Denis Mukwege, 2014 m., Kongo Demokratinė Respublika

Denis Mukwege, gydytojas iš Kongo, savo gyvenimą atidavė tam, kad padėtų atsitiesti dešimtims tūkstančių žaginimo ir brutalios seksualinės prievartos aukų bei daugybei kitų su šia grėsme gyvenančių moterų.

1955 m. Bukavu mieste gimęs D. Mukwege studijavo mediciną ir įsteigė ginekologijos skyrių rytinėje Kongo Demokratinės Respublikos dalyje veikusioje Lemeros ligoninėje. 1996 m. prasidėjus karui, ligoninė buvo sugriauta. Sugrįžęs į Bukavu, jis ėmėsi statyti ligoninę iš palapinių, įrengė naują gimdymo palatą ir operacinę, tačiau viskas buvo sugriauta per antrąjį 1998 m. Kongo karą. D. Mukwege nepasidavė. Jis atstatė savo ligoninę Panzyje dirbdamas ilgas valandas ir mokydamas personalą, kaip elgtis su moterimis, nukentėjusiomis nuo kovotojų, moteris paskelbusių savo bendru priešu. Nuo 1999-ųjų, kai ligoninė vėl atvėrė duris, jis yra priėmęs dešimtis tūkstančių moterų. Pirmoji jo priimta išžaginimo auka pasirodė su šautinėmis žaizdomis lytiniuose organuose ir šlaunyse. Per keletą savaičių ligoninę aplankė daugybė moterų, kiekviena su savo istorija apie tai, kaip buvo žaginama ir kankinama.

D. Mukwege yra tarptautiniu mastu pripažintas patologinių ir psichosocialinių seksualinės prievartos sužalojimų gydymo specialistas. Jo vadovaujama Panzio ligoninė teikia psichologinės ir fizinės priežiūros paslaugas bei pagalbą moterims, kad jos įgytų naujų įgūdžių, reikalingų užsidirbti pragyvenimui, nes daugelis jų tampa nebepageidaujamos savo bendruomenėse. Mergaitėms padedama grįžti į mokyklą, o toms, kurios ryžtasi kreiptis į teismą, siūloma teisinė pagalba.

Nuo tada, kai gydytojas ant operacinio stalo atpažino merginą, kuriai gimstant jis dalyvavo Panzio ligoninėje, jis nenuilsdamas rengia paramos nukentėjusioms moterims kampanijas. Jam tai buvo lemtingas momentas, paskatinęs jį ne tik gydyti, bet ir pradėti kalbėti tiek savo šalyje, tiek užsienyje bei raginti nutraukti dėl Kongo Demokratinės Respublikos gamtos išteklių įsisiautėjusį smurtą. 2012 m. smurto neišvengė ir jis pats: į jo namus įsiveržę ginkluoti vyrai ginklu grasino jo dukroms. Jo asmens sargybinis ir draugas žuvo, tačiau gydytojui pavyko pabėgti ir iš pradžių su šeima persikelti į Švediją, o paskui - į Belgiją. Į Kongo Demokratinę Respubliką jis grįžo 2013 m., kai grupė moterų, gyvenusių už mažiau nei vieną dolerį per dieną, bendromis jėgomis nupirko jam bilietą namo.

Nepaisydamas nuolatinių grasinimų gyvybei, šiuo metu D. Mukwege gyvena Panzio ligoninėje. Jis yra įsteigęs ir Gydytojo Denis Mukwege fondą, kuris teikia paramą pasauliniam seksualinės prievartos aukų tinklui. Jis buvo aktyviai įsitraukęs į Parlamento teisėkūros procesą, pasibaigusį 2017 m. ES reglamento dėl konfliktų zonų naudingųjų iškasenų, kuriuo siekiama užkirsti kelią tam tikrų konfliktų zonų naudingųjų iškasenų ir metalų eksportui į Europą, priėmimu.

Nuo 2008 m. D. Mukwege yra pelnęs daugybę apdovanojimų, kuriais buvo įvertintas jo darbas, įskaitant JT žmogaus teisių premiją (2008), Seulo taikos premiją (2016) ir Nobelio taikos premiją (2018). Edinburgo ir Harvardo universitetai jam yra suteikę garbės daktaro laipsnį. Apie jo gyvenimą ir darbą pasakojama 2015 m. sukurtame dokumentiniame filme „The man who mends women - the wrath of Hippocrates" („Vyras, gydantis moteris: Hipokrato rūstybė"). Remiant Europos Parlamentui, filmas buvo subtitruotas visomis oficialiosiomis ES kalbomis. 2020 m. kovą D. Mukwege buvo paskirtas koordinuoti Pietų Kivu regioninio sveikatos reikalų komiteto darbą reaguojant į COVID-19 pandemiją.