Viršvalstybinės sprendimų priėmimo procedūros

Europos Sąjungos valstybės narės susitarė, kad stodamos į ES perduos ES institucijoms kai kurias savo galias tam tikrose politikos srityse. ES institucijos priima viršvalstybinius privalomus sprendimus vykdydamos savo teisėkūros ir vykdomosios valdžios procedūras, biudžeto procedūras, paskyrimo procedūras ir konstitucinio pobūdžio procedūras.

Istorija (1.1.1, 1.1.2, 1.1.3, 1.1.4 ir 1.1.5)

Romos sutartimi Komisijai buvo suteiktos pasiūlymų teikimo ir derybų galios, visų pirma teisėkūros ir išorės ekonominių santykių srityse, o Tarybai (paskyrimų atveju – valstybių narių vyriausybėms) buvo suteiktos sprendimų priėmimo galios. Parlamentui buvo suteiktos patariamosios galios. Parlamento vaidmuo palaipsniui didėjo – biudžeto srityje atlikus 1970 ir 1975 m. reformas, o teisėkūros srityje dėl Suvestinio Europos akto ir visų vėlesnių Sutarčių, pradedant Mastrichto sutartimi, pagal kurią buvo pradėta taikyti bendro sprendimo su Taryba procedūra, pagal ją taip pat padidėjo su paskyrimu susijusios Parlamento galios. Suvestinis Europos aktas Parlamentui taip pat suteikė teisę suteikti leidimą ratifikuoti stojimo sutartis ir asociacijos susitarimus. Mastrichto sutartimi šios Parlamento galios dar labiau išplėstos, įtraukiant kitas tam tikras tarptautines sutartis. Įsigaliojus Amsterdamo sutarčiai, padaryta didelė pažanga demokratizuojant Bendriją – supaprastinta ir naujoms sritims taikoma bendro sprendimo procedūra ir sustiprintas Parlamento vaidmuo skiriant Komisijos narius. Laikantis šios strategijos, Nicos sutartimi Parlamento galios buvo gerokai padidintos. Pirma, bendro sprendimo procedūra (pagal ją Parlamentas turi tokias pačias galias kaip Taryba) buvo taikoma beveik visose naujose srityse, kuriose Taryba turėjo teisę spręsti kvalifikuota balsų dauguma. Antra, Parlamentas įgijo valstybių narių teisėms lygias teises kreiptis į Teisingumo Teismą. Lisabonos sutartis yra tolesnis kokybinis žingsnis siekiant visiškos lygybės su Taryba ES teisėkūros ir finansų srityje.

Teisėkūros procedūros[1]

A. Įprasta teisėkūros procedūra (SESV 289 ir 294 straipsniai)

1. Taikymo sritis

Lisabonos sutartyje nustatyta dar 40 teisinių pagrindų, ypač teisingumo, laisvės ir saugumo, taip pat žemės ūkio srityse, pagal kuriuos Parlamentas dabar sprendžia dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų lygiomis teisėmis su Taryba. Taigi įprasta teisėkūros procedūra, anksčiau vadinta bendro sprendimo procedūra, taikoma pagal 85 teisinius pagrindus. Įprasta teisėkūros procedūra apima balsavimą kvalifikuota balsų dauguma Taryboje (SESV 294 straipsnis). Vis dėlto ji netaikoma kelioms svarbioms sritims, kurioms reikalingas vieningas balsavimas Taryboje, pvz., fiskalinei politikai, susijusiai su tiesioginiais mokesčiais, arba tarpvalstybiniams šeimos teisės aspektams.

2. Procedūra

Įprastą teisėkūros procedūrą sudaro ta pati veiksmų eilė, kaip ir buvusią bendro sprendimo procedūrą. Vis dėlto Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) formuluotės gerokai pakeistos, visų pirma siekiant pabrėžti lygiavertį Tarybos ir Parlamento vaidmenį šioje procedūroje.

a. Komisijos pasiūlymas

b. Pirmasis svarstymas Parlamente

Parlamentas savo poziciją priima paprasta balsų dauguma.

c. Pirmasis svarstymas Taryboje

Taryba savo poziciją priima kvalifikuota balsų dauguma.

Pasiūlymai socialinės apsaugos ir policijos bei teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose klausimais bent vienos valstybės narės prašymu gali būti pateikti svarstyti Europos Vadovų Tarybai (SESV 48 ir 82 straipsniai) ir tokiu atveju įprasta teisėkūros procedūra sustabdoma iki tada, kai Europos Vadovų Taryba klausimo nagrinėjimą vėl paskiria Tarybai (ne vėliau kaip per keturis mėnesius). 82 straipsnyje numatytais atvejais ne mažiau kaip devynios valstybės narės gali nuspręsti tęsti nagrinėjimą pagal tvirtesnio bendradarbiavimo procedūrą (ES sutarties 20 straipsnis ir SESV 326–334 straipsniai).

Jei Taryba pritaria Parlamento pozicijai, teisės aktas priimamas ta redakcija, kuri atitinka Parlamento poziciją.

d. Antrasis svarstymas Parlamente

Gavęs Tarybos poziciją, Parlamentas turi tris mėnesius laiko sprendimui priimti. Jis gali:

• patvirtinti pasiūlymą su pakeitimais, padarytais Tarybos, arba nepriimti jokio sprendimo. Abiem atvejais atitinkamas aktas laikomas priimtu su pakeitimais, padarytais Tarybos;
• absoliučia savo narių balsų dauguma atmesti Tarybos poziciją. Aktas laikomas nepriimtu ir procedūra baigiama;
• absoliučia savo narių balsų dauguma priimti Tarybos pozicijos pakeitimus, kurie po to pateikiami Komisijai ir Tarybai, kad šios pareikštų savo nuomonę.

e. Antrasis svarstymas Taryboje

• Jei ne vėliau kaip trys mėnesiai nuo Parlamento pakeitimų gavimo dienos Taryba, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma dėl Parlamento pakeitimų ir vienbalsiai nuspręsdama dėl pakeitimų, dėl kurių Komisija pateikė neigiamą nuomonę, patvirtina visus Parlamento pakeitimus, atitinkamas teisės aktas laikomas priimtu;
• kitu atveju per šešias savaites sušaukiamas Taikinimo komiteto posėdis.

f. Taikinimas

• Taikinimo komitetą sudaro tiek pat Tarybos ir Parlamento atstovų, jiems padeda Komisija. Jis apsvarsto Parlamento ir Tarybos pozicijas ir turi per šešias savaites pasiekti susitarimą dėl bendro projekto kvalifikuota Tarybos atstovų balsų dauguma ir narių, atstovaujančių Europos Parlamentui, balsų dauguma;
• jei iki nustatyto termino Taikinimo komitetas nesusitaria dėl bendro projekto, procedūra baigiama ir teisės aktas laikomas nepriimtu;
• jei komitetas bendram projektui pritaria, jis teikiamas tvirtinti Tarybai ir Parlamentui.

g. Procedūros užbaigimas (trečiasis svarstymas)

• Taryba ir Parlamentas turi šešias savaites laiko bendro projekto patvirtinimui. Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma, o Parlamentas – balsavusių Parlamento narių balsų dauguma;
• teisės aktas laikomas priimtu, jei Taryba ir Parlamentas patvirtina bendrą projektą;
• jei iki nustatyto termino viena iš šių institucijų bendro projekto nepatvirtina, procedūra baigiama ir teisės aktas laikomas nepriimtu.

Per pastaruosius kelerius metus susitarimų per pirmąjį svarstymą, pagrįstų neoficialiomis Tarybos ir Parlamento derybomis, skaičius gerokai padidėjo.

Kai kurios nuostatos dėl pereigos Europos Vadovų Tarybai leidžia išplėsti įprastos procedūros taikymą ir ją taikyti tose srityse, kuriose ji paprastai netaikoma (pavyzdžiui, socialinės politikos srityje pagal SESV 153 straipsnio 2 dalį).

B. Konsultavimosi procedūra

Prieš priimdama sprendimą, Taryba privalo atsižvelgti į Parlamento ir, jei reikia, į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto ir Europos regionų komiteto nuomones. Ji privalo tai padaryti, nes atitinkamai nepasikonsultavus teisės aktas taptų neteisėtas ir jį galėtų panaikinti Teisingumo Teismas (žr. sprendimą bylose Nr. 138 ir 139/79). Jei Taryba ketina iš esmės pakeisti pasiūlymą, ji vėl turi konsultuotis su Parlamentu (sprendimas byloje Nr. 65/90).

C. Pritarimo procedūra

1. Taikymo sritis

Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, pritarimo procedūra visų pirma taikoma horizontaliajai biudžetinio lankstumo išlygai, kaip nurodyta SESV 352 straipsnyje (anksčiau – EB sutarties 308 straipsnyje). Kiti taikymo sričių pavyzdžiai – kova su diskriminacija (SESV 19 straipsnio 1 dalis) ir narystė Sąjungoje (ES sutarties 49 ir 50 straipsniai). Be to, Parlamento pritarimas reikalingas: asociacijos susitarimams (SESV 217 straipsnis), Sąjungos prisijungimui prie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (ES sutarties 6 straipsnio 2 dalis), taip pat susitarimams, kuriais nustatoma konkreti institucinė struktūra, susitarimams, turintiems didelį poveikį biudžetui, ir sričių, kurioms taikoma įprasta teisėkūros procedūra, susitarimams (SESV 218 straipsnio 6 dalis).

2. Procedūra

Parlamentas apsvarsto Tarybos pateiktą teisės akto projektą. Absoliučia balsavusių narių balsų dauguma jis nusprendžia, ar projektui pritarti (jo keisti Parlamentas negali). Sutartis nesuteikia Parlamentui jokių oficialių teisių ankstesniuose procedūros etapuose apsvarstyti Komisijos pasiūlymą, tačiau pagal tarpinstitucinius susitarimus paprastai Parlamentas dalyvauja neoficialiai (žr. Parlamento darbo tvarkos taisykles).

Paskyrimo procedūros

1. Parlamentas renka Europos Komisijos pirmininką (ES sutarties 14 straipsnio 1 dalis)(1.3.8).
2. Europos Vadovų Taryba, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma, skiria Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo politikai (ES sutarties 18 straipsnio 1 dalis).
3. Taryba, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma, patvirtina sąrašą kitų asmenų, kuriuos ji bendru sutarimu su išrinktuoju Komisijos Pirmininku siūlo skirti Komisijos nariais (ES sutarties 17 straipsnio 7 dalis).
4. Taryba patvirtina sąrašus:
5. Parlamentas renka Europos ombudsmeną (SESV 228 straipsnis).

Tarptautinių susitarimų sudarymas

Įgijusi teisinį subjektiškumą, Sąjunga gali sudaryti tarptautinius susitarimus (SESV 218 straipsnis). Remiantis Lisabonos sutartimi, Europos Parlamento pritarimas reikalingas sudarant bet kokius susitarimus bendros prekybos politikos srityje ir visose srityse, kurių politikai ES taikoma įprasta teisėkūros procedūra. Taryba sprendimus priima kvalifikuota balsų dauguma, išskyrus asociacijos susitarimus ir stojimo sutartis, susitarimus, keliančius grėsmę Sąjungos kultūrų ir kalbų įvairovei, taip pat tų sričių, kurių ES vidaus aktams priimti reikia vienbalsiškumo, susitarimus.

• Procedūra: Komisija arba Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai pateikia rekomendacijas Tarybai, o Taryba apibrėžia derybų įgaliojimą ir paskiria Sąjungos derybininką (Komisijos atstovą arba Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo politikai) deryboms vykdyti. Europos Parlamentas nedelsiant ir visapusiškai informuojamas visais šios procedūros etapais (SESV 218 straipsnio 10 dalis).
• Sprendimas: Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma, išskyrus pirmiau minėtas sritis.
• Parlamento vaidmuo: pritarimo procedūra taikoma daugeliui susitarimų (žr. pirmiau), konsultuojamasi tik dėl užsienio ir saugumo politikos susitarimų.

Konstitucinio pobūdžio procedūros

A. Nuosavų išteklių sistema (SESV 311 straipsnis)

• Pasiūlymas: Komisijos.
• Parlamento vaidmuo: konsultavimasis.
• Sprendimas: Taryba sprendžia vieningai. Sprendimas įsigalioja, kai jį pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas patvirtina valstybės narės.

B. Parlamento rinkimų, remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, nuostatos (SESV 223 straipsnis)

• Pasiūlymas: Parlamento.
• Sprendimas: Taryba sprendžia vieningai, gavusi Parlamento pritarimą ir rekomenduodama valstybėms narėms pagal savo konstitucines nuostatas priimti pasiūlymą.

C. Europos Parlamento narių statuto (SESV 223 straipsnio 2 dalis) ir Europos ombudsmeno statuto (SESV 228 straipsnio 4 dalis) priėmimas

• Pasiūlymas: Parlamento.
• Komisijos vaidmuo: nuomonė.
• Tarybos vaidmuo: pritarimas kvalifikuota balsų dauguma, išskyrus taisykles arba sąlygas, susijusias su esamų ar buvusių Parlamento narių mokesčių tvarka, – tuo atveju taikomas vienbalsiškumo principas.
• Sprendimas: Parlamento.

D. Protokolo dėl Teisingumo Teismo statuto pakeitimas (SESV 281 straipsnis)

• Pasiūlymas: Teisingumo Teismo (pasikonsultavus su Komisija) arba Komisijos (pasikonsultavus su Teisingumo Teismu).
• Sprendimas: Tarybos ir Parlamento (įprasta teisėkūros procedūra).

Europos Parlamento vaidmuo

2000 m. tarpvyriausybinėje konferencijoje Parlamentas pateikė keletą pasiūlymų išplėsti sritis, kurioms būtų taikoma įprasta teisėkūros (anksčiau – bendro sprendimo) procedūra. Parlamentas taip pat ne kartą pareiškė nuomonę, kad, vienbalsį sprendimų priėmimą pakeitus kvalifikuotos balsų daugumos principu, bendro sprendimo procedūra turėtų būti taikoma automatiškai. Nicos sutartyje ši Parlamento pozicija buvo įtvirtinta, tačiau kvalifikuotos balsų daugumos principas ir bendro sprendimo procedūra nebuvo visiškai susietos. Dėl šios priežasties vienas svarbiausių Konvento dėl Europos ateities uždavinių buvo procedūrų supaprastinimas. Buvo pasiūlyta panaikinti bendradarbiavimo ir konsultavimosi procedūras, supaprastinti bendro sprendimo procedūrą ir ją taikyti visose teisėkūros srityse, o sutikimo procedūrą taikyti tik ratifikuojant tarptautinius susitarimus. Daugelis šių patobulinimų įgyvendinti Lisabonos sutartimi (1.1.5).

Lisabonos sutartyje nebuvo atsisakyta didelio paskyrimų srityje taikomų įvairių procedūrų skaičiaus, nors pasiekta tam tikro jų supaprastinimo. Vienbalsio sprendimų priėmimo principas vis dar taikomas tam tikrais atvejais, dėl to gali kilti politinių ginčų ir sumažinama Parlamento įtaka. Įsigaliojus Nicos sutarčiai, padaryta pastebima pažanga ir skiriant Komisijos Pirmininką pereita nuo vienbalsio sprendimo prie kvalifikuotosios balsų daugumos principo. Be to, Lisabonos sutartyje nustatyta, kad Parlamentas renka Komisijos Pirmininką. Po atitinkamų konsultacijų su Parlamentu, skiriant išrinktąjį Komisijos Pirmininką, turi būti atsižvelgta į Europos Parlamento rinkimų rezultatus. Tai pabrėžia politinį Europos Komisijos teisėtumą ir atskaitomybę. Šios nuostatos pirmą kartą įgyvendintos po 2014 m. įvykusių Europos Parlamento rinkimų. Europos Vadovų Taryba susitarė kaip paskirtąjį Europos Komisijos pirmininką nominuoti Jeaną-Claude'ą Junckerį, nes Europos liaudies partija (PPE) po rinkimų sudarė didžiausią Europos Parlamento frakciją.

 

Martina Schonard

07-2024