Europos Vadovų Taryba
Europos Vadovų Taryba, kurią sudaro valstybių narių arba jų vyriausybių vadovai, užtikrina Europos Sąjungos vystymuisi būtiną postūmį ir nustato bendrąsias politikos gaires. Komisijos pirmininkas irgi yra Europos Vadovų Tarybos narys, tačiau jis neturi balsavimo teisės. Europos Vadovų Tarybos susitikimų pradžioje kreipimosi į ją kalbą perskaito Europos Parlamento pirmininkas. Remiantis Lisabonos sutartimi, Europos Vadovų Taryba tapo viena iš Sąjungos institucijų ir joje buvo nustatyta ilgalaikio pirmininkavimo tvarka.
Teisinis pagrindas
Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) 13, 15, 26, 27 straipsniai ir 42 straipsnio 2 dalis.
Istorija
Šiandieninė Europos Vadovų Taryba yra ES valstybių narių arba jų vyriausybių vadovų aukščiausiojo lygio konferencija. Pirmas toks Europos aukščiausiojo lygio susitikimas įvyko 1961 m. Paryžiuje, o nuo 1969 m. jie tapo dažnesni.
1974 m. vasario mėn. Paryžiuje vykusiame Europos aukščiausiojo lygio susitikime buvo nuspręsta, kad nuo tol šie valstybių arba jų vyriausybių vadovų susitikimai bus rengiami reguliariai ir vadinami Europos Vadovų Tarybos susitikimais: taip Europos Vadovų Taryba galės formuluoti bendrą požiūrį į Europos integracijos problemas ir užtikrinti tinkamą ES veiklos koordinavimą.
Į Bendrijos sutartis Europos Vadovų Taryba pirmą kartą buvo įtraukta Suvestiniu Europos aktu (1986): jame buvo apibrėžta jos sudėtis ir numatyta, kad ji turi posėdžiauti dukart per metus.
Mastrichto sutartyje (1992) buvo oficialiai apibrėžtas jos vaidmuo ES instituciniame procese.
Pagal Lisabonos sutartį (oficialiai vadinamą Europos Sąjungos sutartimi (2009)) Europos Vadovų Taryba tapo visateise ES institucija (13 straipsnis). Šioje sutartyje apibrėžti jos uždaviniai: deramai skatinti Sąjungos vystymąsi ir nustatyti bendrąsias politikos gaires ir prioritetus (15 straipsnis). Europos Vadovų Taryba ir Europos Sąjungos Taryba (toliau – Taryba) yra susitarusios dalytis ES biudžeto II skirsniu (Finansinio reglamento 43 straipsnio b punktas). Dėl to bendrajame biudžete yra tik dešimt, o ne vienuolika skirsnių, nors Europos Vadovų Taryba ir Taryba yra atskiros institucijos.
Organizacinė struktūra
Europos Vadovų Tarybą sušaukia jos pirmininkas, o ją sudaro 27-ių valstybių narių arba jų vyriausybių vadovai ir Komisijos pirmininkas (ES sutarties 15 straipsnio 2 dalis). Jos darbe dalyvauja Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai. Prieš prasidedant Europos Vadovų Tarybos susitikimui, kreiptis į ją paprastai pakviečiamas Europos Parlamento pirmininkas (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 235 straipsnio 2 dalis).
Pirmininką Europos Vadovų Taryba išsirenka pati dvejų su puse metų kadencijai, kuri gali būti vieną kartą pratęsta. Pirmininkas atstovauja ES už jos ribų. Jo vaidmuo apibrėžtas ES sutarties 15 straipsnyje. Dabartinis Europos Vadovų Tarybos pirmininkas yra Charles Michel – savo pirmąją kadenciją jis pradėjo 2019 m. gruodžio 1 d., o 2022 m. kovo mėn. jis buvo išrinktas antrai kadencijai, trunkančiai nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2024 m. lapkričio 30 d.
Paprastai sprendimai Europos Vadovų Taryboje priimami bendru sutarimu, tačiau skyrimo į svarbias pareigas atvejais (visų pirma skiriant jos pačios pirmininką, renkant kandidatą į Europos Komisijos pirmininko pareigas, skiriant Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo politikai bei Europos Centrinio Banko pirmininką) taikoma kvalifikuota balsų dauguma.
Europos Vadovų Tarybos susitikimai paprastai vyksta bent keturis kartus per metus. Nuo 2008 m. ji susitinka dažniau. Tai ypač pasakytina apie finansų krizės ir vėliau kilusios euro zonos valstybių skolos krizės laikotarpį. Pastaruoju metu Europos Vadovų Taryba itin daug dėmesio skyrė ir migracijos srautams į ES bei vidaus saugumo klausimams.
2016 m. valstybių arba jų vyriausybių vadovai pradėjo rengti ES 27 sudėties susitikimus – be Jungtinės Karalystės. Iš pradžių – iki 2017 m. kovo mėn., kai Jungtinė Karalystė oficialiai pranešė apie išstojimą iš ES pagal ES sutarties 50 straipsnį – šie susitikimai buvo neoficialūs. Po šio pranešimo greta eilinių susitikimų buvo surengti keli oficialūs ES 27 sudėties „Europos Vadovų Tarybos (50 straipsnis)“ susitikimai.
Be to, Europos Vadovų Tarybos nariai susitinka tarpvyriausybinių konferencijų formatu. Šios valstybių narių vyriausybių atstovų konferencijos šaukiamos ES sutarčių pakeitimams aptarti ir susitarti dėl jų. Iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo 2009 m. tai buvo vienintelė procedūra Sutartims peržiūrėti. Dabar ji vadinama įprasta peržiūros procedūra. Europos Vadovų Tarybos šaukiama tarpvyriausybinė konferencija sprendimus dėl Sutarčių pakeitimų priima vieningai.
Vaidmuo
A. Vieta ES institucinėje sistemoje
Vadovaujantis ES sutarties 13 straipsniu, Europos Vadovų Taryba yra Sąjungos bendros institucinės struktūros dalis. Tačiau teisine prasme jos vaidmuo yra suteikti bendrą politinį postūmį, o ne priimti sprendimus. Sprendimus, turinčius teisinių pasekmių ES, Europos Vadovų Taryba priima tik išimtiniais atvejais (žr. tolesnį C dalies 2 punktą), tačiau ji yra įgijusi ne vieną institucinį sprendimų priėmimo įgaliojimą. Šiuo metu Europos Vadovų Tarybai leidžiama priimti privalomus teisės aktus, kurie gali būti ginčijami Europos Sąjungos Teisingumo Teisme, įskaitant galimybę teikti ieškinius dėl neveikimo (SESV 265 straipsnis).
Pagal ES sutarties 7 straipsnio 2 dalį Europos Vadovų Taryba, gavusi Parlamento pritarimą, yra įgaliota inicijuoti valstybės narės teisių sustabdymo dėl šiurkštaus ES principų pažeidimo procedūrą.
B. Santykiai su kitomis institucijomis
Europos Vadovų Taryba sprendimus priima visiškai nepriklausomai, ir Komisijos iniciatyva ar Parlamento dalyvavimas tam dažniausiai nebūtini.
Nežiūrint į tai, Lisabonos sutartyje yra įtvirtintas organizacinis ryšys su Komisija, kadangi pastarosios pirmininkas yra balsavimo teisės neturintis Europos Vadovų Tarybos narys, o diskusijose dalyvauja Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai. Be to, rengdamasi savo susitikimams, Europos Vadovų Taryba neretai prašo Komisijos pateikti ataskaitas. Remiantis ES sutarties 15 straipsnio 6 dalies d punktu, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas po kiekvieno jos susitikimo turi pateikti ataskaitą Parlamentui. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas kas mėnesį susitinka ir su Parlamento pirmininku bei frakcijų lyderiais. 2011 m. vasarį tuometinis pirmininkas sutiko teikti atsakymus į EP narių klausimus, į kuriuos atsakoma raštu, apie savo politinę veiklą. Tiesa, Parlamentas taip pat gali daryti tam tikrą neoficialią įtaką, jo pirmininkui dalyvaujant Europos Vadovų Tarybos susitikimuose ir iki Europos Vadovų Tarybos susitikimų vykstančiuose partijų lyderių, atstovaujančių savo atitinkamoms Europos politinėms šeimoms, susitikimuose. Be to, jis priima rezoliucijas dėl klausimų, kurie įtraukiami į Europos Vadovų Tarybos susitikimų darbotvarkes, dėl jos susitikimų rezultatų ir dėl jos pateiktų oficialių ataskaitų.
Pagal Lisabonos sutartį naujasis Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis bendrajai užsienio ir saugumo politikai tapo dar vienu subjektu, teikiančiu pasiūlymus dėl užsienio politikos ir ją įgyvendinančiu Europos Vadovų Tarybos vardu. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas atstovauja ES išorės santykiuose jos bendros užsienio ir saugumo politikos klausimais, nedarydamas poveikio Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai įgaliojimams.
C. Įgaliojimai
1. Instituciniai įgaliojimai
Europos Vadovų Taryba „deramai skatina Sąjungos vystymąsi ir nustato bendrąsias politikos gaires ir prioritetus“ (ES sutarties 15 straipsnio 1 dalis). Be to, ji priima sprendimus dėl Tarybos sudėties ir valstybių narių pirmininkavimo rotacijos tvarka kalendoriaus. Šie sprendimai priimami kvalifikuota balsų dauguma.
2. Užsienio ir saugumo politikos klausimai (5.1.1 ir 5.1.2)
Europos Vadovų Taryba nustato bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) principus ir bendrąsias gaires bei priima sprendimus dėl bendrų jos įgyvendinimo strategijų (ES sutarties 26 straipsnis). Ji vienbalsiai sprendžia dėl to, ar rekomenduoti valstybėms narėms imtis laipsniškai formuoti bendrą Sąjungos gynybos politiką pagal ES sutarties 42 straipsnio 2 dalį.
Jei valstybė narė dėl svarbių su nacionaline politika susijusių priežasčių ketina nepritarti sprendimo priėmimui, Taryba, balsuodama kvalifikuota balsų dauguma, gali nuspręsti klausimą perduoti Europos Vadovų Tarybai vienbalsiam sprendimui priimti (ES sutarties 31 straipsnio 2 dalis). Tokia pat procedūra gali būti taikoma valstybei narei nusprendus įsitraukti į tvirtesnį bendradarbiavimą šioje srityje (ES sutarties 20 straipsnis).
Konferencijoje dėl Europos ateities priimtoje piliečių rekomendacijoje Nr. 21 prašoma, kad ES pagerintų savo gebėjimą greitai ir veiksmingai priimti sprendimus, visų pirma BUSP srityje pereinant nuo vieningo balsavimo prie kvalifikuotos balsų daugumos ir stiprinant Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai vaidmenį. Savo 2022 m. birželio 9 d. rezoliucijoje dėl raginimo sušaukti konventą Sutartims peržiūrėti Parlamentas pateikė Tarybai pasiūlymus dėl Sutarčių pakeitimų pagal įprastą peržiūros procedūrą, nustatytą ES sutarties 48 straipsnyje. Vienas esminis pasiūlymas buvo leisti priimti sprendimus Taryboje kvalifikuota balsų dauguma, o ne vienbalsiai atitinkamose srityse, pavyzdžiui, priimant sankcijas ir ekstremaliosios situacijos atveju. Parlamento Konstitucinių reikalų komitetas taip pat rengia pranešimą dėl ES sutarčių nuostatų dėl pereigos (t. y. nuostatų, pagal kurias leidžiama keisti teisėkūros procedūrą oficialiai nekeičiant Sutarčių) įgyvendinimo, kuriame siūloma taikyti nuostatas dėl pereigos kai kuriose prioritetinėse politikos srityse, pavyzdžiui, bendros užsienio ir saugumo politikos.
3. Ekonomikos valdymas ir daugiametė finansinė programa (DFP) (1.4.3)
Nuo 2009 m. dėl valstybių skolų krizės Europos Vadovų Tarybos ir euro zonos aukščiausiojo lygio susitikimai yra tapę pagrindinėmis arenomis, kuriose sprendžiami pasaulinės bankų krizės padarinių klausimai. Vadovaujantis valstybių arba jų vyriausybių vadovų priimtais ad hoc ar laikinaisiais susitarimais, kuriuos vėliau ratifikavo valstybės narės, keletas valstybių narių gavo finansinės pagalbos paketus. Nuo 2012 m. finansinė pagalba teikiama naudojantis nuolatiniu Europos stabilumo mechanizmu (ESM). Valstybių narių vyriausybės, aktyviai dalyvaujant Komisijai, Parlamentui ir Europos Centriniam Bankui, parengė tarptautinę Sutartį dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos (taip pat vadinamą fiskaliniu susitarimu), pagal kurią leidžiama vykdyti griežtesnę valstybių narių biudžeto bei socialinės ir ekonominės politikos kontrolę. Dėl to kyla vis daugiau klausimų apie Komisijos ir Parlamento vaidmenį, susijusį su euro zonos ekonomikos valdymu.
Svarbų vaidmenį Europos Vadovų Taryba atlieka ir įgyvendinant Europos semestrą. Per pavasario susitikimus ji skelbia politikos gaires, susijusias su makroekonominėmis, fiskalinėmis ir struktūrinėmis reformomis bei augimo skatinimo politika. Birželį vykstančių susitikimų metu ji tvirtina rekomendacijas, parengtas atsižvelgiant į Komisijos sudarytų ir Taryboje aptartų nacionalinių reformų programų įvertinimą.
Europos Vadovų Taryba taip pat dalyvauja derybose dėl DFP, kurių metu jai tenka lemiamas vaidmuo siekiant politinio susitarimo dėl esminių DFP reglamente išdėstytų politinių klausimų (pvz., išlaidų ribų, išlaidų programų ir finansavimo (išteklių)).
4. Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose (4.2.6 ir 4.2.7)
Tarybos narės prašymu, Europos Vadovų Taryba sprendžia, ar imtis tvirtesnio bendradarbiavimo su šia sritimi susijusiais klausimais (ES sutarties 20 straipsnis). Lisabonos sutartyje numatyta keletas naujų nuostatų dėl pereigos, pagal kurias Europos Vadovų Taryba gali keisti sprendimų priėmimo Taryboje tvarką ir vietoj vieningo balsavimo taikyti daugumos balsavimą (1.2.4).
Laimėjimai
Europos Vadovų Taryba nustatė penkerių metų strateginę darbotvarkę (2019–2024 m.), įvardydama prioritetines sritis, kuriose ES turi imtis veiksmų ir į kurias turi sutelkti dėmesį ilgesniu laikotarpiu. Greta strateginės darbotvarkės, Europos Vadovų Tarybos trumpesnio laikotarpio darbo programose, vadinamosiose Vadovų darbotvarkėse, nustatomos būsimų Europos Vadovų Tarybos susitikimų ir tarptautinių aukščiausiojo lygio susitikimų temos. Pavyzdžiui, 2023 m. vasario mėn. paskelbtoje orientacinėje Vadovų darbotvarkėje nustatyti orientaciniai 2023 m. sausio–liepos mėn. laikotarpio prioritetai, kurie visų pirma apėmė tolesnę ES paramą Ukrainai reaguojant į Rusijos agresijos karą, ekonomikos klausimus, ilgalaikio konkurencingumo ES didinimą ir ES strateginį savarankiškumą, be kita ko, saugumo ir energetikos srityse.
2024–2029 m. strateginę darbotvarkę planuojama priimti 2024 m. birželio mėn. Siekdamas iš anksto pradėti diskusijas, pirmininkas Ch. Michel prieš 2023 m. birželio mėn. Europos Vadovų Tarybos susitikimą išsiuntė laišką, kuriame pasiūlė keturias pagrindines būsimos darbotvarkės sritis: konsoliduoti ES ekonominę ir socialinę bazę (žalioji ir skaitmeninė pertvarka, konkurencingumas, inovacijos, sveikata); spręsti energetikos problemą; stiprinti ES saugumo ir gynybos pajėgumus ir gilinti bendradarbiavimą su likusiu pasauliu. Jis taip pat pasiūlė stiprinti bendrą ES požiūrį į migraciją.
A. Daugiametė finansinė programa
Siekdami padėti ES atsigauti po pandemijos ir remti investicijas į žaliąją ir skaitmeninę pertvarką, 2020 m. liepos 17–21 d. specialiajame susitikime Europos Vadovų Tarybos vadovai susitarė dėl visapusiško 1 824,3 mlrd. EUR vertės priemonių rinkinio, apimančio ir daugiametę finansinę programą (DFP), ir ypatingas ekonomikos gaivinimo pastangas pagal priemonę „Next Generation EU“ (NGEU).
2024 m. vasario 1 d. susitikime Europos Vadovų Tarybai pasiekus susitarimą dėl 2021–2027 m. DFP peržiūros, ES Taryba patvirtino tris teisėkūros procedūra priimamus aktus, kuriais siekiama sustiprinti ilgalaikį biudžetą ir spręsti kylančias problemas. Priimtą dokumentų rinkinį sudaro finansinės programos pakeitimai, Ukrainos priemonės nustatymas ir Europos strateginių technologijų platformos (STEP) sukūrimas.
B. Užsienio ir saugumo politika
Nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžios užsienio ir saugumo politika yra svarbus Europos Vadovų Tarybos susitikimų klausimas. Šioje srityje priimami sprendimai apima:
- tarptautinį saugumą ir kovą su terorizmu;
- Europos kaimynystės politiką ir santykius su Rusija;
- santykius su Viduržiemio jūros regiono ir Artimųjų Rytų šalimis.
Per 1999 m. gruodžio 10–11 d. Helsinkyje vykusį susitikimą Europos Vadovų Taryba nusprendė stiprinti BUSP plėtojant karinius ir nekarinius krizių valdymo pajėgumus.
2017 m. birželio 22–23 d. susitikime Europos Vadovų Taryba susitarė dėl būtinybės inicijuoti nuolatinį struktūrizuotą bendradarbiavimą (PESCO), siekiant stiprinti Europos saugumą ir gynybą. PESCO buvo sukurtas 2017 m. gruodžio 11 d. Tarybos sprendimu. PESCO veikloje dalyvauja visos ES valstybės narės, išskyrus Daniją ir Maltą. Šiuo metu pagal PESCO įgyvendinami iš viso 46 projektai.
Jau minėtame 2020 m. liepos 17–21 d. specialiajame susitikime Europos Vadovų Taryba susitarė, kad Europos taikos priemonė būtų sukurta kaip į biudžetą neįtraukta priemonė, skirta veiksmams saugumo ir gynybos srityje finansuoti. 2021–2027 m. laikotarpiui buvo nustatyta 5 mlrd. EUR priemonei taikoma finansinė viršutinė riba. Ši suma finansuojama iš valstybių narių įnašų, grindžiamų bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) paskirstymo schema, kaip į DFP ir į biudžetą neįtrauktas punktas.
2022 m. gegužės 30–31 d. specialiajame susitikime Europos Vadovų Taryba pasmerkė Rusijos agresijos karą prieš Ukrainą ir susitarė dėl šeštojo sankcijų paketo, apimančio žalią naftą ir naftos produktus, tiekiamus iš Rusijos į valstybes nares. Vamzdynais tiekiamai žaliai naftai buvo nustatyta laikina išimtis. Vadovai paragino Europos Sąjungos Tarybą nedelsiant baigti rengti ir priimti naujas sankcijas.
Kaip nurodyta 2023 m. kovo 23 d. Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadose, „Europos Sąjunga tvirtai ir visapusiškai remia Ukrainą ir toliau teiks Ukrainai ir jos žmonėms tvirtą politinę, ekonominę, karinę bei finansinę paramą ir humanitarinę pagalbą tol, kol reikės“.
C. Plėtra (5.5.1)
Europos Vadovų Taryba nustato kiekvieno ES plėtros etapo sąlygas. 1993 m. Kopenhagoje ji nustatė tolesnės plėtros bangos pagrindą (Kopenhagos kriterijai). Per vėlesniais metais vykusius susitikimus buvo patikslinti priėmimo kriterijai ir institucinės reformos, kurias reikalaujama įgyvendinti iki įstojimo į ES.
2002 m. gruodžio 12–13 d. Kopenhagoje surengtame susitikime Europos Vadovų Taryba priėmė sprendimą dėl Čekijos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Maltos, Slovakijos, Slovėnijos ir Vengrijos prisijungimo prie ES 2004 m. gegužės 1 d. Rumunija ir Bulgarija į Sąjungą įstojo 2007 m. sausio 1 d.
Per 2005 m. spalio 3 d. susitikimą Liuksemburge Taryba patvirtino derybų su Kroatija ir Turkija dėl narystės ES pagrindą. 2011 m. gruodžio 9 d. pasirašius Stojimo sutartį su Kroatija, 2013 m. liepos 1 d. ši šalis tapo ES nare.
2021 m. gruodžio 14 d. Bendrųjų reikalų taryba priėmė išvadas dėl plėtros ir stabilizacijos bei asociacijos proceso, susijusias su Juodkalnija, Serbija, Turkija, Šiaurės Makedonijos Respublika, Albanija, Bosnija ir Hercegovina ir Kosovu, kuriose įvertinta kiekvienoje iš šių šalių kandidačių ir potencialių šalių kandidačių padaryta pažanga.
2022 m. birželio 23 d. Europos Vadovų Taryba, atsižvelgdama į 2022 m. vasario 28 d. Ukrainos paraišką dėl narystės, suteikė Ukrainai šalies kandidatės statusą ir paprašė Komisijos pranešti Tarybai apie sąlygų, nurodytų Komisijos nuomonėje dėl paraiškos dėl narystės, įvykdymą. Dėl tolesnių veiksmų Taryba nuspręs, kai bus visiškai įvykdytos visos šios sąlygos.
2023 m. vasario 9 d. specialiojo susitikimo išvadose Europos Vadovų Taryba pripažino, „kad Ukraina per pastaruosius mėnesius įdėjo daug pastangų, siekdama tikslų, kurie yra jos, kaip ES narystės siekiančios šalies kandidatės, statuso pagrindas“. Ji palankiai įvertino „Ukrainos pastangas vykdyti reformas šiais itin sunkiais laikais“ ir paragino „Ukrainą toliau eiti šiuo keliu bei įvykdyti Komisijos nuomonėje dėl Ukrainos paraiškos dėl narystės nurodytas sąlygas, kad būtų daroma pažanga siekiant būsimos narystės ES“.
2023 m. gruodžio 14–15 d. susitikime Europos Vadovų Taryba nusprendė pradėti stojimo derybas su Ukraina ir Moldovos Respublika bei suteikti Sakartvelui šalies kandidatės statusą „su sąlyga, kad bus imtasi 2023 m. lapkričio 8 d. Komisijos rekomendacijoje nustatytų atitinkamų veiksmų“.
D. Jungtinės Karalystės išstojimas iš Europos Sąjungos
2018 m. kovo 23 d. Europos Vadovų Taryba (50 straipsnis), posėdžiavusi ES 27 sudėties, priėmė gaires dėl būsimų santykių su Jungtine Karalyste po „Brexit’o“ pagrindinių principų. Remiantis gairėmis, ES norėtų palaikyti kuo glaudesnius partnerystės santykius su Jungtine Karalyste, kurie, be kita ko, apimtų prekybą ir ekonominį bendradarbiavimą bei saugumą ir gynybą.
2019 m. spalio 17 d. Europos Vadovų Taryba, posėdžiaudama ES 27 sudėties, pritarė peržiūrėtam susitarimui dėl išstojimo ir patvirtino peržiūrėtą politinę deklaraciją, dėl kurių tą pačią dieną buvo susitarę ES ir Jungtinės Karalystės derybininkai. Šio susitarimo tikslas buvo sudaryti sąlygas Jungtinei Karalystei tvarkingai išstoti iš Europos Sąjungos.
2019 m. spalio 29 d. Europos Vadovų Taryba, atsižvelgdama į Jungtinės Karalystės prašymą, priėmė sprendimą pratęsti ES sutarties 50 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą iki 2020 m. sausio 31 d., kad būtų skirta daugiau laiko susitarimo dėl išstojimo ratifikavimui. Susitarimas dėl išstojimo įsigaliojo 2020 m. sausio 31 d. Ši data žymėjo ES sutarties 50 straipsnyje nustatyto laikotarpio pabaigą ir pereinamojo laikotarpio, kuris tęsėsi iki 2020 m. gruodžio 31 d., pradžią. Dabar Jungtinė Karalystė nebėra ES valstybė narė – ji tapo trečiąja šalimi.
E. Institucinės reformos
1999 m. spalio 15–16 d. Tamperėje vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo priimtas sprendimas dėl ES pagrindinių teisių chartijos (4.1.2) parengimo tvarkos. Per 1999 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Tarybos susitikimą Helsinkyje buvo sušaukta tarpvyriausybinė konferencija Nicos sutarčiai pasirengti.
2001 m. gruodžio 14–15 d. Lakene vykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo metu buvo nuspręsta sušaukti Konventą dėl Europos ateities, kuris parengė pritarimo nesulaukusią Sutartį dėl Konstitucijos Europai (1.1.4). Po dvejus su puse metų trukusios institucinės aklavietės 2007 m. birželio 21–22 d. vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo patvirtinti išsamūs tarpvyriausybinės konferencijos įgaliojimai, kuriais vadovaujantis 2007 m. gruodžio 13 d. buvo pasirašyta Lisabonos sutartis, įsigaliojusi 2009 m. gruodžio 1 d. (1.1.5). 2011 m. kovo 25 d. Europos Vadovų Taryba priėmė sprendimą, kuriuo iš dalies pakeitus 136 straipsnį buvo sudarytos sąlygos 2012 m. sukurti Europos stabilumo mechanizmą.
2018 m. birželio 28 d. Europos Vadovų Taryba priėmė sprendimą dėl Europos Parlamento sudėties, kuriuo valstybėms narėms suteikta galimybė imtis reikiamų vidaus priemonių 2019–2024 m. kadencijos Parlamento rinkimams surengti[1].
Pastarojo meto krizės, visų pirma COVID-19 pandemija ir karas Ukrainoje, parodė, kad reikia vykdyti institucines reformas siekiant sustiprinti ES gebėjimą laiku ir veiksmingai reaguoti į neatidėliotinas situacijas.
2022 m. gegužės 4 d. priimtoje rezoliucijoje dėl Konferencijos dėl Europos ateities rezultatų Parlamentas palankiai įvertino Konferencijos išvadas ir rekomendacijas, pripažino, kad dėl jų reikia keisti Sutartis, ir paprašė Konstitucinių reikalų komiteto parengti pasiūlymus dėl ES sutarčių reformos sudarant konventą pagal ES sutarties 48 straipsnį. 2022 m. birželio 9 d. Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl raginimo sušaukti konventą Sutartims peržiūrėti. Vienas pagrindinių pasiūlymų – reformuoti balsavimo procedūras ir sudaryti galimybę atitinkamose srityse, pvz., priimant sankcijas ir vadinamąsias nuostatas dėl pereigos, taip pat ekstremaliosios situacijos atveju, sprendimus Taryboje priimti ne vienbalsiai, o kvalifikuota balsų dauguma. 2023 m. liepos 11 d. Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl ES Sutarčių nuostatų dėl pereigos įgyvendinimo. 2023 m. lapkričio 22 d. jis priėmė rezoliuciją dėl pasiūlymų dėl Sutarčių keitimo ir paragino Europos Vadovų Tarybą sušaukti konventą Sutartims peržiūrėti, kad būtų modernizuotos teisėkūros procedūros.
Eeva Pavy / Pablo Abril Marti