisių konvenciją, ypač jos 2 ir 6 straipsnius, kuriuose aiškiai nustatytas diskriminacijos, be kita ko, dėl negalios, draudimo principas ir teisė į gyvybę,

–  atsižvelgdamas į 2006 m. priimtą Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, ypač į jos 32 straipsnį, kuriame nustatyta, kad visos šalys turi įtraukti negalios aspektus ir neįgaliuosius į savo tarptautinio bendradarbiavimo pastangas,

–  atsižvelgdamas į naujausias 2014 m. balandžio 14 d. ir 2014 m. liepos 14 d. Jungtinių Tautų žmogaus teisių tarybos rezoliucijas dėl neįgaliųjų žmogaus teisių,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 19 straipsnį, Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 6 straipsnį ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnį, kuriuose draudžiama visų formų diskriminacija, taip pat į jos 21 ir 26 straipsnius, kuriuose įtvirtinamos neįgaliųjų teisės,

–  atsižvelgdamas į 2011 m. lapkričio 23 d. priimtą AKR ir ES jungtinės parlamentinės asamblėjos rezoliuciją dėl neįgaliųjų įtraukties besivystančiose šalyse,

–  atsižvelgdamas į Pasaulinę ataskaitą dėl negalios, kurią 2011 m. birželio mėn. paskelbė Pasaulio sveikatos organizacija ir Pasaulio bankas,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. balandžio 8 d. Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro pranešimą „Neįgaliųjų teisių komitetas svarsto Ugandos ataskaitą“,

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijas 65/186 ir 64/131 dėl tūkstantmečio vystymosi tikslų įgyvendinimo neįgaliesiems iki 2015 m. ir vėliau,

–  atsižvelgdamas į ES rekomendacijų dokumentą dėl negalios ir vystymosi ES delegacijoms ir tarnyboms,

–  atsižvelgdamas į Darbotvarkę iki 2030 m. ir darnaus vystymosi tikslus, patvirtintus Niujorke 2015 m. rugsėjo 25 d.,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. liepos 1 d. Ugandos vertinimo ataskaitą dėl Darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinimo „Užtikrinimas, kad nė vienas nebūtų užmirštas“, pateiktą Jungtinių Tautų aukšto lygio politiniam forumui Niujorke,

–  atsižvelgdamas į savo 2006 m. sausio 19 d. rezoliuciją dėl negalios ir vystymosi(1),

–  atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Ugandos,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 135 straipsnio 5 dalį ir 123 straipsnio 4 dalį,

A.  kadangi Ugandoje žudymas iš vadinamojo gailesčio yra tokia praktika, kai neįgalių vaikų tėvai nužudo tuos vaikus arba leidžia jiems mirti iš bado ar dėl medicininės pagalbos nesuteikimo, nes mano, kad tokiems vaikams geriau mirti, negu kentėti dėl skausmingos ir nepagydomos negalios;

B.  kadangi Uganda yra ne vienintelė šalis, kovojanti su tokia problema; kadangi daugelis besivystančių šalių padarė didelę (nors ir ne visą) pažangą įtraukdamos neįgaliuosius į vystymosi projektus;

C.  kadangi kai kurie tėvai tiki, kad žudymas iš vadinamojo gailesčio yra būtinas, kad neįgalūs vaikai būtų išgelbėti nuo didelių kančių gyvenime; kadangi nepaisant kai kurių motinų ar išgyvenusiųjų liudijimų ši praktika tebėra tabu;

D.  kadangi socialinė stigma Ugandoje tokia didelė, kad bendruomenė atmeta tokias motinas ir vaikus – dėl to jiems priskiriamas žemas socialinis statusas ir neleidžiama visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime; kadangi ilgus metus pastangas dėjusioms ir pasiaukojusioms dėl neįgalaus vaiko priežiūros motinoms daromas spaudimas nužudyti savo vaiką;

E.  kadangi įsitikinimai, susiję su vaikais, kurie gimė neįgalūs, jiems kelia didesnę smurto ir nužudymo grėsmę nei vaikams, kurie neturi negalios; kadangi neįgalūs vaikai ir toliau patiria įvairių formų smurtą, diskriminaciją ir atskirtį dėl neigiamų nuostatų, prietarų, apleistumo ir socialinių normų bei praktikos; kadangi didžiausią grėsmę neįgaliems vaikams kelia klaidingi įsitikinimai, susiję su jų būkle, įskaitant įsitikinimą, kad tokio vaiko buvimas šalia sukels negalią ir kitiems vaikams;

F.  kadangi klanai ir giminės daro motinoms pernelyg didelį spaudimą, bando suprasti negalios priežastį ir dėl jos kaltina motiną; kadangi kai kuriais atvejais motinos išvarytos iš vyro namų už tai, kad pagimdė neįgalų vaiką;

G.  kadangi gydytojai ir medicinos darbuotojai nesupranta arba nesugeba paaiškinti vaiko negalios pobūdžio ir priežasties ir kadangi sveikatos priežiūros sistema neturi pakankamai priemonių daugelio rūšių negalioms, kurias galima sumažinti ar netgi išgydyti, diagnozuoti ir gydyti; kadangi tai, jog iš neįgalių vaikų atimamos pagrindinės teisės, tokios kaip teisė į sveikatos priežiūrą, mokslą, pagalbą ir reabilitaciją, labai sumažina jų gebėjimą vystyti visą savo potencialą;

H.  kadangi Uganda yra viena iš 162 valstybių, pasirašiusių Neįgaliųjų teisių konvenciją; kadangi 2008 m. rugsėjo 25 d. Uganda be išlygų ratifikavo konvenciją ir jos fakultatyvų protokolą; kadangi Uganda pati įsipareigojo suteikti neįgaliesiems tokias pačias teises kaip ir visiems kitiems piliečiams;

I.  kadangi 2016 m. balandžio mėn. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas peržiūrėjo Ugandos duomenis apie tai, kaip įgyvendinama Neįgaliųjų teisių konvencija, parengtos pastabos ir rekomendacijos, kuriose teigiama, jog komitetas su susirūpinimu pažymi, kad teisės aktai ir politika nesuteikia neįgalių vaikų teisių apsaugos, kad nėra informacijos apie kurčių vaikų, taip pat kurčių ir aklų vaikų padėtį ir kad susirūpinimą kelia priemonės, kuriomis turėtų būti siekiama užtikrinti jų apsaugą ir įtrauktį į visuomenę;

J.  kadangi Ugandos vyriausybė yra priėmusi kelis bendrus įstatymus ir politikos priemones, į kuriuos įtrauktos nuostatos dėl negalios; kadangi šalyje yra specialiai su negalia susijusių teisės aktų; kadangi negalios apibrėžtis vienuose teisės aktuose skiriasi nuo apibrėžčių kituose;

K.  kadangi dvi didžiausios kliūtys įtraukti neįgaliuosius į visuomenę Ugandoje yra jų nematymas ir neigiamas požiūris į juos; kadangi neįgalūs vaikai yra šeimos, o ypač motinų, socialinės atskirties priežastis, nes neįgalūs vaikai laikomi šeimos gėdos ir silpnumo priežastimi;

L.  kadangi kai kuriuose Ugandos kaimo rajonuose yra mažai valstybinės paramos įstaigų neįgalių vaikų tėvams ir kadangi dėl to šeimoms, ypač vienišoms motinoms, dažnai sunku tinkamai rūpintis savo neįgaliu vaiku;

M.  kadangi neturima jokių oficialių duomenų, nes nei policija, nei teismai Ugandoje šio reiškinio netiria; kadangi duomenų stoka padaro kovą su žudymo iš vadinamojo gailesčio praktika sudėtingą;

N.  kadangi pilietinės visuomenės grupių ir žmogaus teisių gynėjų veikla itin svarbi siekiant užtikrinti atstumtų ir pažeidžiamų grupių teises; kadangi nevyriausybinės organizacijos Ugandoje susiduria su dideliais sunkumais ir kliūtimis teikti paslaugas neįgaliems vaikams ir jų tėvams; kadangi neteisingi įsitikinimai, susiję su neįgaliais vaikais, labai trukdo vystymosi pastangoms ir žmogaus teisių stebėtojų veiklai Ugandoje;

O.  kadangi neįgaliųjų asociacijoms tenka svarbus vaidmuo siekiant supažindinti politikus ir visuomenę su specifiniais neįgaliųjų interesais ir apie juos informuoti; kadangi trūksta informacijos, kurią pateikus visuomenė galėtų sužinoti apie kultūrinę praktiką, kuri stigmatizuoja neįgaliuosius ir neleidžia jiems vystytis ir naudotis tokiomis pačiomis teisėmis kaip visi kiti visuomenės nariai;

1.  griežtai smerkia nepateisinamą ir nežmonišką neįgalių vaikų ir naujagimių žudymą; reiškia be galo didelį susirūpinimą dėl neįgalių vaikų žudymo iš vadinamojo gailesčio Ugandoje ir kitose šalyse, kuriose tai vyksta; ragina nutraukti tokius smurto, žiaurumo ir vaikų kankinimo aktus;

2.  ragina Ugandos ir kitų šalių, kuriose vaikai žudomi iš vadinamojo gailesčio ir vyksta ritualiniai vaikų žudymai, valdžios institucijas įsipareigoti kovoti su žalingais prietaringais įsitikinimais, dėl kurių nesiliaujama žudyti vaikų;

3.  primena, kad pirmoji valstybės pareiga – apsaugoti savo piliečius, įskaitant pažeidžiamas grupes; primena Ugandos valdžios institucijoms jų pareigą laikytis šalies konstitucijos, o ypač jos 21, 32 straipsnių ir 35 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad neįgalieji turi teisę į pagarbą ir žmogaus orumą ir kad valstybė ir visuomenė privalo imtis tinkamų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad jie realizuotų visą savo protinį ir fizinį potencialą;

4.  primena konkrečią Ugandos parlamento pareigą neįgaliesiems, įtvirtintą Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią parlamentas turėtų priimti teisės aktus, tinkamus neįgaliesiems apsaugoti; ragina Ugandos vyriausybę remti visus veiksmus, kurių imamasi siekiant gerinti neįgaliųjų pilietines ir žmogaus teises;

5.  ragina remti neįgaliųjų šeimas, kad jos galėtų auginti savo vaikus namuose; ragina Ugandos vyriausybę sukurti kokybiškos paramos paslaugas neįgalių vaikų šeimoms visoje šalyje, įskaitant pakankamą finansinę paramą ir išmokas šeimoms, kad jos galėtų gerai rūpintis savo neįgaliais vaikais;

6.  ragina valdžios institucijas užtikrinti, kad visuomenė žinotų ir būtų informuota apie neįgaliųjų padėtį, ir rengti mokymus, siekiant teikti paramą, informaciją ir konsultacijas neįgalių vaikų tėvams ir globėjams, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos šiems vaikams dalyvauti visuomenės gyvenime;

7.  ragina Ugandos vyriausybę užtikrinti, kad gydytojai, tiesiogiai susiduriantys su neįgaliaisiais ir jų medicininėmis problemomis, turėtų tinkamą išsilavinimą ir išmanytų tokių pacientų poreikius;

8.  palankiai vertina tai, kad 2007 m. aktu įsteigta Lygių galimybių komisija, kuri siekia skatinti lygias galimybes atstumtoms grupėms, įskaitant neįgaliuosius;

9.  palankiai vertina tai, kad pagal 1995 m. Ugandos Respublikos Konstituciją įsteigta Ugandos žmogaus teisių komisija (UHRC); primena, kad jos funkcija, be kita ko, yra supažindinti visuomenę su šios Konstitucijos kaip pagrindinio Ugandos gyventojų įstatymo nuostatomis, užtikrinti, kad visuomenė jų nepamirštų, ir stebėti, kad vyriausybė laikytųsi tarptautinių žmogaus teisių įsipareigojimų;

10.  ragina UHRC parengti konkretų nacionalinį planą, pagal kurį būtų vykdoma stebėjimo funkcija ir skatinamas labiau struktūruotas ir institucionalizuotas bendravimas su visomis neįgaliųjų organizacijomis šalyje;

11.  primygtinai ragina valdžios institucijas užtikrinti, kad būtų užregistruoti visi gimę vaikai, įskaitant neįgaliuosius;

12.  ragina Ugandos valdžios institucijas dėti daugiau pastangų didinti informuotumą apie neįgalių vaikų teises ir orumą Ugandoje; pabrėžia, kad šioje srityje, siekiant įveikti stigmatizavimą, svarbus vaidmuo tenka švietimui; tvirtai pabrėžia, kad neįgaliųjų asociacijoms tenka labai svarbus vaidmuo didinant informuotumą apie neįgaliųjų įtrauktį ir jų patiriamus sunkumus;

13.  pabrėžia, kad žiniasklaida turėtų imtis aktyvesnio vaidmens siekiant panaikinti stereotipus ir skatinti įtrauktį; ragina tarptautinio, nacionalinio ir vietos masto sprendimus priimančius asmenis užtikrinti ir skatinti informuotumo didinimą per žiniasklaidą, švietimo politiką ir visuomenės informavimo kampanijas;

14.  reiškia didelį susirūpinimą dėl dažnėjančių fizinių išpuolių prieš žmogaus teisių gynėjus ir pilietinės visuomenės grupes, tokias kaip „Human Rights Awareness and Promotion Forum“; primygtinai ragina Ugandos valdžios institucijas užtikrinti žmogaus teisių gynėjų saugumą, persekioti už tokius išpuolius prieš juos ir sudaryti jiems sąlygas vykdyti savo veiklą nepatiriant grasinimų ir trukdžių;

15.  ragina Komisiją ir valstybes nares remti Ugandos vyriausybės, NVO ir pilietinės visuomenės pastangas parengti ir įgyvendinti politikos priemones, skirtas neįgaliųjų poreikiams ir teisėms, pagrįstas nediskriminavimo ir socialinės įtraukties principais, ir užtikrinti lygias galimybes gauti sveikatos priežiūros ir kitas socialines paslaugas;

16.  ragina besivystančias ir išsivysčiusias šalis keistis gerąja patirtimi; prašo Komisijos drauge su kitomis tarptautinės paramos teikėjomis sukurti platformą, siekiant keistis gerąja neįgalių vaikų įtraukties patirtimi; ragina Komisiją iki galo įvykdyti įsipareigojimus pagal Neįgaliųjų teisių konvencijos 32 straipsnį;

17.  ragina ES pasinaudoti vystomosios pagalbos programų, konkrečiai paramos biudžetui programų, teikiamais politiniais svertais, kad Ugandoje būtų sustiprinta žmogaus teisių gynyba ir skatinimas; ragina Komisiją patikrinti, ar galima teikti geresnę pagalbą, suteikus finansavimą ar koordinuojant veiksmus su vietos institucijomis, siekiant gerinti medicininę pagalbą neįgaliems vaikams, kad būtų suteikta skubiai reikalinga pagalba jų šeimoms;

18.  pabrėžia, kad įtraukties politikos priemonės turėtų būti propaguojamos visuose atitinkamuose Jungtinių Tautų ir tarptautiniuose forumuose, nes šiuo metu negalios klausimas visai nenagrinėjamas daugelyje aukšto lygio tarptautinių diskusijų ir jam turi būti suteiktas prioritetas politinėje darbotvarkėje;

19.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, Ugandos Respublikos prezidentui, Ugandos parlamento pirmininkei, Afrikos Sąjungai ir jos institucijoms.

(1) OL C 287 E, 2006 11 24, p. 336.