Socialinė ir užimtumo politika: bendrieji principai
Bėgant metams Europos integracija lėmė svarbius socialinius pokyčius. Svarbus žingsnis žengtas 2017 m., kai Parlamentas, Taryba ir Komisija paskelbė Europos socialinių teisių ramstį ir dar kartą patvirtino savo įsipareigojimą užtikrinti geresnes gyvenimo ir darbo sąlygas visoje ES. Susijusiame 2021 m. veiksmų plane išdėstytos konkrečios iniciatyvos, kaip įgyvendinti šį įsipareigojimą.
Teisinis pagrindas
Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 3 straipsnis ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 9, 10, 19, 45–48 ir 145–161 straipsniai.
Tikslai
Pagal ES sutarties 3 straipsnį Sąjunga privalo siekti visiško užimtumo ir socialinės pažangos. Kaip apibrėžiama SESV sutarties 151 straipsnyje, bendri ES ir valstybių narių tikslai socialinėje ir užimtumo srityje yra užimtumo, geresnių gyvenimo ir darbo sąlygų, socialinės apsaugos skatinimas, administracijos ir kitų darbuotojų dialogas, žmogiškųjų išteklių plėtojimas užtikrinant nuolatinį didelį užimtumą ir kova su socialine atskirtimi.
Laimėjimai
A. Nuo Romos sutarties iki Mastrichto sutarties
Siekiant, kad darbuotojai ir jų šeimos galėtų visapusiškai pasinaudoti teise laisvai judėti ir ieškoti darbo visoje bendrojoje rinkoje, 1957 m. Romos sutartimi nustatytos valstybių narių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo priemonės. Joje įtvirtintas vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principas, kurį Teisingumo Teismas pripažino tiesiogiai taikytinu, ir numatytas Europos socialinio fondo (ESF) sukūrimas (2.3.2).
1986 m. Suvestiniame Europos akte nustatytos naujos politikos sritys, kurioms taikoma kvalifikuota balsų dauguma, įskaitant darbuotojų sveikatą ir saugą, darbdavių organizacijų ir profesinių sąjungų socialinį dialogą bei ekonominę ir socialinę sanglaudą.
Vis dažniau buvo sutariama dėl poreikio daugiau dėmesio skirti socialiniams veiksniams, susijusiems su vidaus rinkos sukūrimu. Po ilgų diskusijų 1989 m. gruodžio mėn. Strasbūro aukščiausiojo lygio susitikime 11 valstybių narių valstybių ar vyriausybių vadovų (nedalyvaujant Jungtinei Karalystei) priėmė Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartiją (Socialinė chartija).
B. Nuo Amsterdamo sutarties iki Lisabonos sutarties
Dėl JK atsisakymo dalyvauti susidariusi kebli padėtis, kai taikomi du teisiniai pagrindai, galiausiai buvo išspręsta pasirašius Amsterdamo sutartį (1997 m.), kai visos valstybės narės, įskaitant JK, sutiko Susitarimą dėl socialinės politikos įtraukti į dokumentą, kuris vėliau tapo SESV (SESV 151–161 straipsniai). 153 straipsnyje bendro sprendimo procedūra pakeitė bendradarbiavimo procedūrą ir buvo taip pat pradėta taikyti nuostatoms dėl Europos socialinio fondo (2.3.2), laisvo darbuotojų judėjimo ir Bendrijos darbuotojų migrantų socialinės apsaugos (2.3.4). Nauju 19 straipsniu Tarybai leidžiama „imtis atitinkamų veiksmų siekiant kovoti su diskriminacija dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos“. Šiuo pagrindu netrukus, 2000 m., buvo priimtos dvi direktyvos: viena, įgyvendinanti vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės, ir kita, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus.
Į Amsterdamo sutartį, kaip vienas iš ES tikslų, buvo įtrauktas ir didelio užimtumo skatinimas, o Europos bendrijai nustatyta pareiga remti ir papildyti valstybių narių veiksmus šioje srityje, be kita ko, parengiant suderintą strategiją – Europos užimtumo strategiją (SESV 145–150 straipsniai), grindžiamą atviru koordinavimo metodu (2.3.3).
2000 m. Nicos aukščiausiojo lygio susitikime buvo priimta ES pagrindinių teisių chartija. Valstybių narių ir Komisijos bendradarbiavimui (SESV 160 straipsnis) užimtumo ir socialinės apsaugos politikos srityse skatinti buvo įsteigtas Užimtumo komitetas, veikiantis Europos užimtumo strategijos politikos srityje, ir Socialinės apsaugos komitetas, bet visi pasiūlymai išplėsti bendro sprendimo procedūros taikymo sritį buvo atmesti.
Atsižvelgus į 2005 m. atliktą Lisabonos strategijos laikotarpio vidurio peržiūrą, į integruotas ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gaires kaip Europos užimtumo strategijos dalis įtrauktos užimtumo gairės.
2007 m. įsteigtas Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas, siekiant teikti paramą darbuotojams, atleistiems iš darbo dėl kintančių pasaulio prekybos tendencijų (2.3.2).
2007 m. Lisabonos sutartis sudarė galimybes toliau siekti pažangos stiprinant socialinį Europos integracijos aspektą. Dabar ES sutartyje pabrėžiami ES socialiniai tikslai, įskaitant visišką užimtumą ir kartų tarpusavio solidarumą (3 straipsnis). 6 straipsnyje pripažįstama, kad Pagrindinių teisių chartija turi tokią pat privalomą teisinę galią kaip ir Sutartys. Chartijoje pripažįstamos vadinamosios solidarumo teisės, pavyzdžiui, darbuotojų teisė į informaciją ir konsultacijas bei kolektyvines derybas, teisė į tinkamas ir teisingas darbo sąlygas ir į socialinę apsaugą bei socialinę paramą. Į SESV buvo įtraukta horizontalioji socialinė nuostata, pagal kurią ES, nustatydama ir įgyvendindama kitas savo politikos kryptis ir veiksmus, turi įgyvendinti pirmiau minėtus socialinius tikslus (9 straipsnis).
C. Pokyčiai po Lisabonos sutarties įsigaliojimo
Vykstant finansų ir ekonomikos krizei 2010 m. priimtoje strategijoje „Europa 2020“ kaip prioritetinė sritis nustatytas integracinis augimas – didelio užimtumo ekonomikos, kurioje užtikrinama socialinė ir teritorinė sanglauda, skatinimas. Šioje strategijoje nustatyti penki pagrindiniai tikslai, be kita ko, reikšmingas socialinis tikslas (pasiekti, kad iki 2020 m. žmonių, kuriems gresia skurdas, skaičius sumažėtų 20 mln.), ir atnaujinti įsipareigojimai užimtumo srityje (pasiekti 20–64 m. amžiaus grupės 75 proc. užimtumo lygį). Šiuo tikslu parengtos septynios pavyzdinės iniciatyvos, įskaitant Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarkę, kurioje daugiausia dėmesio skirta darbo rinkos lankstumo politikos stiprinimui nekeliant pavojaus saugumui, ir Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi planą (2.3.9). Šių iniciatyvų pažanga stebima pagal metinį ES ekonomikos valdymo ciklą – Europos semestrą. Reaguojant į skurdo didėjimą, 2014 m. įsteigtas Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondas, kurio paskirtis – teikti pagalbą maistu ir pagrindinę materialinę pagalbą bei vykdyti socialinės įtraukties veiklą.
2017 m. balandžio mėn. Komisija pristatė Europos socialinių teisių ramstį (ESTR), kuriame nustatyta 20 pagrindinių principų ir teisių, kuriais turėtų būti grindžiama atnaujinta konvergencija siekiant geresnių gyvenimo ir darbo sąlygų. Tie principai ir teisės skirstomi į tris kategorijas. i) lygios galimybės ir galimybės įsidarbinti, ii) teisingos darbo sąlygos ir iii) socialinė apsauga ir įtrauktis. 2017 m. Geteborge vykusiame socialinių reikalų aukščiausiojo lygio susitikime Parlamentas, Taryba ir Komisija pabrėžė savo bendrą įsipareigojimą priimdami bendrą deklaraciją dėl Europos socialinių teisių ramsčio. Kartu su Europos socialinių teisių ramsčiu pateikiama socialinių rodiklių suvestinė pažangai stebėti (2.3.9).
2019 m. Bratislavoje įsteigta Europos darbo institucija, kurios tikslas – padėti valstybėms narėms ir Komisijai užtikrinti sąžiningą, paprastą ir veiksmingą ES darbo jėgos judumo ir socialinės apsaugos koordinavimo taisyklių vykdymą.
Tais metais buvo priimti keli svarbūs aktai. Direktyva dėl tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros siekiama pagerinti galimybes imti atostogas dėl šeiminių priežasčių ir naudotis lanksčiomis darbo sąlygomis, toliau didinant vyrų ir moterų lygybę darbo rinkoje. Direktyva dėl skaidrių ir nuspėjamų darbo sąlygų siekiama suteikti darbuotojams papildomų pagrindinių teisių, pavyzdžiui, teisę gauti konkretesnę informaciją apie esminius jų darbo aspektus, bandomojo laikotarpio trukmės ribas, didesnes galimybes ieškoti papildomo darbo uždraudžiant išimtinumo sąlygas, išankstinius pranešimus apie apskaitines valandas ir nemokamą privalomą mokymą. Tarybos rekomendacija dėl darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų socialinės apsaugos galimybių siekiama panaikinti formalios aprėpties spragas.
Prasidėjus COVID-19 pandemijai buvo priimtos kelios priemonės, skirtos krizės padariniams užimtumui ir socialiniams padariniams šalinti, pavyzdžiui, Atsako į koronaviruso grėsmę investicijų iniciatyvos (CRII ir CRII+) ir laikinos paramos priemonė nedarbo rizikai dėl ekstremaliosios situacijos mažinti (SURE). Be to, pradėti įgyvendinti sanglaudos veiksmai dėl pabėgėlių Europoje (CARE), kuriais siekiama padėti valstybėms narėms ir regionams teikti skubią pagalbą žmonėms, bėgantiems iš Ukrainos po Rusijos invazijos, taip pat naudojant Sanglaudai ir Europos teritorijoms skirtos ekonomikos gaivinimo pagalbos iniciatyvos (REACT-EU) išteklius.
2021 m. kovo mėn. Komisija paskelbė ESTR veiksmų planą, kuriame išdėstė konkrečias iniciatyvas, kurių ji įsipareigojo imtis dabartinės kadencijos laikotarpiu (iki 2024 m. pabaigos). Ji taip pat pasiūlė pagrindinius 2030 m. tikslus, t. y. bent iki 78 proc. padidinti 20–64 m. amžiaus dirbančių asmenų dalį, bent iki 60 proc. padidinti kasmet besimokančių suaugusiųjų procentinę dalį ir bent 15 mln. sumažinti žmonių, kuriems gresia skurdas ar socialinė atskirtis, skaičių. Vadovų įsipareigojimas siekti šių tikslų buvo dar kartą patvirtintas 2021 m. gegužės mėn. Porto socialinių reikalų aukščiausiojo lygio susitikime. Porto socialinį įsipareigojimą priėmė įvairios institucijos ir organizacijos, įskaitant Parlamentą, o Porto deklaraciją – ES valstybių ar vyriausybių vadovai. 2022 m. birželio mėn. buvo pristatyti nacionaliniai ESTR tikslai. Jų įgyvendinimą palengvins peržiūrėta socialinių rodiklių suvestinė ir finansavimas pagal 2021–2027 m. ES išlaidų planą ir priemonę „NextGenerationEU“, visų pirma Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę. Jie bus stebimi pagal Europos semestro sistemą.
2021 m. taip pat buvo priimta Tarybos rekomendacija dėl Europos vaiko garantijų sistemos sukūrimo siekiant užkirsti kelią socialinei atskirčiai ir su ja kovoti užtikrinant vaikams, kuriems reikia pagalbos, galimybę naudotis ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros, švietimo, sveikatos priežiūros, mitybos ir būsto paslaugomis. Naudojant 2021–2027 m. „Europos socialinį fondą +“ (ESF+), visos valstybės narės turi skirti tinkamą sumą kovai su vaikų skurdu. Šalyse, kuriose vaikų, kuriems gresia skurdas ar socialinė atskirtis, rodiklis viršija ES vidurkį, ši suma padidėja iki 5 proc. ESF+ lėšų. Siekdama paremti garantijų sistemos įgyvendinimą, 2024 m. sausio mėn. Komisija nustatė naują, valstybėms narėms skirtą, stebėsenos sistemą, kuria galima naudotis Europos semestro metu.
2022 m. spalio mėn. Direktyva dėl deramo minimaliojo darbo užmokesčio Europos Sąjungoje yra kovos su dirbančiųjų skurdu priemonė, kuria siekiama užtikrinti, kad nacionalinėje teisėje ir (arba) kolektyvinėse sutartyse numatytas minimalusis darbo užmokestis būtų pakankamas, ir didinamos darbuotojų galimybės veiksmingai naudotis minimaliojo darbo užmokesčio teikiama apsauga. Minimalųjį darbo užmokestį ir toliau nustatys pačios valstybės narės, tačiau jos turi užtikrinti, kad jų nustatytas minimalusis darbo užmokestis sudarytų sąlygas darbuotojams deramai gyventi.
Tarybos rekomendacija dėl pakankamų minimalių pajamų, kuriomis užtikrinama aktyvi įtrauktis, siekiama kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi ir siekti didelio užimtumo skatinant tinkamą pajamų rėmimą užtikrinant minimalias pajamas, veiksmingas galimybes naudotis įgalinančiomis ir pagrindinėmis paslaugomis asmenims, neturintiems pakankamai išteklių, ir skatinant asmenų, kurie gali dirbti, integraciją į darbo rinką.
Kadangi vis daugiau darbuotojų dirba skaitmeninėse darbo platformose, dažnai pagal nereguliarų grafiką ir taikant algoritminį valdymą, Parlamentas ir Taryba priėmė direktyvą dėl darbo skaitmeninėse platformose sąlygų gerinimo.
Europos Parlamento vaidmuo
Nors Parlamentui jau ilgą laiką tenka tik konsultacinis ir priežiūros vaidmuo, jis visada aktyviai dalyvauja plėtojant ES veiksmus užimtumo ir socialinių reikalų politikos srityje. Nuo ankstyvųjų europinės integracijos etapų Parlamentas ne kartą ragino imtis aktyvesnės socialinės politikos, atspindinčios didėjančią ES svarbą ekonomikos srityje, ir pritarė Komisijos pasiūlymams šioje srityje. Aktyvus Parlamento dalyvavimas rengiant Amsterdamo sutartį užtikrino, kad būtų įtrauktas Susitarimas dėl socialinės politikos ir įterptas skyrius dėl užimtumo.
Rengiant Lisabonos strategiją Parlamentas primygtinai reikalavo, kad rengiant augimo strategijas turėtų būti atsižvelgiama į užimtumo ir socialinių reikalų aspektus ir pasisakė už aukšto lygio socialinę apsaugą strategijoje. Parlamentas taip pat laikėsi nuomonės, kad Lisabonos strategijoje nenustatyta pakankamai privalomų socialinės srities tikslų, ir ragino valstybes nares atidžiai stebėti pagal strategiją „Europa 2020“ vykdomų reformų poveikį užimtumui ir socialinei sričiai. Diskusijose dėl 2007–2008 m. finansinės krizės Parlamentas paragino ES įsipareigoti išsaugoti Europos socialinius modelius ir stiprią socialinę Europą.
Parlamentas nuolat primygtinai ragino į Europos semestrą veiksmingiau įtraukti užimtumo ir socialinius tikslus, t. y. užtikrinti, kad socialiniai rodikliai būtų privalomi ir kad jie būtų taikomi vaikų skurdui bei deramam darbui.
Parlamentas kritiškai įvertino tokias priemones kaip ekonominio koregavimo programos, kurių imtasi jam nedalyvaujant. 2014 m. kovo mėn. jis pareiškė, kad tik tikrai demokratinės institucijos turėtų vadovauti politiniam koregavimo programų, skirtų didelių finansinių sunkumų patiriančioms šalims, rengimo procesui.
Parlamentas taip pat patvirtino savo įsipareigojimą ginti socialines vertybes sprendžiant, kaip panaudoti finansinius išteklius iš ES biudžeto. Būtent Parlamento dėka 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu ESF (2.3.2) lėšos sudarė 23,1 proc. bendro ES sanglaudai skirto finansavimo ir kiekviena valstybė narė 20 proc. jai skirtų ESF lėšų turėjo išleisti kovai su socialine atskirtimi. Be to, kalbant apie 2021–2027 m. ESF+, Parlamentas įtraukė nuostatų dėl papildomų lėšų skyrimo pagalbai maistu ir materialinei pagalbai, tinkamam socialinių partnerių gebėjimų stiprinimo finansavimui ir apsaugos priemonėms, kuriomis siekiama užtikrinti, kad ES lėšomis finansuojamais projektais būtų visapusiškai paisoma pagrindinių teisių.
Parlamentas atliko pagrindinį vaidmenį kuriant Europos vaiko garantijų sistemą. 2015 m. jis paragino užtikrinti, kad kiekvienam vaikui Europoje, kuriam gresia skurdas ar socialinė atskirtis, būtų suteikta galimybė naudotis nemokamomis sveikatos priežiūros, švietimo, ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros, deramo būsto ir tinkamos mitybos paslaugomis. 2017 m. Parlamentas paprašė Komisijos įgyvendinti parengiamuosius veiksmus dėl galimos vaiko garantijų sistemos sukūrimo, taip sudarant sąlygas šiai priemonei.
Savo rezoliucijoje dėl 2016 m. Europos semestro Parlamentas paragino Komisiją ir valstybes nares imtis veiksmų siekiant ES skatinti aukštynkryptę socialinę konvergenciją. Jis taip pat paragino Komisiją apibrėžti ir kiekybiškai įvertinti socialinio teisingumo sąvoką. Savo rezoliucijoje dėl 2023 m. Europos semestro prioritetų užimtumo ir socialinėje srityse Parlamentas ragina Komisiją parengti ekonominio valdymo struktūrą, kuri būtų pagrįsta solidarumu, integracija, socialiniu teisingumu ir konvergencija, lyčių lygybe, aukštos kokybės viešosiomis paslaugomis, įskaitant kokybišką viešojo švietimo sistemą visiems, kokybišku užimtumu ir darniu vystymusi.
Rezoliucijoje dėl ESTR Parlamentas, išreikšdamas visapusišką pritarimą atitinkamai Komisijos iniciatyvai, vis dėlto pabrėžė, jog svarbu užtikrinti pagrindines teises visiems, ir paragino socialinius partnerius ir Komisiją bendradarbiauti siekiant pateikti pasiūlymą dėl pagrindų direktyvos dėl tinkamų darbo sąlygų.
2017 m. liepos mėn. Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl darbo sąlygų ir mažų garantijų darbo, kartu pripažindamas didėjantį nestandartinių ir netipinių užimtumo formų populiarumą. 2020 m. spalio mėn. rezoliucijoje jis dar kartą atkreipė dėmesį į šį klausimą ir pažymėjo, kad nestandartinių formų darbą dirbantys darbuotojai ypač smarkiai nukentėjo nuo COVID-19 krizės ir kad dažnai jiems negalėjo padėti net valstybių narių taikomos priemonės.
2020 m. Parlamentas išdėstė savo prioritetus, susijusius su tvirta socialine Europa teisingai pertvarkai užtikrinti, ragindamas į Sutartis integruoti Europos socialinių teisių ramstį ir socialinės pažangos protokolą, ir paragino valstybes nares ir Komisiją priimti plataus užmojo Porto 2030 m. darbotvarkę su privalomais socialiniais tikslais. 2023 m. lapkričio mėn. Parlamentui patvirtinus socialinės ekonomikos sistemą, toliau didinama pažanga siekiant šių tikslų.
2021 m., vis dar besitęsiant COVID-19 pandemijai, Parlamentas paragino priimti ES teisės aktą, kuriuo darbuotojams būtų suteikta teisė atsijungti nuo darbo ne darbo valandomis. Per Rusijos agresijos karą prieš Ukrainą Parlamentas išreiškė susirūpinimą dėl rimtų socialinių krizės padarinių, ypač jaunimui. Jis taip pat rėmė perėjimą prie tvaraus, įtraukaus ir atsparaus augimo modelio, kuriuo palaikoma aukštynkryptė socialinė konvergencija ir stiprinamas ES ekonomikos ir visuomenės darnus vystymasis ir atsparumas.
Daugiau informacijos šia tema pateikiama Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto interneto svetainėje.
Samuel Goodger / Monika Makay