Kodėl Parlamentas dirba ir Briuselyje, ir Strasbūre? 

1992 m. ES valstybių narių vyriausybės vienbalsiai nusprendė įtraukti į ES sutartį oficialias ES institucijų būstines.

Kai 1952 m., praėjus keletui metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, buvo įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB), kuri įtvirtino bendrą šešių valstybių (įskaitant Vokietiją ir Prancūziją) anglies ir plieno atsargų valdymą, jos institucijos įsikūrė Liuksemburge. Strasbūre jau buvo įkurta Europos Taryba (46 valstybių sudaroma tarpvyriausybinė žmogaus teises ir kultūrą skatinanti institucija, taip pat įsteigta iškart po Antrojo pasaulinio karo) ir ji pasiūlė savo plenarinių posėdžių salę EAPB bendrosios asamblėjos (kuri vėliau tapo Europos Parlamentu) posėdžiams rengti. Strasbūras pamažu tapo pagrindine Parlamento plenarinių posėdžių sesijų vieta, nors praėjusio amžiaus 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose papildomos sesijos buvo rengiamos ir Liuksemburge.

1958 m. įkūrus Europos ekonominę bendriją, didelė dalis Europos Komisijos ir Ministrų Tarybos darbo vyko Briuselyje. Kadangi Parlamento darbas apima atidžią šių dviejų institucijų stebėseną ir sąveiką su jomis, bėgant laikui EP nariai nusprendė didesnę dalį savo darbo perkelti į Briuselį. 10-ojo dešimtmečio pradžioje jau buvo daugmaž nusistovėjusi dabartinė tvarka: komitetų ir frakcijų posėdžiai vyko Briuselyje, o pagrindinės plenarinių posėdžių sesijos – Strasbūre. Didelė dalis Parlamento personalo dirba Liuksemburge.

1992 m. sprendimas turėjo didelės įtakos Parlamento darbo tvarkai: oficialiąja jo būstine ir daugumos plenarinių sesijų vieta oficialiai tapo Strasbūras, Parlamento komitetų posėdžius nutarta rengti Briuselyje, o Parlamento sekretoriatas (jo darbuotojai) oficialiai įsikūrė Liuksemburge. 1997 m. visas šis susitarimas buvo įtrauktas į ES sutartį.

Norint pakeisti dabartinę sistemą, reikėtų keisti Sutartį, be to, visų valstybių narių vyriausybės pakeitimams turėtų pritarti vienbalsiai, o pakeitimus tektų ratifikuoti nacionaliniams parlamentams.